Naujausios
Šiaulių garbės piliečiui, kolekcininkui Edmundui Armoškai – 80 metų
2007-aisiais liepos 6-ąją „Laiptų galerija“ vėl kvietė į to paties kolekcininko surengtą populiaraus tapytojo Šarūno Saukos parodą, 2009-aisiais Šarūno Saukos Lietuvos tūkstantmečiui skirta didžiulė drobė Edmundo Armoškos dėka buvo eksponuojama tik Šiaulių „Laiptų galerijoje“, nes būtent iš Šiaulių ji iškeliavo į Lietuvos prezidentūrą ir daugiau niekur Lietuvoje nebuvo parodyta.
„Laiptų galerijoje“ vyko lietuvių tarpukario scenografijos paroda (per 100 kūrinių) iš E. Armoškos kolekcijos, kurią jis dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, nes daug eksponatų yra susietų su Šiaulių teatru.
Dovanota ne kartą. Šv. Jurgio bažnyčiai dovanoti išsaugoti arnotai, kelių šimtmečių senumo didžiulis liaudies menininko nukryžiuotas Kristus, J. Janonio gimnazijai čia mokytojavusio Jono Janulio tapybos kūrinys, keletas darbų, tarp kurių ir Gerardo Bagdonavičiaus. „Aušros“ muziejui dovanota žymių Lietuvos dailininkų tapybos darbų.
Kas kelerius metus Valstybės dieną Edmundas Armoška Šiauliuose rengė savo kolekcijos parodas. Šiais metais – vėl Šarūno Saukos paroda. Tai jau šeštasis šio tapytojo pristatymas Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Paroda skirta Edmundo Armoškos 80-mečiui.
Glaudūs ryšiai tarp šiauliečių
Šiauliai – E. Armoškos gimtasis miestas. Ir šiandien, sako, jaučiąs mielą jausmą lankydamasis jaunystės mieste, kuriame gyvena brolio šeima. Kalbėdamas apie šiauliečius prisimena dailininką ir kraštotyrininką Antaną Krištopaitį, jį sutikdavo kolekcininkų susibūrimuose Šiauliuose ir Rygoje, įdomią ir bohemišką asmenybę, su įsimintinomis odinėmis kelnėmis ir jų kišenėje visuomet esančiu padidinimuoju stiklu istorinėms vertybėms apžiūrėti.
Edmundas gerai pamena Prancūzijos ambasadoje surengtą Krištopaičio akvarelių parodą apie Lietuvos vietas, susijusias su imperatoriumi Napoleonu. Prancūzų diplomatai buvo sužavėti.
Edmundas džiaugiasi padėjęs Antanui Krištopaičiui išleisti jo akvarelių albumą „Lietuvos malūnai“.
Ilgametė draugystė jį siejo su iš Šiaulių kilusiu operos solistu Virgilijumi Noreika. Edmundo žmona operos solistė Dalia Stanislava Gižaitė dažnai su maestro pasirodydavo scenoje.
Glaudūs saitai siejo Edmundą ne tik su kitu žymiu iš Šiaulių kilusiu maestro Sauliumi Sondeckiu, bet ir su jo tėčiu Jackumi Sonda, Šiaulių meru, tikru socialdemokratu, išeivijos veikėju. Vakaras, kai Edmundas Bostone pas jį viešėjo, virto Šiaulių istorijos ir demokratijos pamoka. Edmundas jį prisimena kaip šiaulietį visa širdimi, skubantį į gimtinę ir sukniubusį pakeliui – persėdant iš lėktuvo į lėktuvą.
E. Armoška – gamybininkas, todėl bendravo su iš Šiaulių kilusiu Vilniaus „Plastos“ gamyklos direktoriumi Algirdu Griškevičiumi, neeiliniu pramonės organizatoriumi.
Šiauliuose Edmundas surado ir savo sporto „dievukus“, kuriais žavėjosi ir į kuriuos norėjo būti panašus: imtynininką Stasį Rimkų, garsųjį boksininką, Lietuvos bokso tėvu tituluojamą Vaclovą Peleckį.
Pats Edmundas Armoška – sporto veteranas, ilgametis Graikų-romėnų imtynių federacijos narys, remiantis pasaulio čempiono Rimanto Bagdono tarptautinį imtynių turnyrą Šiauliuose. Rimantas ir Edmundas – geriausi draugai, tačiau turnyrą remia ne dėl draugystės, o dėl to, kad jis vyksta Šiauliuose. E. Armošką ne kartą apdovanojo Lietuvos olimpinis komitetas.
