Vieno gyvenimo locija

Vie­no gy­ve­ni­mo lo­ci­ja

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Kur se­ni ge­ri na­mai

Kar­tais at­ro­do, kad jau vi­siš­kai ne­be­li­kę tik­rų­jų šiau­lie­čių. Žmo­nių, čia nu­gy­ve­nu­sių sa­vo švie­sius gy­ve­ni­mus, ku­rie kaip bran­gus pa­li­ki­mas ati­teks atei­čiai. Kar­tais at­ro­do, kad jie vi­si ar­ba jau iš­ke­lia­vo Ana­pus, ar­ba iš­va­žia­vo iš Šiau­lių – į ki­tus mies­tus ar į ki­tus kraš­tus. Kad žmo­nių-le­gen­dų, ko­kie bu­vo Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius, Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė, An­ta­nas Kriš­to­pai­tis, Jo­nas Ado­mai­tis, kai ku­rie ki­ti, era jau praė­jo ir nie­ka­da ne­sug­rįš.

Lai­mei, taip nė­ra – į jų vie­tą sto­ja ki­ti, už­gy­ve­nę ne tik me­tų, bet ir dar­bų der­lių, pie­šian­tys šian­die­ni­nį mies­to vei­dą, pa­lai­kan­tys jo dva­sią ir gy­vas­tį. Šian­dien to­kių dar yra. Bet kaip bus ry­toj?

Ar be­bus to­kių šiau­lie­čių, ar be­bus na­mų, ku­riuo­se žmo­nės nu­gy­ve­na ke­tu­rias­de­šimt ar pen­kias­de­šimt me­tų su vi­su už­gy­ven­tu tur­tu: ne sei­fais, ne su į ko­ji­nes su­žer­to­mis auk­si­nė­mis ca­ro Ni­ko­la­jaus mo­ne­to­mis, san­da­rio­se dė­žu­tė­se sau­go­mo­mis vie­no­do no­mi­na­lo ku­piū­ro­mis. Ne – su kny­go­mis, drau­gų ir bi­čiu­lių do­va­no­tais pa­veiks­lais ant sie­nų, vi­ni­lo plokš­te­lių ko­lek­ci­jo­mis, jau­nys­tės lai­kus te­be­me­nan­čio­mis sek­ci­jo­mis, pri­kimš­to­mis ne si­dab­ri­nių sta­lo įran­kių, kriš­to­lo tau­rių ir po­rce­lia­no lėkš­čių, bet die­no­raš­čių, šei­mos al­bu­mų, do­ku­men­tų, liu­di­jan­čių svar­biuo­sius ne tik sa­vo, bet ir anks­tes­nių­jų kar­tų gy­ve­ni­mo įvy­kius.

Su bal­to tiu­lio užuo­lai­do­mis ant lan­gų, su tor­še­rais, va­ka­rais na­muo­se sklei­džian­čiais jau­kią švie­są, su bi­čiu­lių pa­si­sė­dė­ji­mais, il­go­mis ne­skub­rio­mis kal­bo­mis, kruopš­čiai sau­go­ma praei­ti­mi ir ne­su­me­luo­tu rū­pes­čiu dėl šian­die­nos ir dėl atei­ties.

No­rė­tų­si, kad to­kių na­mų bū­tų vi­sa­da. Ge­ra, kad jų dar yra.

Mė­gau­juo­si vieš­na­ge šiau­lie­čio fo­to­me­ni­nin­ko Ri­čar­do Dai­li­dės na­muo­se.

Šie­met Ri­čar­das Dai­li­dė bu­vo no­mi­nuo­tas Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio var­dui gau­ti. Ofi­cia­liai šio var­do ne­ga­vo, bet ir be jo se­niai yra gar­bin­gas Šiau­lių mies­to pi­lie­tis.

De­vy­ni ama­tai, de­šim­tas – Kū­rė­jo

Ri­čar­do Dai­li­dės gy­ve­ni­me yra daug da­ly­kų, ke­lian­čių nuo­sta­bą.

Jei for­ma­liai per­skai­ty­tum jo biog­ra­fi­ją, ji pa­si­ro­dy­tų pa­na­ši į nuo­ty­kių ro­ma­ną. Tiek vis­ko daug ir skir­tin­go, kas ne­tu­rė­tų de­rė­ti vie­na­me žmo­gu­je. Štur­ma­nas, est­ra­dos so­lis­tas, dan­tų tech­ni­kas, žur­na­lis­tas, fo­tog­ra­fas. Vi­sas vai­vo­rykš­tės spekt­ras. Ga­lė­tum įsi­vaiz­duo­ti, kad su­tik­si avan­tiū­ris­tą, leng­va­bū­dį ple­vė­są, nuo­ty­kių ieš­ko­to­ją, kla­jū­ną, be­si­blaš­kan­tį gy­ve­ni­mo vieš­ke­liuo­se. Pa­ži­nęs as­me­niš­kai, su­si­kur­si vi­sai ki­to­kį pa­veiks­lą, ku­ria­me vis­kas nuo­sek­lu, gi­lu, at­sa­kin­ga ir vien­ti­sa.

– Kaip su­si­dė­lio­jo toks mar­gas gy­ve­ni­mo pa­veiks­las?

Ri­čar­das ne­sku­ba blaš­ky­ti abe­jo­nių. Tiks­laus at­sa­ky­mo gal­būt ir ne­tu­ri. Į užuo­mi­ną apie avan­tiū­riz­mą rea­guo­ja ra­miai ir pa­pras­tai.

