Naujausios
Trykšta tautos gyvasties šaltinis
Kelmės kultūros centro Folkloro ir tradicinių amatų skyrius savo fonduose saugo 3950 liaudies dainų, pasakojimų, šokių aprašymų, smulkiosios tautosakos pavyzdžių. Tai pats didžiausias etninės kultūros lobynas tarp šalies rajonų.
Kelmė Lietuvoje ir užsienyje žinoma tradiciniais Žemaičių etnomuzikavimo ir amatų kursais, garsėja liaudiškais naktišokiais, „Aukso paukštę“ pelniusiais etnografiniais ansambliais, amatininkais, kurių gaminiai sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktai, Liaudies meno, Lino šventėmis ir mugėmis, žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislės žirgų augintojais, dar išlikusiu Lietuvoje seniausiu dvaro svirnu ir visoje šalyje didžiausiu rūtų darželiu šalia to svirno.
Šitą tvirtą prigimtinės kultūros pagrindą sulipdyti ir išsaugoti padėjo Kelmės žemėje išaugę dvasios sveikuoliai. Užsispyrę, taip lengvai nepastumiami žemaičiai, širdimi jautę ir protu suvokę etninę kultūrą kaip tautos gyvastį, ritmingą jos širdies plakimą ir gryną kraują.
Į sielą įaugę papročiai ir gimtosios kalbos žodžiai. Tautos gyvasties ištakos. Lietuviškumo ženklas. Istorinė ir buitinė atmintis.
Natūralus antidepresantas, kuriantis žmogaus darną su savimi ir gamta. Bendravimo įrankis, nes ne daiktai, o žmonių tarpusavio santykiai teikia didžiausią džiaugsmą.
Šie epitetai skiriami etninei kultūrai, kurios kartais neatpažįsta su kitomis kultūromis ir subkultūromis susintetinta sistema.
Bet tautos kultūra gyva, nepaisant karų, tremčių ir okupacijų, besikeičiančių madų ir politikos vėjų. Nes ji – tautos kraujas, perėmęs per tūkstantmečius trykštančią mūsų protėvių dvasios jėgą.
Ir srūva lyg gaivus šaltinis į mus ta jėga! Lietuviškai santūria ir iškentėta kūrybos galia maitindama tūkstančius šalies kūrėjų ir atmesdama visa, kas svetima, kas ardo savastį ir niekina mūsų tautą.
Ji – beginklių ginklas prieš globalizaciją, praryjančią unikalią kiekvienos tautos pasaulėjautą.
"TADUJA": Osvaldo Garbenio (dešinėje) vadovaujamas „Tadujos“ folkloro ansamblis pernai pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tautos savimonės žadintojai
Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį studijavau Vilniaus universitete. Baigę pirmąjį kursą turėjome važiuoti į darbo ir poilsio stovyklą kolūkyje. Taip nesinorėjo...
Tačiau galėjome rinktis ir kitą variantą – dalyvauti „Romuvos“ bendrijos ekspedicijoje, Telšių rajone rinkti tautosaką.
Antrasis variantas buvo labiau prie širdies. Ekspedicijoje pažinau Joną Trinkūną – vieną iš ryškiausiųjų lietuviškos dvasios milžinų, kurio veiklos prasmingumu įtikėjo daugelis tautinės savimonės žadintojų.
Jo mokinys kelmiškis statybos inžinierius Valdas Rutkūnas tapo gyvosios tradicijos sklaidos ir puoselėjimo pirmeiviu Kelmės rajone, etninės kultūros mokytoju metodininku, parengęs vieną iš pirmųjų etninės kultūros dėstymo mokykloje programų, patvirtintų Švietimo ministerijoje.
Nuo 1980 metų drauge su J.Trinkūnu pradėjo rengti tautosakos rinkimo ekspedicijas Kelmės rajone. Ekspedicijose dalyvavo daug moksleivių.
Laiku suspėta. Tuomet neištuštėjusiuose kaimuose dar gyveno daug senų žmonių, kurie prisiminė ir galėjo papasakoti iš savo tėvų ir senelių girdėtas legendas, padainuoti senovinių dainų, sugiedoti unikalią žemaitišką giesmę.
