Viena istorija virto knyga

Vie­na is­to­ri­ja vir­to kny­ga

Triš­ko­niuo­se (Pak­ruo­jo r.) pri­sta­ty­ta ką tik iš­leis­ta bu­vu­sios trem­ti­nės, kraš­to­ty­ri­nin­kės Zi­tos Bur­žai­tės-Vė­žie­nės kny­ga „Šimt­me­čio ai­dai“, skir­ta La­bo­rų kai­mo is­to­ri­jai ir žmo­nėms. Ji at­si­ra­do, per­nai kraš­to­ty­ri­nin­kei ėmu­sis rink­ti me­džia­gą apie Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pul­ki­nin­ką lei­te­nan­tą Ri­man­tą Zin­ke­vi­čių. Vie­no žmo­gaus is­to­ri­ja ta­po siū­lu, ku­rį timp­te­lė­jus, iš­si­vy­nio­jo vi­sas spal­vin­gas lie­tu­viš­ko so­džiaus gy­ve­ni­mo ka­muo­lys.

Ja­ni­na Ša­par­nie­nė

janina@skrastas.lt

Kai­mas is­to­ri­jos pa­gai­rė­je

Kny­gą „Šimt­me­čio ai­dai“ su­da­ro trys da­lys, jo­se ap­žvel­gia­ma La­bo­rų kai­mo is­to­ri­ja, čia gy­ve­nu­sių žmo­nių li­ki­mai, nū­die­na. Pa­sa­ko­ja­ma apie pla­čias gi­mi­nes, ku­rio­se – ne tik ūki­nin­kai, bet ir ra­šy­to­jai, gy­dy­to­jai, ku­ni­gai.

Z. Vė­žie­nė pa­žymi, kad kai­mas net gū­džiau­siais oku­pa­ci­jos me­tais iš­li­ko vi­siš­kai lie­tu­viš­kas – ja­me taip ir neį­si­kū­rė nė vie­nas sve­tim­ša­lis.

XIX am­žiaus pabaigoje–XX am­žiaus pra­džio­je La­bo­rai pri­klau­sė Lin­ku­vos vals­čiui. Bu­vo 29 so­dy­bos, ūki­nin­kai val­dė po 30 de­šim­ti­nių že­mės. Vei­kė pa­li­var­kas, žy­dui vers­li­nin­kui pri­klau­siu­si kar­če­ma, vė­jo ma­lū­nas, kal­vė.

La­bo­rie­čiai sten­gė­si švies­tis – jau XIX am­žiaus pa­bai­go­je, su­dė­ję pi­ni­gų, sam­dy­da­vo da­rak­to­rius. Per ke­le­rius me­tus kai­me ne­li­ko vai­ko, ne­mo­kan­čio lie­tu­viš­kai skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Iš La­bo­rų ki­lęs ži­no­mas ra­šy­to­jas Kons­tan­ti­nas Ja­siu­kai­tis sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se tvir­ti­na, kad slap­to­ji mo­kyk­la nė kar­to ne­bu­vo su­sek­ta: ar so­die­čiai mo­kė­jo ge­rai slėp­tis, ar tie­siog pa­pirk­da­vo ca­ro žan­da­rus.

1920-ai­siais pa­li­var­ko pa­sta­te bu­vo įkur­ta pir­mo­ji kai­me pra­džios mo­kyk­la. Mo­kyk­la kai­me vei­kė iki 1981-ųjų – iš pra­di­nės bu­vo ta­pu­si sep­tyn­me­te, kai­my­ni­niuo­se Triš­ko­niuo­se pa­sta­čius nau­ją aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą – vėl pra­di­ne.

Po­ka­riu į Šiau­rę bu­vo iš­trem­ti dvi­de­šimt še­ši la­bo­rie­čiai.

O da­bar­ti­nio Šven­čio­nių pa­sie­nio už­kar­dos va­do ma­jo­ro Al­gir­do And­ru­lio­nio tė­vams La­bo­rai ta­po ar­ti­mo­sios trem­ties vie­ta. Tra­kų ra­jo­ne gy­ve­nu­si šei­ma gi­mi­nia­vo­si su par­ti­za­nų ry­ši­nin­kais, trem­ti­niais. 1953-ai­siais Va­le­ri­ja ir Mo­tie­jus And­ru­lio­niai su ne­se­niai gi­mu­sia duk­ra bu­vo pri­vers­ti­nai, pa­gal va­di­na­mą­jį per­si­kė­li­mo bi­lie­tą, iš­va­ry­ti iš na­mų. Jiems liep­ta ap­si­gy­ven­ti tuo­me­ti­nia­me Lin­ku­vos ra­jo­ne.

„Iki bend­ra­vi­mo su A. And­ru­lio­niu bu­vau tik gir­dė­ju­si, kad so­vie­ti­nė val­džia žmo­nes trem­da­vo ir iš vie­no Lie­tu­vos kraš­to į ki­tą. Pa­tys la­bo­rie­čiai ste­bė­ję­si, iš kur kai­me dzū­kai at­si­ra­dę... Ma­jo­ro tė­vai vi­są gy­ve­ni­mą jau­tė skriau­dą, o į gim­tą­ją Dzū­ki­ją grį­žo bent po mir­ties – vai­kai įvyk­dė se­nų­jų And­ru­lio­nių va­lią at­gul­ti gim­ti­nė­je“, – sa­kė Z. Vė­žie­nė.

Straips­nio neuž­te­ko

Per­nai kraš­to­ty­ri­nin­kas ir lei­dė­jas Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius Z. Vė­žie­nės pa­pra­šė straips­nio tau­to­ty­ros met­raš­čiui.