– Pa­na­šiai ir yra. Jei­gu gy­ven­čiau ant­ra tiek, ma­no „ama­tų“ są­ra­šas bū­tų dar ge­ro­kai il­ges­nis. Aš nie­ka­da ne­su­til­pau vie­na­me pa­si­rin­ki­me, esa­mo­je gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­je. Man neuž­te­ko vie­no amp­lua. Vis­ko no­rė­jau, vis­kas bu­vo įdo­mu, ėjau ir da­riau. Bu­vau im­lus ir pa­ga­vus. Sa­ky­čiau, gal ir se­kė­si.

Tie­sa, kai ku­riuos Ri­čar­do Dai­li­dės spren­di­mus pa­dik­ta­vo ne sva­jo­nės ir ro­man­ti­ka, o ga­na pro­ziš­kos gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės.

Ta­čiau be­ne di­džiau­sią nuo­sta­bą ke­lia tai, kad šį spa­lį Ri­čar­dui Dai­li­dei su­kan­ka 80. Jau. Nors jis vis toks pat, ko­kį per dau­ge­lį me­tų įpra­to­me ma­ty­ti su­kan­tis svar­biau­siuo­se mies­to įvy­kiuo­se – kon­cer­tuo­se, pa­ro­do­se, dis­ku­si­jo­se, at­min­ti­nų die­nų pa­mi­nė­ji­muo­se – daž­niau­siai su fo­toa­pa­ra­tu, vi­suo­met ati­dų, dė­me­sin­gą, ele­gan­tiš­ką. Tad iš kur tie de­šimt­me­čiai? Tur­būt tie­sa, kad žmo­nės sens­ta ne nuo me­tų, o nuo gy­ve­ni­mo.

Re­gis, kū­rė­jo gy­ve­ni­mas me­tams ne­pa­val­dus.

Už po­ros sa­vai­čių, lapk­ri­čio 9-ąją, Šiau­lių Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus pa­kvies į ju­bi­lie­ji­nę fo­to­me­ni­nin­ko Ri­čar­do Dai­li­dės kū­ry­bos pa­ro­dą. Kaip sa­ko au­to­rius, di­džio­jo­je sa­lė­je bus eks­po­nuo­ja­mos fo­tog­ra­fi­jos „už vi­są gy­ve­ni­mą“, ma­žo­jo­je – „Gy­ve­ni­mas Džia­ze“.

Per stip­riai pa­sa­ky­ta „už vi­są gy­ve­ni­mą“. Po ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos, po svei­ki­ni­mų ir lin­kė­ji­mų, vis­kas bus kaip bu­vę – gy­ve­ni­mas te­kės to­liau.

Iš šiau­lie­tiš­kų at­si­mi­ni­mų re­per­tua­ro

Ri­čar­das Dai­li­dė sa­ko­si ne­sąs tik­ras šiau­lie­tis, nes gi­mė Ska­piš­ky­je, Ku­piš­kio ra­jo­ne. Tai la­biau for­ma­lus ar­gu­men­tas, nes pir­mie­ji šiau­lie­tiš­ki pri­si­mi­ni­mai sie­kia anks­ty­vos vai­kys­tės me­tus, kai bu­vo vos ke­le­rių me­tų ber­niu­kas.

Tie pri­si­mi­ni­mai – lyg epi­zo­dai iš trū­ki­nė­jan­čios se­nos ki­no juos­tos.

– Li­ki­mas blaš­kė mū­sų šei­mą iš vie­tos į vie­tą. Tė­vas bu­vo Lie­tu­vos po­li­ci­jos ka­ri­nin­kas, kur siun­tė, ten va­žia­vo. Drau­ge ir mes – ma­ma ir trys vai­kai. Gy­ve­no­me Ro­kiš­ky­je, Kur­šė­nuo­se, Obe­liuo­se, Ak­me­nė­je – są­ra­šas il­gas. Taip at­si­dū­rė­me ir Šiau­liuo­se. Mes čia gy­ve­nom ka­ro me­tais, ma­tyt, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos lai­ku – Šiau­liai dar ne­bu­vo su­dau­žy­ti.

Pri­si­me­nu, tuo­met gy­ve­no­me tik su ma­ma, tė­vas jau bu­vo pir­mą kar­tą iš­trem­tas į Si­bi­rą. Gy­ve­no­me kaž­kur ne­to­li „Rū­tos“ fab­ri­ko, glau­dė­mės pas žmo­nes „ant kam­po“.

Til­žės gat­ve va­žia­vo ka­riš­kas au­to­mo­bi­lis su pa­tran­ka. To­ji at­si­ka­bi­no ir kiau­rai sie­nos įlė­kė į var­ga­ną mū­sų kam­ba­rė­lį. Neį­ti­kė­ti­na, bet tie­sa.

Ki­tas įdo­mus įvy­kis iš šiau­lie­tiš­ko re­per­tua­ro. Su ma­ma išė­jau pa­si­vaikš­čio­ti ir, ieš­ko­da­mas vi­so­kių at­rak­ci­jų – kas pri­gim­ty­je ma­no bu­vo vi­sa­da – pa­bė­gau ir pa­si­me­čiau. Ma­ma ma­nęs ieš­ko, aš ieš­kau jos. Bė­gu iš­si­gan­dęs link na­mų, o čia – di­de­lės stik­lo vit­ri­nos. Kaž­ko­dėl nu­si­me­čiau dra­bu­žius ir vi­sas nuo­gu­tė­lis at­si­sto­jau į tą vit­ri­ną. Ma­ma ma­ne to­kį su siau­bu ir at­ra­do, bet aš šian­dien ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad pir­ma­sis Šiau­liuo­se ati­da­riau vy­rų bor­de­lį.