Ekspedicijose dalyvaudavo ir Vilniaus inžinerinio instituto folkloro ansamblio, kurį buvo įkūręs ir jam vadovavo V. Rutkūnas, nariai Rimantas Braziulis, Arvydas Svidinskas. Jie rasdavo daug įdomios medžiagos savo ansambliui.
Šių ekspedicijų dalyviai lyg bitės medaus pripildė pirmuosius korius unikalios Kelmės krašto tautosakos, kurios sankaupa šiandien didžiuojasi etninės kultūros puoselėtojai.
Dvasios milžinė
Ekspedicijų dalyviai dar anksčiau buvo atradę ir tikrą lobį Kražių šviesuolę Juzefą Ramanauskaitę.
Daug kartų lankiausi mažytėje sukrypusioje trobelėje, kurioje gyvena dvasios aristokratė, galinti kalbėti įvairiais klausimais su aukštuosius mokslus baigusiais žmonėmis, gebanti žvelgti į pačią gyvenimo gelmę.
Šiandien Juzefa jau artėja prie savo gyvenimo šimtmečio. Bet dar neatsisako nei radijo, nei laikraščių. O prieš tris dešimtmečius buvo visiškai guvi, nors jos gyvenimas, kaip pati sako, iš vargo supintas.
Galbūt savo gyvenimo atsiminimais, jaunystėje girdėtais dainų posmais, padavimais ir legendomis, mįslėmis margindama sąsiuvinius, užrašinėdama visa, ką iš tėvelių buvo perėmusi, ši moteris manė rašanti sau.
Bet ekspedicijos dalyvių paakinta išsiveržė su knyga į platų pasaulį. Išleido tautosakos rinkinį. Jam davė simbolinį pavadinimą „Kakarykalnio aidai“. Tai kalnas netoli Pašilės, šalia kurio Juzefa užaugo. Tautosakos rinkinio pavadinimas dar kartą pabrėžė, kiek svarbi žmogui jo savastis.
Nors pati rinkinio autorė save vadina tik pilka vargo pele, 1996 – aisiais palydėdama jos knygą į gyvenimą Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkė Irena Seliukaitė šią mažutę moterį pavadino dvasios milžine.
„Kakarykalnio aiduose“ publikuota 14 jos užrašytų dainų, 11 ratelių, 25 vaikų dainos ir žaidimai, daugybė giesmių ir paukščių balsų pamėgdžiojimų, talalinių, mįslių, patarlių, priežodžių, patyčių, pasakojimų, anekdotų, prietarų, oro spėjimų, giesmių.
„Laikas nestovi ir bėgdamas it upėje vanduo tai užkliūva kur, tai neša ką pasroviui. Taip ir mano gyvenime. Atsitiktinai pasitaikė sutikti gerbiamą Jurgį Dovydaitį, kuris kiek pašnekėjęs, ragino: „Rašyk tautosaką, neužpilk žemėmis, ką žinai!“ Davė ir sąsiuvinių, tik rašyk. Ką rašiau, daugiausia buvo girdėta iš tėvelio. Be to, pati mėgau dainas, pasakas, sakmes ir visokius atsitikimus. Sykį išgirdau – jei patiko, tai ir atminty pasiliko. Tie visi dalykai laikėsi tarsi užmirę atminty, o kai pradėjau prisiminti, tai ir subėgo. Parašiau keturis sąsiuvinius po šimtą lapų,“ – taip apie savo tautosakos rinkinį kalba pati Juzefa Ramanauskaitė.
„Už visą pateiktąją kūrybą ją gyriau ir raginau dar jos atsiminti,“ – bendradarbiavimą su Kražių šviesuole mena tautosakos rinkinio sudarytojas J.Dovydaitis.
Jo pagyrimai nenuėjo veltui. Juzefos Ramanauskaitės surinkta tautosaka taip pat praturtino kelmiškių folkloro sankaupą.
Autorės nuotr.
TURTAI: Mažoje trobelėje gyvenanti, materialiųjų turtų nesukaupusi kražiškė Juzefa Ramanauskaitė dalija savo dvasios lobius ir gyvenimišką išmintį.