„Pa­ma­niau, kad rei­kia ne­leis­ti nu­grimz­ti į už­marš­tį iš La­bo­rų ki­lu­sio Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko R. Zin­ke­vi­čiaus at­mi­ni­mui. Jis, at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, me­tė tar­ny­bą ru­sų ka­riuo­me­nė­je Daug­pi­ly­je ir grį­žo į Lie­tu­vą kur­ti lie­tu­viš­kų ka­ri­nių pa­jė­gų. Dėl to net paau­ko­jo pir­mą­ją sa­vo šei­mą. Pro­fe­sio­na­lus ka­ri­nin­kas ėjo aukš­tas va­do­vau­jan­čias pa­rei­gas. Va­do­vau­jant R. Zin­ke­vi­čiui, iš Lie­tu­vos bu­vo iš­ves­ta Ru­si­jos ka­riuo­me­nė. Išė­jęs į at­sar­gą 2006-ai­siais, pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Ri­man­tas pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do gim­tuo­siuo­se La­bo­ruo­se – slau­gė pa­si­li­go­ju­sią mo­ti­ną, vėl ve­dė“, – pa­sa­ko­jo Z. Vė­žie­nė.

Beieš­kan­čiai ži­nių apie R. Zin­ke­vi­čių, kraš­to­ty­ri­nin­kei la­bo­rie­čiai, jų gi­mi­nai­čiai, kai­mo išei­viai pa­sa­ko­jo ir apie ki­tus La­bo­ruo­se gy­ve­nu­sius ne ma­žiau žy­mius, Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sius žmo­nes. Z. Vė­žie­nė pa­ju­to, kad už vie­nos is­to­ri­jos sly­pi dar vi­sa ei­lė – apie Ja­siu­kai­čius, Veb­laus­kus, Mar­ti­šius, Gri­ga­liū­nus, Ra­čius, Gud­jur­gius, ki­tas gi­mi­nes.

Už­ra­šai, la­bo­rie­čių pa­tei­kia­mų nuo­trau­kų, do­ku­men­tų ar­chy­vas vis pil­nė­jo.

Paš­vi­ti­nio Tris­pal­vės is­to­ri­jos at­gar­siai

Zi­ta juo­ka­vo, kad vie­na La­bo­ruo­se su­ži­no­ta is­to­ri­ja ne­ti­kė­tai pa­pil­dė „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­jas apie 1968-ai­siais Paš­vi­ti­ny­je iš­kel­tą Tris­pal­vę.

Paš­vi­ti­nie­tis kraš­to­ty­ri­nin­kas Juo­zas Moc­kū­nas te­bu­vo iš­siaiš­ki­nęs, kad vė­lia­vą kė­lė mies­te­lio zak­ris­ti­jo­nas Be­ne­dik­tas Na­vic­kas, įkū­ręs po­grin­di­nę pa­trio­ti­nę jau­ni­mo kuo­pe­lę, ir jos na­rys moks­lei­vis Al­gis Le­va­nas.

Pa­si­ro­dė, kad tos kuo­pe­lės na­riu bu­vo ir Al­gis Gin­der­gis – la­bo­rie­čio Lie­tu­vos sa­va­no­rio Ka­zi­mie­ro Gud­jur­gio anū­kas, par­ti­za­no Ma­li­naus­ko ir par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės Fe­li­ci­jos Gud­jur­gy­tės sū­nus.

Suim­ta la­bo­rie­tė ber­niu­ką pa­gim­dė ka­lė­ji­me. Kol ji ka­lė­jo la­ge­ry­je, sū­nų au­gi­no gi­mi­nai­čiai. Fe­li­ci­ja vai­kui spe­cia­liai da­vė su tik­rą­ja gi­mi­ne ne­su­si­ju­sią pa­var­dę, no­rė­da­ma ap­sau­go­ti nuo ga­li­mų val­džios per­se­kio­ji­mų.

A. Gin­der­gio jau­nes­nio­ji se­suo Z. Vė­žie­nei pa­sa­ko­jo na­muo­se ma­čiu­si pa­švi­ti­nie­čių po­grin­di­nin­kų pa­siū­tą Tris­pal­vę, kel­tą virš mies­te­lio ma­lū­no. Kė­li­me da­ly­va­vęs ir bro­lis, jis bu­vęs vie­nas iš tų, ku­rie vė­lia­vą nu­si­ka­bi­no (sau­gu­mie­čiai jos neįs­ten­gė pa­siek­ti tris die­nas) ir kaž­kur pa­slė­pė.

Po įvy­kio per­se­kio­ji­mų su­lau­kė ne tik B. Na­vic­kas ir A. Le­va­nas. Bu­vo nu­baus­ti ir ki­ti kuo­pe­lės na­riai. A. Gin­der­giui skir­ta pu­sant­rų me­tų lais­vės atė­mi­mo lyg­ti­nai. Val­džia ne­lei­do jam lai­ky­ti bran­dos eg­za­mi­nų – ga­biam vai­ki­nui bu­vo už­kirs­tas ke­lias siek­ti aukš­tes­nio moks­lo.

Au­to­rės nuo­tr.

Kraš­to­ty­ri­nin­kė Zi­ta Vė­žie­nė, beieš­ko­da­ma me­džia­gos straips­niui, ra­do jos vi­sai kny­gai.

Nau­jo­jo­je kny­go­je – La­bo­rų kai­mo ir jo žmo­nių is­to­ri­jos nuo praė­ju­sio am­žiaus iki šių die­nų.