Naujausios
Šiandien ne kiekvienas šiaulietis prisimena, kad Šiaulių fotografijos riteriu įvardijamas Ričardas Dailidė kadaise jaunystėje buvo jūreivis, keliautojas ar „Gintarinės triūbos“, „Vilniaus bokštų“ diplomantas, sovietmečiu populiarių „Vilniaus aidų“ ansamblio solistas. Galvoju, kad būtent iš ten, iš kelionių per jūras ir tolimas šalis, iš gyvenimo estrados scenose, yra išlikusi ne tik autoriaus elegantiška laikysena, bet ir ritmo pajauta, persikūnijusi į vaizdo ritmiką jo fotografijose.
Neatsitktinai Šiaulių fotografijos muziejuje vykusiame jo retrospektyvinės parodos atidaryme skambėjo profesionaliai atliekama Ričardo jaunystės laikų bičiulio maestro Povilo Jaramino fortepijoninė muzika, natūraliai įkėlusi susirinkusiuosius į Ričardo fotolakštų vaizdų ritmikos pasaulį, įtraukusi į refleksijų lauką, į XX a. 7–10 dešimtmečių laikus, į tolimąją Kubą ir Dagestaną, kur tenykštės kasdienybės vaizdavimas Lietuvoje pakeičia vertintojo žiūros kampus. Čia ir nedirbtinės, bet savaime kaukių kūrėjų surežisuotos Užgavėnių šventes Kurtuvėnuose, to meto Lietuvos gatvių, aikščių, miestų kasdienybė.
Ričardo naujoji paroda dar kartą primena jo nuostatą – dirbtinai nekomponuoti, nerežisuoti savo darbų, o fiksuoti gyvenimo atspindžius pasirenkant neįmantrų rakursą, kasdienybės detalę.
Jei Ričardo bendražygio, kito šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo lakštai filosofiškai, dažniausiai užkoduotai kalba apie žmogaus santykį su transcendencija, apie gyvenimo laikinumą, trumpumą, trapumą, tai Ričardas nesiskverbia į filosofinių apmąstymų lauką, jam svarbu užfiksuoti proziškesnį vaizdą, apmąstyti žmogaus santykį su Laiku. Jis sugeba pritraukti vertintoją, galvoti mintyse apie tai, kur jo užfiksuota mergaitė, neišpuoštas senolis ar atsitiktinis gatvės žmogus atsidūrė vėliau – rytoj, po 5, po 10 metų.
Jam svarbu, ką sako fotografuojamojo akys, žvilgsnis, ką tai pranašauja ateičiai. Ričardas tarsi nejučia kviečia galvoti, kad jo darbai yra apie tai, kaip šiandiena tampa istorija jau rytoj. Jo darbai apie Likimą, Lemtį, o dar svarbiau – LIKTĮ. Aišku, kartais pagauni save bemąstąs apie sociopsichologijos sankirtas, nes autoriaus darbuose kryžiuojasi socialinės kasdienės erdvės, žmogaus ryšio su aplinka, pačiu savimi paieškos.
Pagirtina Fotografijos muziejaus vadovės Vilijos Ulinskytės–Balzienės ir jos komandos idėja pasirinkti neskubrią parodos atidarymo formą, nes į pokalbį vadovė įtraukė visą būrelį pasisakiusiųjų: parodos kuratorių Valentyn Odnoviun (stebino, kaip greitai šis ukrainietis išmoko lietuvių kalbą, pagarba jam ir pavyzdys kitiems), fotomenininką Aleksandrą Ostašenkovą, filosofą, fotografijos kritiką Jurgį Dieliautą ir šių eilučių autorių.
Pagirtinas kruopštus ir profesionalus parodos darbų eksponavimas (kuratorius V. Odnoviun, grafinis dizainas – Dariaus Linkevičiaus), padėjęs išryškinti ir realizuoti autoriaus R. Dailidės intencijas.
Atkreipčiau dėmesį, kad tik savimi pasitikintis, kitų įvertintas kūrėjas drįsta rengti autorinę parodą be pavadinimo. Gal ir smulkmena, neesminis reikalas, bet tai rodo, kad autorius yra vertinamas už savo kūrybos visumą.
R. Dailidės darbų yra įsigijusios ir Lietuvos, ir užsienio galerijos, muziejai. Ir šioje parodoje „Fotografija“ eksponuojami R. Dailidės kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos rinkinių bei autoriaus asmeninio archyvo. Į parodą atkeliavę darbai iš R. Dailidės fotografijų ciklų: „Laikas eina per miestą“, „Užgavėnės Kurtuvėnuose“, „Prarasti laiko labirintai“, „Kolegos“, „Gyvenimas džiaze“ (fantastiška vaizdo ritmika), „Langas į Kubą“.
Ričardo eksponuojamuose fotolakštuose jaučiama vaizdo ritmika, skambanti kaip natūrali kompozicinė priemonė, kalbanti plastiniais, vaizdiniais elementais (pavyzdys – fotolakštai iš Kubos). Visa tai skamba per formas, šešėlius, šviesą, pustonius, nesurežisuotas figūras.
Kažkas yra minėjęs „Lietuvos vaizdo paveldą“. Šis trižodis junginys tinka Ričardui, kuris niekada nebijo pasakyti ir įvardyti save „žmogumi ir praeities“. Jis nebijo teigti, kad visi gyvename „Laiko labirintuose“, kad visi esame „vizualiojo archyvo“ nariai, dalyviai.
Ričardas neslepia, kad jis labiau save tapatina su „grynosios“, tradicinės mokyklos, siejamos su reportažine, dokumentine fotografija, atstovais. Bet juk menas yra ten, kur dokumentika tampa kūriniu, įsispraudžiančiu į jausmus, sielos gelmes. Ir čia Ričardas yra nepralenkiamas, nes jo darbai verčia galvoti, kaip jo fotoaparato spragtelėjimas vakarykštį gyvenima paverčia istorija. Tas kismas ir sustiprina galvojimą apie jo atsitiktinių personažų, tavo, mano likimą, o svarbiausia – Liktį.