KAKARYKALNIS: Kakarykalnis Juzefą Ramanauskaitę lydėjo nuo lopšio. Tai, ką girdėjo ir užrašė, tai šios Žemaitijos kalvos aidai.
Kas surinkta, reikėjo išdainuoti
Ekspedicijos paskatino kelmiškius burtis į folkloro ansamblius ir užsiimti surinktų vertybių sklaida.
1982 metais V. Rutkūnas subūrė „Knituvos“, po poros metų – „Ramočios“ etnografinius ansamblius.
Vėliau atsirado Osvaldo Gerbenio vadovaujama „Taduja“ ir Angelės Jovaišaitės vadovaujama „Judlė“. Jie populiarina savo krašto folklorą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Tadujos“ folkloro ansamblis pelnė „Aukso paukštės“ nominaciją "Geriausias 2014 metų krašto folkloro ansamblis“. Anksčiau „Aukso paukštę“ yra pelniusi ir „Ramočia“.
Savo krašto inteligentų entuziazmu persiėmė ir tuometiniai rajono vadovai, kultūros funkcionieriai.
Kas ekspedicijų metu surinkta, turėjo būti įprasminta, susisteminta. 1989 metais Kelmėje įkurtas Jaunimo folkloro centras, kuris turėjo atlikti tautosakos lobių saugotojo, sistemintojo ir populiarintojo misiją.
„Turėdami tokius didžiulius etnografinės medžiagos išteklius, privalėjome juos išsaugoti, – pasakoja Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė. – Fonde yra 3950 Kelmės krašto dainuojamosios, instrumentinės, choreografinės, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos pavyzdžių. 3500 jos vienetų jau susisteminta ir sukelta į skaitmeninį katalogą „Kelmės krašto“ etnografinis paveldas ir istorija.“
N. Jokubauskienė džiaugiasi, jog folkloro ansamblių nemažėja. Vyresniuosius pakeičia jauni. Ir kaime įmanoma užsiauginti muzikuojančią pamainą.
Šaukėnuose suburtas „Šonos“ ansamblis, vadovaujamas D. Astrauskienės, linksmomis dainomis, pasakojimais apie papročius saviškiams ir kitų kraštų žiūrovams nuotaiką kelia Lupikų „Medetka“ (vadovė V. Gecienė), Šedbarų „Parubežė“ (vadovas S. Butkus), Užvenčio „Blezdingeli“ (vadovė O. Stankienė), Pakražančio „Gers čėsas“ (vadovė L. Lapinskienė).
Ansamblių vadovai ir dainininkai plačiau suvokia etnokultūrą ir folklorą. Tai nėra tik muzikavimas, bet ir papročiai, pasakojimai, atspindintys liaudies buitį ir tautos charakterį.
Etninės kultūros specialistai organizuoja tradicinius renginius: Kelmės rajono suaugusiųjų folkloro kolektyvų šventę „Graži mūsų šeimynėlė“, tradicinį romansų vakarą „Rudens romansas“, vaikų folkloro kolektyvų šventę „Žaliū žaliū žuolynele“, vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis“, Rasos šventę prie Kubilių piliakalnio.
Tradicinės folkloro ansamblių šventės rengiamos jau 20 metų. Tai gera proga repeticijoms daug laiko sugaištantiems kolektyvams pabendrauti su giminingų sielų žmonėmis iš kito rajono pakraščio, pasirodyti scenoje, gražiai praleisti laiką.
Organizuojamos ir kaimo kapelų šventės. Rajone dar gyvuoja po 10 – 12 kaimo kapelų. Jose dalyvauja ne tik garbaus amžiaus seneliai, bet ir mokiniai, jaunimas.Ypač daug jaunimo Užvenčio kapeloje „Spiečius“ (vadovė V. Adomaitienė), Tytuvėnų kapeloje „Svaja“ (vadovas R. Zenauskas), Kelmės meno mokyklos kapeloje (vadovas G. Rukas).
Jau 19 metų rengiamoje kapelų šventėje polkas, maršus, valsus grojo ir dainas dainavo Šaukėnų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela ,, Meldai“ (vadovas A. Raubickas), Kelmės miesto bendruomenės liaudiškos muzikos kapela (vadovas R. Slunksnys), Pakražančio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela (vadovas S. Venckus), Mockaičių liaudiškos muzikos kapela (vadovas A. Čiužauskas), Kelmės miesto „Bočių“ bendrijos liaudiškos muzikos kapela (vadovas J. Kasparas), Šedbarų liaudiškos muzikos kapela (vadovas S. Butkus).