Ki­ti Ri­čar­do vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai – ne to­kie eg­zo­tiš­ki, jie švie­ses­ni ir ra­mes­ni. Ryš­kiau­si – Da­riaus ir Gi­rė­no po­rtre­tai, ka­bo­ję tė­vų na­muo­se ir įvai­rio­mis pro­go­mis mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se, ku­riuo­se gy­ve­no, ren­gia­mi vie­ši va­ka­rai, vai­di­ni­mai, kon­cer­tai. Juo­se be­veik vi­sa­da dai­nuo­da­vo Ri­čar­do ma­ma – pri­si­me­na jos re­per­tua­rą: ne tik dai­nas, bet ir po­pu­lia­rių ope­re­čių, ope­rų ari­jas. Jos gra­žų bal­są. Ta­da dar ne­sup­ra­to, ko­kį tur­tą iš jos pa­vel­dės.

At­vi­ras po­kal­bis su mies­tu, ku­ria­me gy­ve­na

Grįž­ta­me į po­kal­bio pra­džią – apie tik­ruo­sius šiau­lie­čius, se­nus ge­rus na­mus, tirps­tan­čią mies­to praei­tį ir atei­ties vi­zi­jas.

Ir apie su­dė­tin­gą mies­to li­ki­mą. Juk praūž­da­mi ka­rai Šiau­lius ne­kart nu­šla­vė iki pa­ma­tų. Pas­kui šis mies­tas ke­liems de­šimt­me­čiams bu­vo už­da­ry­tas pa­sau­liui kaip stra­te­gi­nis ka­ri­nis ob­jek­tas. Dar kaž­kam šo­vė į gal­vą pa­da­ry­ti jį kles­tin­čios dar­bi­nin­kiš­kos kul­tū­ros mies­tu, lyg eg­zis­tuo­tų at­ski­ros kul­tū­ros dar­bi­nin­kams, vals­tie­čiams ar in­te­li­gen­tams.

Pas­kui pri­kli­ja­vo dvi­ra­čių mies­to eti­ke­tę. Da­bar su en­tu­ziaz­mu kli­juo­ja­mas Sau­lės var­das. Nors gal tie­siog pa­kak­tų bū­ti pa­trauk­liu, eko­no­miš­kai tvir­tu ir žmo­gui pa­to­giu gy­ven­ti mies­tu, be dirb­ti­nių var­dų ir eti­ke­čių?

– Vie­nin­te­lis tur­tas, ku­rį Šiau­liai ga­li tu­rė­ti ne­pai­sant jo­kių ap­lin­ky­bių, yra žmo­nės, ku­rie ga­li at­sto­ti vis­ką – is­to­ri­nį ir kul­tū­ri­nį pa­vel­dą, su­švel­nin­ti skau­džias eko­no­mi­nes ir so­cia­li­nes pro­ble­mas, pa­lai­ky­ti gy­vas­tį ir dva­sią. Ta­čiau gy­vas nuo­gąs­ta­vi­mas, kad Šiau­liuo­se to­kie žmo­nės nė­ra la­bai bran­gi­na­mi, to­dėl jų nė­ra daug. Ne­la­bai švie­si gai­da po­kal­bio pra­džiai, bet vis dėl­to: ką apie tai ma­no­te jūs?

– Kai ei­ni gat­ve ir su­tin­ki ke­le­tą de­šimt­me­čių pa­žįs­ta­mą žmo­gų, la­bai ap­si­džiau­gi. Kas­kart no­rė­tum ap­si­ka­bin­ti – bent jau min­ty­se. Ma­no kar­tos žmo­nių tik­rai ma­žai be­li­kę, nes jie ar­ba jau išė­jo iš šio pa­sau­lio, ar­ba iš­va­žia­vo pas vai­kus ar kur ki­tur. Api­ma jaus­mas, kad tu čia gy­ve­ni jau kaip koks pa­ša­li­nis. Kar­tą jau sa­kiau, kad esu žmo­gus iš praei­ties da­bar­ty­je.

Ka­dan­gi Šiau­liai ka­dai­se bu­vo gra­žus mies­tas, to­kio jo aš vi­sa­da il­giuo­si, nors pa­ts ir ne­ma­čiau. Tu­riu dau­gy­bę tai liu­di­jan­čių se­nų­jų Šiau­lių nuo­trau­kų. Taip ma­ny­ti lei­džia ir iš­li­kę pa­sta­tai – Didžd­va­rio gim­na­zi­ja, Auš­ros alė­jos ir Dva­ro gat­vių kam­pas, dar vie­nas ki­tas per ste­buk­lą iš­gy­ve­nęs se­no mies­to kam­pe­lis.

Ne­ži­nau, kaip jau­čia­si ki­ti žmo­nės, bet aš Šiau­liuo­se jau­čiuo­si blo­gai. Ne tik to­dėl, kad ne­pa­kan­ka­mai ver­ti­na­mi ma­no ar ki­tų kar­tų žmo­nės, bet ir to­dėl, kad mes pa­tys ne­ver­ti­na­me sa­vo praei­ties.

