Naujausios
2025-ieji žymi dešimtmetį be R. Ozolo. Tačiau atidesniems laikmečio stebėtojams bei visokio rango analitikams aiškėja: signataras buvo tiek įžvalgus, gebąs prognozuoti mūsų valstybės ir pasaulio raidą, kad kai kurių jo raštų, programinių nuostatų tezės yra aktualios šiandieną bei tokios išliks ateityje.
Rita Žadeikytė paruošė reportažą „Gyvenimą pralenkęs Romualdo Ozolo laikas“. Jame liudijimais apie signataro stebėjimus, analizes, Tautos pažinimą dalijasi Nepriklausomybės akto signataras Algimantas Sėjūnas, istorikas, profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas, istorijos analitikas Vidmantas Valiušaitis. Pastarasis „Padubysio kronikose“ , „Prisiminimų“ rubrikoje pristato 1991 metais birželio 22 dieną Kaune pasakytą R. Ozolo kalbą ir ją taip apibūdina: „Pasakė gyvai, neturėdamas jokio teksto, net – kalbos plano. Šis R. Ozolo pasisakymas nėra praradęs aktualumo ir šiandien. [...] Jis „suprato tautą ne kaip minią, bet kaip sąmoningų ir susipratusių žmonių bendruomenę, kuri reikalinga visavertei asmenybės raiškai.“ Tos kalbos esmė ir prasmė jau pavadinime užkoduota – „Mūsų pareiga – pasipriešinimas.“
Susitikimuose bendraudama su nuolatiniais šio istorijos ir kultūros žurnalo skaitytojais dažnai išgirstu prisipažinimą, kad visada „Padubysio kronikas“ pradeda skaityti nuo čia spausdinamų R. Ozolo dienoraščių ištraukų.
Naujausiame numeryje tęsiami 1960-ųjų metų, kuomet būsimajam signatarui tebuvo 21-eri, kasdienio gyvenimo konspektai. Mokslai, visuomeninė, kultūrinė veikla, bohema, studentiškos meilės užuomazgos: „ Mūsų meilė buvo kažkokia nebylė. Mes išeidavome į gatvę, vaikščiodavome ir nekalbėdavome. Man buvo malonu, kai ji eidavo šalia, aš ką nors mąstydavau, retkarčiais pažvelgdavau į ją, mes nusišypsodavome ir eidavome tolyn vis tylėdami. Aš įpratau jos jausmus skaityti iš veido išraiškos, ir ji visada daugiau pasakydavo negu jos žodžiai. Ji net savo jausmų nemokėjo išreikšti žodžiais. Nei ji, nei aš nebuvome pasakę, kad mes mylime.“
Nuolatinis žurnalo autorius Jonas Kiriliauskas tęsia pasakojimą apie Pavenčių cukraus fabriką. Jo publikacijoje „Fabrikas pastatytas, kaip viskas keitėsi“ gausu informacijos, bylojančios apie pokyčius šio regiono vystymesi: nebeliko bedarbių, ūkininkams pristigo samdinių, pagerėjo keliai, pradėjęs dirbti fabrikas ženkliai pildė valsčiaus biudžetą mokesčiais. Įdomi žmonių gerovės statistika: „Galima paminėti ir tokį faktą kaip dviračių kiekis, tiksliau, jų didėjimas. 1935 m. Kuršėnų valsčiuje buvo 212 vienetų dviračių, 1936 m. – 297 vienetai, o 1937 m. – jau 365 vienetai. Apskrities mastu šis valsčius užėmė antrą vietą po Joniškio valsčiaus. Kitas svarbus požymis, rodantis, kad žmonės turėjo daugiau pinigų, – miestelyje buvo atidarytos net dvi radijo parduotuvės. Tai patvirtino, kad ši gana brangi prekė buvo paklausi.“
Naujų įdomių faktų paaiškėja Alfredo Vilbiko publikacijoje „Žinomas nežinomas Peliksas Bugailiškis“. Buvo aktyvus visuomenės veikėjas, domėjosi kultūriniu gyvenimu, platino uždraustą lietuvišką spaudą, mokėjo manipuliuoti įstatymais ir naudojosi konspiracija. Tačiau Jackus Sondeckis taip jį apibūdino :„Bugailiškis visuomet kratėsi politinio darbo, bet jei Tautos reikalas jį vertė tą ar kitą momentą atsistoti šiton greton, jis stojo, nes jis didelės pareigos ir pasiaukojimo žmogus“.
„Pabaigoje noriu padėkoti žmonai Karolinai už palaikymą, nepaprastą kantrybę ir ištvermę būnant pirmąja teksto kritike“, – taip netikėtai Vaidotas Kanišauskas užbaigia savo straipsnį „Tacitas mūsų protėvių aisčiais nevadino?!“ Šis įrašas liudija „Padubysio kronikų“ autorių kruopštumą, atsakomybę ir pagarbą skaitytojams.
Akivaizdu, kad šiandienos geopolitinė situacija ir prioritetų atranka sudaro finansines kliūtis net unikaliausių knygų leidybai. Gana ilgokai rašyta, ruošta ir jau parengta knyga apie garsųjį Šiaulių botanikos sodą kol kas rymo ant jos autorės Birutės Žymantienės rašomojo stalo. „Čia žydi raktažolė pelenėlė“ – trapus istorinio leidinio pavadinimas, tarsi užuomina į sunkią nuostabaus gamtos kampelio įkūrimo istoriją. Autorė jautriai pakalbino mokslininką, Šiaulių miesto Garbės pilietį Stasį Gliaudį, pateikė daug nežinomų jo asmeninio gyvenimo detalių. Kol ši knyga taps Šiaulių akademinės bendruomenės ir miesto visuomenės veiklos įamžinimu, ji savo gyvenimo kelią pradeda 24-ajame „Padubysio kronikų“ numeryje. Neilgai trukus sulauksime ir elektroninės versijos.
Prisipažinsiu: dėl vieno savo elgesio akcento dažnai sulaukiu kritikos – neva niekada plačiau nepristatau asmeninių publikacijų. Taip, esu pamotė savo rašiniams. Paleidžiu juos į žmonės ir jie privalo „savarankiškai išgyventi“. Tačiau šį kartą anonsuoju: leidinyje aprašiau 19-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės šimtadienį, sąlygojamą keistų mūsų valstybės valdžių tęstinumo tradicijų. Tai žmogaus iš gatvės regėjimai, kuriems pritarimo visada ieškau signataro Romualdo Ozolo raštuose.
Dalinuosi paskutiniuoju radiniu: „Globalizmas – tai mutavęs komunizmas, nes abiejų tikslai vienodi – naujas betautis žmogus ir pasaulinė gerovės valstybė. Skirtingi tik jų įgyvendinimo metodai: komunizmas nesutinkančiuosius žudė, globalizmas leidžia nusižudyti patiems. Vienas naudojo nuosavybės suvalstybinimą ir tremtis, kitas – laisvąją rinką ir migraciją. Vieno kriterijus buvo ištikimybė abstrakčiai idėjai, kito – konkrečiam pinigui. Idėja žlugo, pinigas veikia.“