„Jie – mūsų fondo perteikėjai ir populiarintojai,“ – su pasididžiavimu kalba N.Jokubauskienė.
1998 metais išleidžiamas Kelmės krašto dainų rinkinys. 2002 metais pasirodė kompaktinė plokštelė „Vėjelis pūtė“. „Tadujos“ ansamblis etninės kultūros mėgėjus pradžiugino kompaktine plokštele „Žemaičių dainos ir šokiai“. Kompaktinių plokštelių yra išleidęs ir „Ramočios“ ansamblis.
Autorės nuotr.
ETNOKULTŪRA: Folkloro ansambliai ir kapelos sugužėjo į šventę „Graži mūsų šeimynėlė“.
"RAMOČIA": Valdo Rutkūno vadovaujamo „Ramočios“ ansamblio skardžiabalsiai vyrai savo dainomis drebina sienas.
PAMAINA: Vaikų folkloro šventėje „Žaliū, žaliū žuolynele“ dalyvavo per šimtas moksleivių ir darželinukų.
Amato mokslas – žemaitiškas
1988 metais V. Rutkūnas Kelmėje surengė „Romuvos“ kankliavimo kursus, į kuriuos suvažiavo daugiau kaip tūkstantis jaunų žmonių.
„Tuomet ir prasidėjo tarybinio etninės kultūros supratimo klibinimas, prabudo tautos savimonė, – sako Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė. – Žmonės buvo pasiilgę to grynojo, svetimybėmis neatmiešto lietuviškumo. Ir buvo ypač smagu, kad tas vertybes pripažino jaunimas.
Šis virsmas Kelmėje pagimdė vieną iš unikaliausių programų – Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus, į kuriuos suvažiuoja žmonių iš visos šalies ir kitų pasaulio kampelių.“
Per kelias dienas kursų dalyviai klausosi teorinių paskaitų apie amato subtilybes ir mokosi praktinio darbo. Išmoksta pasidaryti kankles, kankliuoti, giedoti, šokti tautinius šokius, austi, pinti iš vytelių ir šiaudelių, žiesti puodus, nendrėmis dengti stogus, kalvystės ir kitokių amatų, priklausomai nuo to, kokią sekciją pasirenka.
Kursuose kasmet dalyvauja apie 300 žmonių iš visos Lietuvos ir kitų šalių.
Kursų tikslas ugdyti etninį tapatumą ir populiarinti nematerialųjį tautinės kultūros paveldą įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Jie turi ir praktinės prasmės. Nemažai žmonių, įgiję amato pagrindus, tobulina savo sugebėjimus ir išgyvena iš savo amato.
Dvylikos Kelmės krašto amatininkų gaminiai sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktai: akmentašio Valdo Bandzos skulptūros, audėjos Onos Butvilienės lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, audėjos Birutės Kmitaitės lovatiesės, drožėjo Mečislovo Ežerskio lazdos, Dalios Tolienės duona su lašinukais, Stepono Jautakio duona su raugu, Virginijos Norkienės skutinėti margučiai, eksponuoti parodoje Nacionaliniame muziejuje, Kornelijos Lopetienės iš šiaudelių pinti puošybos elementai Kalėdų eglutei, žvaigždė ir šiaudinės skrybėlės, Jolantos Gečienės riešinės, Virginijaus Milieškos nendrių stogai, Arvydo Maziuko lipdytinės ir lietinės vaško žvakės, Aivaro Norbuto rūpintojėliai.
Žemės ūkio ministerija šių amatininkų gaminius sertifikavo už tai, kad jie puoselėja daugiau kaip prieš šimtą metų susiklosčiusias tradicijas ir išlaiko tautinio paveldo autentiškumą.
Šiemet liepos 14–18 dienomis vyks jau 28-ieji Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai, skirti Etnografinių regionų metams. Per tą laiką kursuose atsirado daug naujovių, jie kito. Pavyzdžiui, pernai atsirado nauja folkroko sekcija, pritraukusi nemažai jaunimo.