– Tar­si jos nė ne­bū­tų bu­vę, tar­si ne pa­sta­tai bū­tų nu­griau­ti, o iš­rau­ta at­min­tis ir su­pra­ti­mas, kad mies­tas yra čia gy­ve­nan­čių žmo­nių na­mai?

– Taip. Jau­čiu šį mies­tą sun­kiai ir su­dė­tin­gai, nes jis, vi­sa jo is­to­ri­ja ir žmo­nių li­ki­mai yra po že­me. Štai mes kal­ba­mės šia­me na­me, o juk čia ka­dai­se sto­vė­jo ki­tas na­mas. Vi­sai ša­lia, Var­po gat­vė­je, bu­vo Di­džio­ji si­na­go­ga, mies­to cent­rą puo­šė sti­lin­gi, ge­ros ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tai. Ne­li­ko nie­ko.

Skau­du, kad mū­sų at­min­tis trum­pa. Tuo la­biau kad Šiau­liuo­se gy­ve­no daug įžy­mių žmo­nių. Sa­ky­kim, pia­nis­tas pro­fe­so­rius Ig­nas Priel­gaus­kas. Gy­ve­no Auš­ros alė­jo­je, kur vė­liau bu­vo ka­rių par­duo­tu­vė. Te­bes­to­vi mū­ri­nis na­mas, kaž­ka­da ten ka­bo­jo at­mi­ni­mo len­ta – jos se­niai ne­bė­ra. Pas jį To­mas Sa­ka­laus­kas, ki­tas žy­mus šiau­lie­tis, lan­kė mu­zi­kos pa­mo­kas, tuo­se na­muo­se pir­mą­kart pa­ma­tė Vla­do Ei­du­ke­vi­čiaus pa­veiks­lą. Gal­būt nuo to kar­to už­si­krė­tė ba­ci­la ty­ri­nė­ti žy­mių žmo­nių gy­ve­ni­mus. Pa­ra­šė kny­gas apie dai­li­nin­ką Vy­tau­tą K. Jo­ny­ną, dai­ni­nin­kę Beat­ri­čę Grin­ce­vi­čiū­tę, re­ži­sie­rių Juo­zą Mil­ti­nį, tą pa­tį Vla­dą Ei­du­ke­vi­čių.

Ki­tas at­ve­jis – S. Nė­ries gat­vė­je gy­ve­no Pet­ras Mo­tie­kai­tis. Svar­bus žmo­gus pa­sau­lio avia­mo­de­liz­mo is­to­ri­jo­je. Žy­mus in­ži­nie­rius, konst­ruk­to­rius, iš­ra­dė­jas, dau­ge­lio fo­tog­ra­fi­jos pro­ce­sų at­ra­dė­jas. Ant to na­mo taip pat ka­bo­jo me­mo­ria­li­nė len­ta. Jos jau taip pat ne­bė­ra.

Kiek me­tų, ga­li­ma sa­ky­ti, pū­dė­me Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus na­mus – drau­ge ir at­mi­ni­mą, lyg tai ne­bū­tų mies­to is­to­ri­ja.

Tai žmo­nės, ku­riuos aš pri­si­me­nu ir su ku­riais bend­ra­vau. Mes juos už­mirš­tam, plė­šiam tas len­tas, nes ne­jau­čiam pa­gar­bos.

– Ko­dėl jūs taip il­gai gy­ve­na­te mies­te, ku­ria­me blo­gai jau­čia­tės?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad aš tra­giš­kai blo­gai jau­čiuo­si. Prob­le­ma ne ta. Prob­le­ma, kad ne tik aš, bet ir ki­ti žmo­nės ga­lė­tų čia jaus­tis ge­riau. Prob­le­ma, kad ir mies­to val­džios, ir pa­tys žmo­nės stu­mia mies­to is­to­ri­ją, kil­niau­sių žmo­nų li­ki­mus, at­min­tį apie juos po že­me. Tai su­tei­kia skau­džių im­pul­sų ir iš­pro­vo­kuo­ja pa­sa­ky­ti ne vi­sa­da ma­lo­nius žo­džius.

Be to, gy­ve­ni­mas taip su­dės­to, kad ta­vo no­rai ga­li bū­ti vie­no­kie, o rea­ly­bė – vi­siš­kai ki­to­kia. Tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de pa­ra­ga­vęs did­mies­čio gy­ve­ni­mo, su­pa­mas tirš­to kul­tū­ri­nio kon­teks­to, iš tik­rų­jų aš la­bai no­rė­jau gy­ven­ti Vil­niu­je. Bu­vau jau įsi­tvir­ti­nęs, bet su­si­rgau ir man rei­kė­jo grįž­ti na­mo. Vie­nas ne­bū­čiau iš­gy­ve­nęs.

Vil­nius ir da­bar trau­kia. Jei­gu il­giau ne­nu­va­žiuo­ju, ne­pa­si­vaikš­tau, ne­su­si­tin­ku su drau­gais, ku­rių Vil­niu­je tu­riu dau­giau ne­gu Šiau­liuo­se, pa­si­jun­tu blo­gai – man ša­kės.

Šturmanas – ra­zi­na iš gy­ve­ni­mo py­ra­go

Kaip py­ra­go ra­zi­na iš Ri­čar­do Dai­li­dės biog­ra­fi­jos daž­nai iš­trau­kia­mas fak­tas apie jo pir­mą­ją – štur­ma­no – spe­cia­ly­bę ir dar­bą pir­muo­ju ka­pi­to­no pa­dė­jė­ju tuo­me­ti­nio Le­ning­ra­do upių lai­vy­ne.

