
Naujausios
Tapome Vytauto Gasparavičiaus gyvenimo paveikslą
Danutė Augutienė
Dar gyvai tebejaučiame ryškų, nerimastingą Vytauto Gasparavičiaus buvimą Šiauliuose. Čia daug kur, ypač literatūriniuose baruose, jo būta, tiesų žodį tarta, ne tik gitaros, bet ir sielos stygomis klausytojus virpinta. Atrodė, kartu būsime ilgai ilgai.
Vytautas paliko mus netikėtai – skaudžiam smūgiui nepasiruošusius... Šių metų gegužės penktąją jam būtų suėję tik 75 – eri.
Atminty jis toks gyvas. Jo žodžiai dažnai pasiveja, prieš akis iškyla tiesi, ori, inteligentiška laikysena. Esame įsidėmėję subtiliai suderintus šviesių, ramių spalvų išeiginius drabužius, kaligrafišką, aiškią rašyseną – taisyklingą, mažiausios klaidelės nė su mikroskopu neužtiksi.
Iš atminty įsėdusių paskirų fragmentų, iš autobiografinių blyksnių kūryboje, iš pokalbių su juo ir artimiau jį pažinojusiais bandome tapyti Vytauto gyvenimo paveikslą.
Jo gimtinė – tylus Žemaitijos kaimas Šapnagiai (Akmenės rajonas), kur pradėjo krauti dvasios turtą. „Prisikrovė“ nemažai: perskaitė bene visas mokyklos ir apylinkės bibliotekos knygas, patyrė bendraamžių draugystės grožį, surado svajonę – siekti mokslo.
Žagarė – antroji jo gyvenimo stotis – margesnė ir garsesnė jaunuolį įtraukė į garsų pasaulį: muzikos mokytojas pakvietė į orkestrėlį, pamokė groti armonika. O fortepijono klavišus spaudyti bandė išmokti savomis jėgomis: per pertraukas pirmas pripuldavo prie instrumento, įgudo jį pasiekti net pro užrakintas duris. Nuo šiol muzikos garsai lydės visur: Šiaulių politechnikume, armijoje, Šiaulių televizorių gamykloje „Tauras“ (dirbo 27-erius metus). Išmoks groti akordeonu, skambinti gitara, bendradarbius burs į orkestrą, kurs muziką dainoms savo ir kitų kūrėjų, daugiausiai šiauliečių literatų, tekstams.
Gėrėjomės juo dainuojančiu, su gitara rankose. Pusiau šonu ant rampos prisėdęs, ilgą figūrą suspaudęs, sulankstęs – kad nekliudytų sklisti švelnių tonų lyriškam ilgesiui... Sako – „Tauro“ estradoje skambėjusios ir kitokios dainos, trankios, ironiškos, panašios į socialinio turinio kupletus. Suprantame – viskam savas laikas išaušta.
Bet labiausiai jį masino literatūra. Knyga skatino mąstyti, atsirinkti vertybes. Jos paveiktas, suskato ir pats kurti. Būdamas akylas ir kritiškas gyvenimo stebėtojas, rinkosi satyrą, išsigrynino supratimą apie satyrinės prozos kūrimo principus. Pamėgo humoreską, kaip profilaktinę priemonę nūdienos tautos negerovėms išjuokti. Pirmuosius kūrinius mielai priėmė Šiaulių dienraščiai, spausdino ir respublikiniai: „Lietuvos rytas“, „Šluota“.
Skaitytojus pasiekė penki satyrinės prozos rinkiniai. Nuo pirmojo „Tautovozija“ (trijų autorių leidinys) iki paskutinio „Atklydimai“ satyrikas ėjo savarankiškai („kuriu savo galva, nė vieno nekopijuoju, nemėgdžioju“) tobulėjimo kryptimi. Jo humoras intelektualus, turi slaptą kodą. Kad iššifruotum – mąstyk! Gal raktą rasi naujadare: „ šalia aliojo telefonas“, o gal sudurtinio žodžio dėmenyje: „nuo sąjūdžio iki saujūdžio“ . Ir humoreskos pavadinimas gali būti tuo raktu. Pavyzdžiu pasirinkime „Žibintai“. Šviesi šio žodžio prasmė kertasi su tekste pateiktais beverčiais faktais. Kartais ramus tikroviškas pasakojimas apie gyvūnus nepastebimai keičiasi į alegoriją apie žmones, jų ydas. Humoreskose išvysime įvairiausių žmonių – kantrių „eilininkų“ (vienas iš jų turi ir pavardę – Eilinauskas) ir visur pralendančių – „su žuvies akimis“, besarmačių. Net tautos televizijoje plinta „Apuokovizijos“ konkursai. O slaptas kodas – vis kitoks.
Sukūręs šimtus humoreskų ir jomis pagarsėjęs kaip satyrikas, padaro netikėtą šuolį – išleidžia poezijos rinkinį „Vakarvynis“. Nustebusiems aiškinasi – eilėraščio forma lengviau apibūdinti šiuolaikinio žmogaus, nebe taip organiškai, kaip anksčiau, susijungiančio su gamta, būseną.