Šiuo metu rengiamas leidinys apie Kelmės krašto amatininkus. Jų rajone darbuojasi apie pusantro šimto.
Kelmės krašto muziejaus požemiuose įkurtas Tradicinių amatų centras. Jis plėsis, nes renovuojamame Kelmės kultūros centre bus įrengtos dar kelios patalpos amatininkams.
Tęsiant Kelmėje gyvenusio akmentašio Juozo Liaudanskio, savo miestą papuošusio B. Laucevičiaus-Vargšo, skalbėjos ir kitomis skulptūromis, tradicijas, rengiami akmentašių simpoziumai. Juose sukurta ir įvairiose Kelmės vietose pastatyta 30 akmens skulptūrų.
Eugenijos BUIVYDIENĖS nuotr.
POPULIARUMAS: Kornelijos Lopetienės iš šiaudelių pintos įvairaus dydžio skrybėlės ir papuošalai eglutei turi paklausą ir Lietuvos didmiesčiuose ir užsienyje.
AKMUO: Kelmiškio akmentašio Juozo Liaudanskio tradiciją tęsia Valdas Bandza. Jo ir kolegų akmentašių skulptūros puošia Kelmę.
AUDIMAS: Kelmiškė audėja Ona Butvilienė per amatų kursus moko austi ir užsiima edukacine veikla.
STOGDENGYSTĖ: Virginijus Mileška atgaivino senąjį lietuvišką amatą stogus dengti nendrėmis.
TRŪKSTA VALSTYBINIO POŽIŪRIO
Interviu su tautos savimonės žadintoju, etninės kultūros mokytoju
Valdu RUTKŪNU
Savivertės klausimas
– Jūs remiatės baltiškuoju, senoviniu etninės kultūros modeliu, labai senų laikų papročiais. Kodėl?
– Mes išpažįstame tą tikrąją baltiškąją lietuvių pasaulėžiūrą. Katalikų kultūra – atneštinė. Kiek katalikiškų giesmių begiedotum, jos – ne apie mūsų kraštą. Pavyzdžiui, kad ir Joninės, sutapatintos su Rasos švente. Joninės – tik vardadienis. Ar Jono vardas – šventesnis už kitus krikščioniškus vardus?
O Rasa – tai pati didžiausia lietuvių šventė. Jos prasmė sukaupta per tūkstantmečius. Jeigu jau šnekame lietuviškai, vadinasi ta kalba mums geriausiai tinkama bendrauti.
Tas pats ir su kultūra. Pažiūrėkit, kiek išminties sukaupta lietuviškose patarlėse. Anksčiau žmonės patarlėmis ir kalbėdavo.
Kodėl mums svarbūs tautiniai rūbai? Jie atskleidžia mūsų pasaulėžiūrą, rodo priklausymą tam tikrai etninei grupei. O jeigu priklausai, vadinasi, esi savas, patikimas, gerbi tą tautą, kurios dalimi esi. Pagarba ir meilė – žmogui patys svarbiausi dalykai.
Tai pasąmoniniai dalykai. Bet jie kelia žmogaus savivertę. Savivertės klausimas – labai reikšmingas.
Darna su savimi ir gamta
– Jūs propaguojate ne sceninę, o gyvąją etninę kultūrą, kuri yra tarsi gyvenimo būdas.
– Mes turime tiesiog gyventi sava kultūra, savais papročiais, švęsti savas kalendorines šventes. Gaila žmonių, kurie įtemptai repetuoja, kad kokį kartą per metus pasirodytų scenoje.
Mes per metus švenčiame aštuonias kalendorines šventes. Reguliariai, maždaug kas pusantro mėnesio. Su liaudies dainomis, šokiais, papročiais. Tos šventės atstato žmogaus darną su savimi ir su gamta.
Kodėl mūsų renginiuose netrūksta jaunimo? Jis suvokia, kur slypi tikroji tautos gyvybė.
Informacinių technologijų amžius skatina vienišumą. Žmonės susitrumpina savo gyvenimą kokiu dešimtmečiu. Paskaičiuota, jog po kelių dešimtmečių Europoje daugiausia žmonių mirs nuo depresijos.