Ri­čar­das iš spin­tos gel­mių iš­trau­kia pa­gel­tu­sį są­siu­vi­nė­lį, ant ku­rio vir­še­lio ka­lig­ra­fiš­kai už­ra­šy­ta „Ne­mu­no lo­ci­ja“. Da­ta –1955 m. Tai kons­pek­tas iš tų lai­kų, kai mo­kė­si Kau­no upei­vių tech­ni­kos mo­kyk­lo­je, ku­ri ren­gė mo­to­ris­tus, štur­ma­nus, lai­vų va­do­vus, šalt­kal­vius, ka­ti­lius – upių lai­vy­nui rei­ka­lin­gus spe­cia­lis­tus.

– Koks jau­nuo­lis atė­jo­te į šią mo­kyk­lą?

– Man la­bai prastai se­kė­si J. Ja­no­nio ber­niu­kų gim­na­zi­jo­je. Tė­vas tuo me­tu jau ant­rą kar­tą bu­vo Si­bi­re. Mes su ma­ma ver­tė­mės sun­kiai. Ne­tu­rė­jo­me kur gy­venti – glau­dė­mės pa­lė­pė­se, ba­ra­kuo­se, vis „ant kam­po“, vis pas sve­ti­mus. Gy­ve­ni­mas bu­vo be­tvar­kis – trū­ko dar­bo, trū­ko mais­to, dra­bu­žių. Dve­jus me­tus į mo­kyk­lą ėjau be pal­to – ne­tu­rė­jau. Drau­gai klau­sė: „Tu čia grū­di­nies ar ką?“. Man bu­vo gė­da pri­si­pa­žin­ti, kad ne­tu­riu.

Aš­tun­tą kla­sę dar kaž­kaip pra­šo­kau, de­vin­to­je ga­vau pa­tai­są, ne­pa­si­ruo­šiau ir bu­vau pa­lik­tas ant­riems me­tams. Bu­vau vos ne pa­sku­ti­nis gim­na­zi­jos mo­ki­nys.

Toks gy­ve­ni­mas slė­gė, bu­vo gai­la ma­mos. Svars­čiau, ieš­ko­da­mas išei­ties. Su­ži­no­jau, kad Kau­ne yra to­kia upei­vių mo­kyk­la, kad ten duo­da val­gy­ti, duo­da bend­ra­bu­tį ir duo­da ap­ran­gą. Įsi­vaiz­duo­jat? Koks ma­mai bū­tų pa­leng­vi­ni­mas.

Ri­čar­do ma­ma ne­bu­vo lai­min­ga dėl to­kio sū­naus ap­si­spren­di­mo. Ra­gi­no lik­ti na­muo­se, baig­ti gim­na­zi­ją, sto­ti į ins­ti­tu­tą. Bu­vo tvir­ta – ne­da­vė pi­ni­gų nė au­to­bu­so bi­lie­tui.

Ri­čar­das par­da­vė sa­vo pir­mą­jį tu­rė­tą men­ku­tį fo­toa­pa­ra­tą. La­bai pi­giai, bet bi­lie­tui į atei­tį už­te­ko.

– Pa­sa­kiau sau, kad to­je mo­kyk­lo­je mo­ky­siuos ge­rai, lan­ky­siu va­ka­ri­nę, ir ma­no gy­ve­ni­mas pa­si­keis. Taip ir bu­vo – mo­kyk­lą bai­giau vien pen­ke­tais.

Ri­čar­das bu­vo mo­kyk­los ži­bu­rys, jį siun­tė į įvai­rias sto­vyk­las, są­skry­džius, kar­tą net bu­vo at­leis­tas nuo eg­za­mi­nų. Kaip ir ke­ti­no, lan­kė va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, dai­na­vo pro­fsą­jun­gų cho­re, dai­na­vo pa­ties su­bur­ta­me mo­kyk­los vo­ka­lis­tų bū­re­ly­je.

Tai bu­vo lem­tin­gas li­ki­mo lū­žis. Pa­si­ju­to ki­tu žmo­gu­mi.

Dar kar­tą imu į ran­kas „Ne­mu­no lo­ci­ją“. Nuo pir­mo iki pa­sku­ti­nio pus­la­pio – dai­ly­raš­tis, be jo­kių juo­du­lių, jo­kio pa­brau­ky­mo, rai­dė rai­dėn, su pa­ryš­ki­ni­mais, sche­mo­mis, pie­ši­niais – sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ra­šy­ta tie­siog pa­skai­to­je, klau­san­tis dės­ty­to­jo.

Kons­pek­tuo­se – iš­sa­mi Ne­mu­no cha­rak­te­ris­ti­ka nuo aukš­tu­pio iki že­mu­pio: su vi­sais jo vin­giais ir po­sū­kiais, sro­vė­mis, sū­ku­riais, dug­no ak­me­ni­mis, kran­tų cha­rak­te­ris­ti­ka, van­dens ke­lio ženk­lais.

Pa­na­šu, kad šios ži­nios pra­ver­tė ne tik vai­ruo­jant lai­vus, bet ir la­vi­ruo­jant sa­vo gy­ve­ni­mo van­de­ny­se.

Aud­rin­gas gy­ve­ni­mas re­vo­liu­ci­jos mies­te

Po pa­sku­ti­nės pra­kti­kos su gru­pe bend­ra­moks­lių li­ko dirb­ti Le­ning­ra­do upių uos­te.