Kaip formuojasi kolekcijos
E. Armoška Vilniaus universitete baigė ekonomikos mokslus, pradėjo dirbti Vilniaus plastmasių gamykloje, tapo komercijos direktoriumi. Atgimimo laikais jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo plastmasės dirbinių gamybos ir nekilnojamojo turto verslą, o dalį uždirbtų pinigų skyrė kolekcijoms formuoti.
Edmundas pasakoja, kad pirmoji jo kolekcija – lingvistinių knygų biblioteka, kurią jam paliko mama, lietuvių kalbos mokytoja. Toliau – pašto ženklai, atvirukai, monetos, žemėlapiai ir t. t.
Susidomėjo daile. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų. E. Armoška sako ypač vertinąs tuos kolekcininkus, kurie išsiskiria žiniomis ir daiktų vertės supratimu. Jis pats labiausiai domėjosi su Lietuva susijusia medžiaga.
Kolekcininkas mano, kad kolekcijos dydį, reikšmę nusako ne eksponatų kiekis, bet kokybė, jos kryptingumas, meninė, istorinė, kultūrinė, išliekamoji vertė. Sako, mėgstąs atsisėsti prieš paveikslą ir jį stebėti. Jam tai – žingsniai tylos ir jausmo link. Grožiesi meno formomis, išvysti nuostabų peizažą, natiurmortą ar žmogaus veidą – kartais liūdną, kartais nutviekstą šviesių minčių. Edmundui malonu, kai tą grožį regi ne tik jo artimieji, draugai, giminės, bet ir platesnė auditorija.
E. Armoška atviraujai, jog kolekcionavimo aistrą įžiebė ir nusivylimai. Jaunystėje ir vėliau, kai dar trūko patyrimo ir žinių, prarado didelės vertės darbų. Skaudu, kai po neįvykusio sandėrio kataloge ar monografijoje surasdavo neįsigytą kūrinį. Yra tekę apsigauti, nusivilti, būti „išmaudytam“ (tai yra padaręs net kolega iš gimtųjų Šiaulių), bet tokios patirtys dar labiau įžiebdavo kolekcionavimo aistrą, dar kruopščiau vertė domėtis, gilinti žinias.
E. Armoška bendrauja su dailininkais ir dažniausiai paveikslai pas jį atkeliauja tiesiog iš dirbtuvių. Čia glūdi kai kas kita – nesuklysti ir atrasti dar nežinomą, bet gerą dailininką.
Kolekcionuodamas Edmundas dažnai įknimba į vieno ar kito dailininko kūrybą. Buvo surinkęs didelę Jono Mackevičiaus darbų kolekciją, vėliau – Petro Kalpoko, Adomo Galdiko, Leono Katino ir kitų.
„Šiandien, žvilgtelėjęs atgalios į nueitą kelią, žinoma, matau klaidų, daugelį dalykų dabar daryčiau kitaip, tobuliau, apgalvočiau. Bet labai didelių nuklydimų nebūta. Koks bebūtų tas nueitas gyvenimo kelias, jis yra mano. Vargu ar kitais takeliais eidamas per gyvenimą būčiau pasiekęs daugiau. Gal ir šiandien padarau klaidų, dėl kurių rytoj gailėsiuos, bet kas žino, kokia situacija bus rytoj“, – sako Edmundas, bet labiausiai džiaugiasi, kad trys dukros ir sūnus irgi domisi menu.
Dailininkai – apie savo mecenatą
Linksmai Edmundą Armošką pristatinėja tapytojas Šarūnas Sauka: „Žmonės sako, kad jis bjaurus. Taip pat žmonės sako, kad aš dar bjauresnis. Todėl jis ir susirado mane. Kad pats gražiau atrodytų. Iš išorės jis labai spygliuotas, o iš vidaus minkštutėlis. Tapėm su žmona jo portretą. Man išėjo ežys, Nomedai – meškiukas. Sudėjus gal būtų gerai. Jei ne Armoška, tapyčiau dabar didžiakrūtes mergaites prie banguojančios jūros ir pardavinėčiau ant kampo. Nebuvo taip, kad užsinorėjęs negaučiau iš jo pinigų pragyvenimui. Už tai niekad nereikėjo tapyti tokių bjaurybių. Tiesiog Armoškos vardo Saukos tapyba. Idilė.“Solomonas Teitelbaumas džiaugiasi, pakviestas ilsėtis ir tapyti Edmundo Armoškos viloje Nidoje, anot tapytojo, dieviškame kampelyje, ir lygina jį su prieškario Nidos menininkų kolonijos įkūrėju ir mecenatu Hermanu Blode.