Mūsų renginiai – tai pati geriausia priemonė nuo vienatvės ir dvasios ligų. Darnos su gamta pasaulėžiūra yra pati geriausia. Ne daiktai, o santykiai tarp žmonių labiausiai sveikatina ir teikia daugiausia džiaugsmo.
– Kada tai pajautėte?
– Kai per savo sesers Inijos ir jos vyro Jono Trinkūno vestuves išgirdau kaip galingai, iš visos širdies gali būti dainuojamos liaudies dainos. Atvažiavo būrys studentų. Jie taip smagiai šoko. Nereikėjo nei alkoholio, nei prabangių vaišių.
Po to per tris dienas pats išmokau groti armonika. Buvau vienuoliktokas. Nusprendžiau užsiimti panašia veikla kaip romuviečiai. Į tą veiklą įtraukiau pusę klasės. Ir visiems buvo taip įdomu, kažkas naujo.
Vienas klasiokas mokėjo drožti medines kaukes. Turėjo išdrožęs keturias. Nusprendėme švęsti Užgavėnes. Per vieną pertrauką susiorganizavome. Sėdome į autobusą, nuvažiavome į Tytuvėnus. Ten vaikščiojom po namus. Aš grojau, kiti kaukėtieji šokdino namiškius. Žmonės juokėsi, mus vaišino. Paskui užsukome į mokinių bendrabutį.
Tuomet pajutome, kiek daug džiugesio gali sukelti paprasti, giliai prigimtyje užkoduoti dalykai. Tas vakaras įkvėpė toliau tęsti veiklą.
15 klasiokų rinkdavosi mano tėvų namuose. Mokėmės liaudies dainų ir šokių. Vasarą autobusais ir traukiniais nusitrenkėme iki Latvijos ir Estijos. Dainavome autobusuose ir traukiniuose. Dauguma bendrakeleivių džiaugsmingai reagavo. Rygoje susipažinom su latviais studentais, tuoj pat suimprovizavom vakaronę.
Sugrįžę pasisiūlėme sutvarkyti Jukniškės senkapius.
Sovietiniais laikais tautiškos išleistuvės
– Girdėjau, kad jūsų laidos abiturientų išleistuvės buvo tautiškos.
– Mūsų klasiokė buvo pirmojo partijos sekretoriaus dukra. Vieną dieną ji pasakė, jog iš Kauno atvyks jos teta mokytoja Marija Vosylienė. Nori pasikalbėti. Ji, pasirodo, žinojo apie tautinę mano veiklą ir pasiūlė surengti tautines abiturientų išleistuves.
Ji, turėdama puikią priedangą, svainį pirmąjį partijos sekretorių, vadovavo. 120 mokinių ir jų tėvų pasakojo apie tautines šventes Kauno mieste, rodė skaidres, švenčiančius tautiniais rūbais pasipuošusius kauniečius.
Tuo metu jau rengdavo Rasos šventes Kernavėje.
Sistema neatpažįsta gyvosios kultūros
– Vadovaujate „Ramočios“ kolektyvui. Jis pelnė „Aukso paukštę“. Beveik visuomeniniais pagrindais dirbate su mokiniais ir suaugusiais dviejuose „Knituvos“ ansamblio kolektyvuose. Iš savivaldybės gaunate šiek tiek lėšų tik projektinei veiklai. Garsūs jūsų vadovaujamų entuziastų rengiami jaunimo naktišokiai, ant piliakalnių organizuojamos kalendorinės šventės, į kurias suvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos, įvairios apeigos. Tačiau susidaro įspūdis, jog liekate oficialiai pripažįstamos kultūros užribyje. Kodėl?
– Sistema neatpažįsta gyvosios kultūros. Etninės kultūros globos pagrindų įstatymas numato puoselėti tautines tradicijas. Tačiau šalia įstatymo dar reikia ir tautinės savigarbos.
Trūksta valstybinio požiūrio į gyvąją etninę kultūrą. Tai susiję su finansavimu, elementariu dėmesiu tai sričiai. Juk tautos papročius, dainas, šokius ir kitus dalykus, kuriuos paveldėjome iš savo protėvių, ateinančioms kartoms perduosime tik patys jais gyvendami.