Prak­ti­ka už­si­tę­sė, nie­kas ne­sku­bė­jo juo­da­dar­bių mat­ro­sų leis­ti dirb­ti pa­gal įgy­tas spe­cia­ly­bes. Vai­ki­nai ken­tė mė­ne­sį, ken­tė ki­tą, ieš­ko­da­mi tei­sy­bės, apė­jo vi­sas re­dak­ci­jas. Nie­ko ne­pe­šę, nu­ta­rė strei­kuo­ti. Ri­čar­das – tarp or­ga­ni­za­to­rių.

– Le­ning­ra­das – re­vo­liu­ci­jos mies­tas, mes – be­veik „Au­ro­roj“. Sa­kau, „cheb­ra, da­rom strei­ką“. Ir pa­da­rėm. Vie­ną die­ną lai­vai sto­vi – be mat­ro­sų ne­ga­li dirb­ti. Ant­rą, tre­čią – o mes gu­lim sau bend­ra­bu­ty­je.

Bu­vo 1957-ie­ji. Prie sie­nos jau ne­bes­ta­tė, bet ir ne­glos­tė. Bu­vo su­kvies­tas vi­so lai­vy­no su­si­rin­ki­mas, su aukš­čiau­siais va­do­vais. Pak­vie­tė ir mus. Skal­bė kaip rei­kiant, pri­si­klau­sėm mo­ra­lų, bet vis dėl­to sa­vo pa­sie­kėm. Net­ru­kus mus pa­sky­rė ka­pi­to­nų pa­dė­jė­jais. Tre­čiai­siais. Kas­met kė­lė po ran­gą aukš­čiau. Tre­čiai­siais dar­bo me­tais bu­vau jau pir­ma­sis ka­pi­to­no pa­dė­jė­jas.

Le­ning­ra­de Ri­čar­das lan­kė va­ka­ri­nę mo­kyk­lą – rei­kė­jo pa­ga­liau gau­ti bran­dos ates­ta­tą. Tuo pat me­tu lan­kė suau­gu­sių­jų mu­zi­kos mo­kyk­lą, mo­kė­si dai­na­vi­mo. Tas lai­ko­tar­pis ga­li at­ro­dy­ti ro­man­tiš­kas, ta­čiau iš tie­sų gy­ve­ni­mas bu­vo skur­dus. At­ly­gi­ni­mas bu­vo ne­su­vo­kia­mai ma­žas, o sie­kiai di­de­li.

Ri­čar­das pri­si­me­na, kaip kiek­vie­ną mė­ne­sį, ga­vęs kuk­lų at­ly­gi­ni­mą, da­lį jo pir­miau­siai ati­dė­da­vo kon­cer­tams, spek­tak­liams, mu­zie­jams ir kny­goms. Vi­sa ki­ta – kaip nors. Dvi tris die­nas pa­ba­dau­ti tuo­met jam at­ro­dė vie­ni nie­kai. At­ro­dė, tu­ri tiek ener­gi­jos, kad kal­nus nu­vers­tų, ta­čiau pa­si­ro­dė, kad kal­nai stip­res­ni.

– Man bu­vo per sun­ku, iš­se­kau. Su­sir­gau ir gu­lė­da­mas li­go­ni­nė­je gal­vo­jau, kaip gy­ven­siu to­liau. Lai­vy­ne sa­vęs ne­be­ma­čiau.

Atei­ties vi­zi­jos – su bal­tu cha­la­tu

– Kaip­gi pa­ma­tė­te sa­ve bal­tu cha­la­tu dan­tų tech­ni­ko kė­dė­je?

– Į me­di­ci­nos mo­kyk­lą sto­jau lyg ir juo­kais. Ma­niau, pa­mė­gin­siu, tu­riu dar­bo sta­žą, o tai bu­vo di­de­lė ver­ty­bė. „Sta­ži­nin­kai“ ėjo be kon­kur­so, te­rei­kė­jo iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus.

Žiū­riu, priim­tas – ką ta­da da­ryt?

Te­be­dir­bau lai­vy­ne, mo­kiau­si – sta­cio­na­re. Dir­bau daž­niau­siai nak­ti­mis, die­no­mis ei­da­vau į pa­skai­tas. Ten ir pa­mie­go­da­vau. Leng­va ne­bu­vo, bet su­kda­vau­si. Tik mu­zi­kos mo­kyk­los te­ko at­si­sa­ky­ti. Jos taip ir ne­bai­giau. Su­kau­si kaip ge­ras cir­ki­nin­kas.

– Ko­kius ry­šius tuo­met pa­lai­kė­te su na­mais?

– Grįž­da­vau ato­sto­gų, ta­čiau tu­rė­jau tai­ky­tis ir prie dar­bo, ir prie moks­lo gra­fi­kų, ki­tos veik­los.

Po pir­mo stu­di­jų kur­so Ri­čar­das ap­si­spren­dė ir pa­li­ko lai­vy­ną. Mo­ky­tis bu­vo įdo­mu. Pir­mą dan­tų tech­ni­ko pra­kti­ką at­li­ko Šiau­liuo­se. Tė­vams su­spin­do vil­tis, kad bai­gęs moks­lus sū­nus pa­lai­dū­nas su­grįš na­mo.

– O man la­bai no­rė­jo­si į Vil­nių. Ypač po Pi­te­rio, at­vė­ru­sio akis ir pa­ro­džiu­sio, koks di­de­lis ir gra­žus yra pa­sau­lis, kiek ja­me ke­lių ir ga­li­my­bių, ko­kie ja­me sly­pi kul­tū­ros lo­by­nai, koks pa­slap­tin­gas ir įtrau­kian­tis yra kū­ry­bos pa­sau­lis.