Knygos lyrinis veikėjas filosofiškai žvelgia į gyvenimą, jo siekiai aukšti („laukiu/žadėtojo/skrydžio aukštyn“). Svajas užgesina „besaulis laikas“. Įdomūs įvaizdžiai, po jais slypi tolyn ir gilyn vedanti mintis („ilsėjais tu/radęs girtažolę“, „dunksi vienuoliai/mano žingsniai“, „mokiausi/aš/skruzdėlių/ kalbos, kad sužinočiau/nuomonę vieningą“).
Satyriko plunksnos neužmetė, nors jautė, kad rimtas humoras žmogui vis mažiau reikalingas. Jį, skubantį, nesusikaupiantį, tenkina anekdotas – trumpas, pigus, nudėvėtas, perkeliavęs įvairiausius kraštus satyrinis kūrinėlis.
O poezija darėsi vis artimesnė. Tam didelę įtaką darė gyvenimo kely sutiktas poetas Borisas Puzinas. Vienas kitą jie surado „Tauro“ bibliotekoje prie storų knygų ir pajuto abipusį artimumą.
Sulaukėme antrojo eilių rinkinio – „Tik būsenos“. Jame giliai, poetiškai analizuojama kūrėjo pasaulėjauta, fiksuojama nuolatinė jausmų ir nuotaikų kaita. Ta pati diena gali nuvesti žmones į priešingybes: viltį („man sava/šio ryto/ krentanti rasa“) ir beviltiškumą, nusivylimą („girdėt/nenoriu nieko/iš niekų šalies“); iš filosofinio liūdnoko būties apmąstymo („kaip/išgyventi/nuo/medžio/krintančiam/lapui?“) perkelti į paskatą veikti, kurti („nesušokau savo/šokio dar“). Dažna būsena – tikrumo, ramybės ieškojimas („noriu namo/pamačiau/žydi trauklapis/skausmui malšinti“). Išgirstame ir pranašišką nuojautą (cituoju visą tekstą): „ir /sukniubo/poetas/prie stalo/ties/penki/šimtai/penktuoju/eilėraščiu/nubus/nežinia kur“. Taip atrodo trumpas talento diktuotas eilėraštis – nė vieno žodžio neįsprausi, nė vieno ir neišbrauksi. Tokių glaustų šedevriukų rinkinyje ne vienas.
Tebesaugome jo kvietimus į kompaktinės plokštelės „Suskintos mintys“ pristatymo vakarą. Gražus debiutas. Dviejų mėgstamų kūrybos žanrų – poezijos ir muzikos – jungtis. Jaudinančiai gražu, išgirstama, atmintin įsirašoma.
Mums visiems jo buvimas Šiaulių literatūriniuose baruose buvo reikalingas, jo nuomonę vertinome. Kalbėjo tiesiai, švariais, pakylėtais virš kasdienybės žodžiais – be keiksmažodžių, be purvažodžių. Nepakentė cinizmo, kategoriškai kertančio rėksmo, netolerantiškos savimylos, saugyros. Su tokiais susikirtęs, ryšius nutraukdavo. Žinoma, norėjo būti suprastas, įvertintas.
Draugystę brangino. Išliko tvirta jungtis su bendramoksliais žagariečiais: visada dalyvaudavo klasės susitikimuose, talkavo jiems ruošiantis, kviesdavo į savo knygų pristatymus, dovanodavo knygas – su įdomiomis originaliomis dedikacijomis, prie kapo (jau yra išlydėtų) tardavo jautrų atsisveikinimo žodį. Ilgam ilgam jo širgį sudildo artimų draugų – Boriso Puzino ir Zenono Bernoto – dar neišgyvento gyvenimo mirtys. Parašė puikius straipsnius apie jų gražų, turiningą gyvenimą. Kaip gerai, kad jie išspausdinti Šiaulių literatų susivienijimo leidinyje „Saulės vieškeliais“! Išliks ateičiai ir dedikacija satyrikui Zenonui Bernotui: „vietoj pilkojo savo paminklo/brolį Juoką esi čia iškėlęs, /aš girdžiu jį lediniam pasauly,/kai einu pro sušalusią gėlę“.
Praėjusių metų lapkritį anapus išlydėjome poetę Danutę Andrijauskienę. Su Vytautu kartu sėdėjome Gedulo namuose ant vieno suolo. Liūdėjome. Klausėmės jos eilių ir jos pačios pasirinktos muzikos. Po savaitės susėdome ant to paties suolo atsisveikinti su Vytautu. Mūsų buvo daug. Kiekvienas norėjome paskaityti jo eilių. „Suskintos mintys“ skaudėjo ir skaudino. Iš fotografijos į mus žvelgė dar gyvenimu gyvos jo akys.
Išlydėjome jį „namo“ – Žemaitijon, į Akmenę. Atsigulė šalia artimųjų praėjusių metų lapkritį (mirė 2018 metų lapkričio 14 dieną).
Gegužę mūsų mieste sužydės „Poezijos pavasaris“. Jame skleisis ir Atminimo žiedai. Jam. Mūsų Vytautui.
Iš asmeninio archyvo.
Almanacho „Rudens šviesa“ pristatymas Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filiale. V. Gasparavičius dainuoja savo kūrybos dainą. 2014 metų balandis.
Tarp „Verdenės“ literatų.V.Gasparavičius antroje eilėje 1-as iš dešinės. 1989 m.