Padainuoti liaudies dainą scenoje – gražu, gerai, bet tai jau yra vaidyba, o gyventi su tomis dainomis per kalendorines ir savo asmenines šventes, draugų ir giminių susibūrimus, kai etninė kultūra mus įtraukia į gyvą veiksmą – visai kas kita.
Stengiamės rasti kitų kelių. Kaip tautiškumo ir etninės kultūros mokytojas vedu seminarus. Prieš porą savaičių vedžiau tautinės kultūros pagrindų seminarą vienos privačios Vilniaus mokyklos mokytojams. Po seminaro pedagogai išvažiavo švytintys. Sakė, jog įgavo ne tik žinių, bet ir jėgų.
Savos kultūros vartojimas kaip ir mūsų prigimčiai įprastas maistas teikia ir dvasinių, ir fizinių jėgų. Žmonės, ypač inteligentija, vis dažniau tai supranta ir patys ieško būdų gyventi ir linksmintis su savais papročiais.
Autorės nuotr.
DARNA: Etninės kultūros pirmeivis Kelmės rajone Valdas Rutkūnas sako, jog geriausia ir teisingiausia yra darnos su gamta, su savimi ir savo tauta pasaulėžiūra.
IŠTEKLIUS POPULIARINA IR BENDRUOMENĖS
Interviu su Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja
Nomeda JOKUBAUSKIENE
Kaimiškoji laikysena
– Etninės kultūros srityje, anuometiniame Jaunimo folkoro centre pradėjote dirbti labai jauna. Kas paskatino tą susidomėjimą? Prigimtis? Ar darbas, suformavęs savitus įpročius?
– Matyt, ir tai, ir tai... Galbūt dar ir likimas. Mano seneliai buvo muzikantai. Mamos tėtė Juozapas Žilvitis buvo smuikininkas. Čirpindavo savo instrumentą kaimo vakarėliuose. Močiutė Bronislava mušdavo būgnelį. Muzikuodavo ir mano tėvelis Alfonsas Šilinskas. Man buvo artima ta kaimiškoji kultūra, elgsena, laikysena. Esu kaimiškosios kultūros atstovė. Matyt, genai ir nulėmė pasirinkimą.
1991 metais pradėjau dirbti tuometiniame Jaunimo folkloro centre. Darbas kasdien vis labiau patiko. Ir nepaisai nei palyginti kuklaus atlyginimo, nei kitų dalykų. Tiesiog dirbi tai, kas patinka.
Nacionaliniame tradicinių vertybių sąvade
– Kiekviename kaime yra šviesuolių, kuriems, kaip ir jums, artima kaimiškoji laikysena. Ne iškreipta, kaip dabar kai kas nori pavaizduoti. O tikra – su neskubiu, išmintingu kaimo gyvenimu, gilia iš kartos į kartą perduodama tautos atmintimi. Turbūt jie labiausiai ir puoselėja tautinius papročius, liaudies kūrybą?
– Kaimų bendruomenės yra pagrindinis etninės kultūros ramstis. Jos perduoda gyvąją tradiciją jaunimui, organizuodamos apeigas ir šventes.
Pavyzdžiui, Žalpių bendruomenės tradicija švęsti Loskavą, Švč. Marijos Maloningosios šventę. Šioje bendruomenėje susibūrusi senovinio kantičkinio giedojimo grupelė, vadovaujama Danutės Anankaitės. Išleista jų giesmių kompaktinė plokštelė „Sveika būk, Panele, cūdais pagarbinta“.
Tradiciniais senoviniais valgiais garsėja ir Žalpių krašto šeimininkės. Žalpiškių giedojimas ir tradicinių valgių ruošimas įtraukti į Nacionalinį tradicinių vertybių sąvadą.
Šaukėnai – nagingų amatininkų ir puikių šeimininkių kraštas. Neveltui čia įkurtas Tradicinių amatų centras.
Minupių bendruomenė garsėja gegužinėmis pamaldomis prie Martyno pušies. Maironių kaimo bendruomenė savo tradicijas sieja su koplytėle, kuri pastatyta toje vietoje, kur piemenėliui pasirodė Marija.