Į Šiau­lius iš Vilniaus ma­ne par­gi­nė sun­ki li­ga. Keis­ta, kad iš­gy­ve­nau ir te­be­gy­ve­nu iki šios die­nos. Ta­da man rei­kė­jo pa­gal­bos – grį­žau pas tė­vus.

Odi­sė­ja dar tik įpu­sė­jo

– Re­gis, kuo to­lyn, tuo stai­ges­ni jū­sų gy­ve­ni­mo po­sū­kiai. Vos pra­dė­jo­te dirb­ti Šiau­liuo­se ir įsto­jo­te į...Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti žur­na­lis­ti­kos. Ar tuo­met bent pa­klau­sė­te sa­vęs, kam jums to rei­kia?

– Konk­re­taus tiks­lo ne­tu­rė­jau, bet gal­vo­jau, kad žur­na­lis­ti­ką pa­stu­di­juo­ti bū­tų la­bai įdo­mu. Ji ma­ne vi­sa­da do­mi­no.

Stu­di­ja­vau nea­ki­vaiz­džiai. Jau tu­rė­jau įskai­tas už ke­le­rius me­tus, bet žur­na­lis­ti­kos taip ir ne­bai­giau. Ne­be­ma­čiau pra­smės, nes ma­ne ir taip vi­sur spaus­di­no. Dar ko­kius 7 ar 10 me­tų ra­gi­no grįž­ti, baig­ti moks­lus, gau­ti dip­lo­mą.

Ri­čar­dui jo ne­be­rei­kė­jo. O apie sa­vo žur­na­lis­ti­nę pa­tir­tį ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti įdo­mių is­to­ri­jų. Pa­vyz­džiui, kaip vie­nas žur­na­las dėl vie­nin­te­lės nuo­trau­kos ir teks­to apie Ei­fe­lio bokš­tą be­veik sa­vai­tei iš­siun­tė į Pa­ry­žių. Pa­na­šių is­to­ri­jų bū­tų ne vie­na.

– Ko ti­kė­jo­tės iš ra­šy­mo, juk ne­ke­ti­no­te dar kar­tą iš es­mės keis­ti pro­fe­si­jos?

– Tai bu­vo įdo­mu ir tai bu­vo ga­li­my­bė pa­si­reikš­ti. Man bu­vo svar­bu, kad bu­vau spaus­di­na­mas. Kiek­vie­na kū­ry­ba – ar tu ra­šy­to­jas, ar dai­li­nin­kas, ar fo­tog­ra­fas – tai bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis bū­das. Ki­ta­me, dva­si­nia­me lyg­me­ny­je. Vie­nas už­si­da­ręs nie­ko ne­pa­da­ry­si – rei­ka­lin­ga au­di­to­ri­ja.

Šiau­liai ne­ta­po ra­my­bės uos­tu

– Kaip se­kė­si pri­gy­ti Šiau­liuo­se?

– Dan­tų tech­ni­ko dar­bas man ne­bu­vo at­gra­sus – ta­čiau man trū­ko kū­ry­bos, veik­los ša­lia kas­die­ni­nio dar­bo. Ir aš tos veik­los su­sior­ga­ni­za­vau tiek, kad pa­ty­riau tik­rą ceit­no­tą. Vis dau­giau vie­tos ma­no gy­ve­ni­me užė­mė ra­šy­mas ir fo­tog­ra­fi­ja. Vos grį­žęs į Šiau­lius, nuė­jau į Kul­tū­ros na­muo­se vei­ku­sį Vin­co Ma­sio­nio est­ra­di­nį an­samb­lį. Est­ra­da tuo­met bu­vo aukš­tu­moj, ir ko­lek­ty­vas bu­vo ne­blo­gas, o ma­no no­ras dai­nuo­ti nie­kur ne­bu­vo din­gęs. V. Ma­sio­nis jau­tė, ką ga­liu, iš kar­to ta­pau so­lis­tu. Kon­cer­ta­vo­me daug ir man tai pa­ti­ko.

1968 m. įvy­ko pir­ma­sis „Vil­niaus bokš­tų“ kon­kur­sas. Da­ly­va­vau ja­me ir ta­pau diplomantu. Kar­tu su Ja­ni­na Miš­čiu­kai­te, Vik­to­ru Vaš­ku, Sta­siu Po­vi­lai­čiu, Eu­ge­ni­ju­mi Iva­naus­ku. Nė vie­no iš jų ne­bė­ra. Gy­vi esa­me tik aš ir Ona Va­liu­ke­vi­čiū­tė.

Dar bu­vo di­džiu­liai Pa­bal­ti­jo kon­kur­sai „Gin­ta­ri­nės triū­bos“. Du kar­tus da­ly­va­vau, du kar­tus ga­vau dip­lo­mus. Man se­kė­si.

Su­dė­tin­giau­sia bu­vo su fo­tog­ra­fi­ja. Vyks­ta ren­gi­niai, kul­tū­ros įvy­kiai, o aš tu­riu sė­dė­ti la­bo­ra­to­ri­jo­je. Kar­tais ma­ne iš­leis­da­vo, kar­tais pa­spruk­da­vau pa­ts.

Gy­ve­ni­mas vi­rė, aš plė­šiau­si no­rė­da­mas vis­ko. At­ro­dė, kad visada taip ir bus.