Populiariausia šventė bendruomenėse Užgavėnės. Apskritai, Kelmės krašto kaimo bendruomenės daugiau populiarina katalikiškąją kultūrą.
Rajone gyvena nemažai asmenybių, tikrų savo krašto patriotų, kurie taip pat prisideda prie etninės kultūros puoselėjimo. Šaukėniškė kraštotyrininkė Elena Burdulienė po šapelį turtina muziejų, įamžina nykstančius kaimus, renka tautosaką ir senų žmonių atsiminimus.
Savo krašto labui daug nuveikė kražiškiai istorikas ir muziejininkas Edvardas Dirmeikis, tautosakos rinkinio autorė Juzefa Ramanauskaitė, Kražių krašto ir Žemaitijos patriotas ūkininkas Marijus Čekavičius. Šis Žemaičių draugijos narys augina žemaitukų veislės žirgus, kur galėdamas populiarina Žemaitijos istoriją.
Svarbiausias liepos įvykis
– Jau įprasta, kad gegužės mėnesį Kelmėje vyksta Liaudies meno šventė, birželį – Lino šventė ir dailininkų pleneras, o liepą – Žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursai. Kokia programa numatoma šiemet liepos 14 – 17 dienomis?
– Šiemet vasaros kursai skiriami Etnografinių regionų metams. Kursų dalyviai klausysis teorinių paskaitų: „Etninė ir šiuolaikinė pramoginė muzika Lietuvoje: sąsajų ir regioniškumo klausimai“ (Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros profesorius, habil. dr. Romualdas Apanavičius), „Žemaičių religinė etninė kultūra Lietuvos etnografinių regionų kontekste“, knygos „Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika“ pristatymas (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro direktorius, profesorius, habil.dr. Alfonsas Motuzas). Pristatyme giedos Pakražančio kultūros centro etnografinis ansamblis „Žalpiai“ (vadovė Danutė Anankaitė).
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė pristatys knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyr. mokslo darbuotoja, etnomuzikologė doc. dr.Gaila Kirdienė skaitys paskaitą „Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos muzikos instrumentai: tradicijų puoselėjimas šiandien“.
Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius, dr. Libertas Klimka skaitys paskaitą „Tautodailės regioniniai išskirtinumai“.
Veiks kelmiškio medžio drožėjo Mečislovo Ežerskio lazdų ir tautodailininko Jono Igario tapybos darbų parodos „Žemaičių žemei“.
Vyks koncertai, vakaronės, vizualinės antropologijos vakaras „Pasiruokavima“.
Etnomuzikavimo sekcijoje kursų dalyviai mokysis ritualinio religinio instrumentinio folkloro daudytėmis, ragais mediniais trimitais, katilais/būgnais, signalinėmis lentomis, apeiginio giedojimo, smuikavimo, kankliavimo, groti armonika ir bandonija, folkroko, piemenų pučiamųjų instrumentais, žemaitiško dainavimo, šokių ratelių žaidimų.
Tradicinių amatų sekcijoje kursų dalyviai mokysis kanklių gamybos, kaukių drožybos, pynimo iš šiaudelių, pynimo iš vytelių, riešinių mezgimo, siuvinėjimo, audimo staklėmis, juostų audimo, gaminti folklorinio kostiumo detales: ranges, vytines juostas, siūti lininius drabužius, kurti karpinius, keramikos, akmens tašymo, tradicinės juvelyrikos.
Autorės nuotr.
LAIKYSENA: Puoselėdama etnokultūrą, tautosakos rinkėjus palaikydama ir paskatindama, jų surinktus lobius sistemindama ir inventorizuodama Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė sako, jog jai labai artima ir priimtina kaimiškoji laikysena.
RASA: Rasos šventę kelmiškiai švenčia prie Kubilių piliakalnio.
Birutės RADAVIČIENĖS nuotr.
RŪTOS: Kelmėje restauruotas pats seniausias svirnas Lietuvoje. Prie jo auga vienas iš didžiausių šalyje rūtų darželių, kuriame auga per 300 šios senovinės lietuvių gėlės daigų. Darželyje geriausia pasakore išrinkta Rūta Senkutė.