Ta­da su­lau­kiau ne­ti­kė­to skam­bu­čio iš Fil­har­mo­ni­jos – pa­kvie­tė dirb­ti an­samb­ly­je „Vil­niaus ai­dai“. Iš­va­žia­vau. Bu­vau jau šei­mos žmo­gus, pie­ti­nia­me ra­jo­ne su žmo­na jau tu­rė­jom bu­te­lį su bend­ra vir­tu­ve.

Pir­mas krikš­tas „Vil­niaus ai­duo­se“– tri­jų mė­ne­sių gast­ro­lės po Vi­du­ri­nę Azi­ją. Jų pa­mirš­ti neį­ma­no­ma, per mė­ne­sį bū­da­vo po 30– 35 kon­cer­tus. Kar­tais kon­cer­tai vy­ko kaip ki­no sean­sai. Nuo ry­to iki va­ka­ro. Pa­si­bai­gia vie­nas, pra­si­de­da ki­tas. Kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad pa­grin­di­nis rū­pes­tis iš­sto­vė­ti, ne­nu­virs­ti nuo sce­nos.

Vie­nų gast­ro­lių me­tu su­lau­kiau ži­nios, kad Šiau­liuo­se mums duo­da bu­tą. Bu­tas tais lai­kais bu­vo di­de­lis daik­tas. Sug­rį­žau.

Nes­pė­jęs ko­jų ap­šil­ti, vėl su­lau­kiau skam­bu­čio. Vil­niu­je tuo­met su­si­kū­rė „Ne­ri­jos“ an­samb­lis, ku­riam va­do­va­vo Romualdas Bie­liaus­kas. Kvie­tė ne­kart. Ne­si­ry­žau pa­lik­ti Šiau­lių, bu­vo ne­pa­to­gu dėl ką tik gau­to bu­to. O rei­kė­jo nu­si­spjauti ir su­tik­ti, dar kokius 7 ar 10 me­tų pa­si­blaš­kyti.

Į klau­si­mą, ar dar il­gai jau­tė­si est­ra­dos so­lis­tu Ri­čar­das Dai­li­dė at­sa­ko ap­ta­kiai. Kad dar il­gai bu­vo ne­ra­mus, jau­tė nos­tal­gi­ją, trū­ko tem­po, įvy­kių kai­tos, ke­lio­nių. Ta­čiau ke­lio iš pro­fe­sio­na­lios sce­nos į sa­vi­veik­li­nę ne­be­bu­vo. At­ra­do sa­ve ki­tur. Pa­si­nė­rė į žur­na­lis­ti­ką, fo­tog­ra­fi­ją. Ir į džia­zą – jau kaip fo­tog­ra­fas.

Da­ly­va­vo be­veik vi­suo­se Birš­to­no džia­zo fes­ti­va­liuo­se. Kaip pa­ts sako, fo­tog­ra­fa­vo ne at­li­kė­jus, kon­cer­tų aki­mir­kas, už­ku­li­sius – fo­tog­ra­fa­vo gy­ve­ni­mą džia­ze.

Džia­zo fo­tog­ra­fi­jos yra ta­pu­sios vie­nu iš fo­to­me­ni­nin­ko Ri­čar­do Dai­li­dės at­pa­ži­ni­mo ženk­lų, o fo­tog­ra­fi­ja pa­ties kū­rė­jo gy­ve­ni­me ta­po do­mi­nuo­jan­čia ir vai­sin­ga veik­los sri­ti­mi.

Fo­tog­ra­fi­ja su pra­smių pa­mu­ša­lais

Ke­le­tą pa­sta­rųjų de­šimt­me­čių Ri­čar­do Dai­li­dės var­das pir­miau­siai sie­ja­mas su fo­tog­ra­fi­ja. Pra­dė­jęs nuo spau­dos fo­tog­ra­fi­jos, įsi­trau­kė į tuo­met gy­vy­bin­go Šiau­lių fo­tok­lu­bo veik­lą, ne­tru­kus iš­plau­kė į pla­tes­nius van­de­nis. Ta­po Lietuvos Fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos na­riu, vė­liau il­ga­me­čiu jos val­dy­bos na­riu, da­ly­va­vo gru­pi­nė­se pa­ro­do­se, ren­gė per­so­na­li­nes pa­ro­das.

Fo­tog­ra­fi­nį kū­ry­bos ke­lią ženk­li­na įsi­min­ti­ni cik­lai, kur­ti ne vie­ne­rius me­tus. Pa­mi­nė­siu vos ke­lis: "Kry­žių kal­nas", "Lai­kas ei­na per mies­tą", "Už­ga­vė­nės Kur­tu­vė­nuo­se", "Gy­ve­ni­mas džia­ze", "Lan­gas į Ku­bą",  "Lie­tu­vos at­gi­mi­mo kro­ni­ka". Ži­no­ma, pa­va­di­ni­mai ma­žai ką sa­ko, ta­čiau nuo­trau­kos iš­kal­bin­gos. Su­ras­ti ir iš­sau­go­ti sa­vo vei­dą, sa­vo ma­ty­mo kam­pą, per­teik­ti sa­vo mąs­ty­mą, ideo­lo­gi­ją, sa­vo san­ty­kį su pa­sau­liu, tur­tin­go­je ir įvai­rio­je Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos pa­no­ra­mo­je tik­rai nė­ra pa­pras­ta. Ri­čar­dui tai pa­si­se­kė. At­pa­žįs­ta­mas jis pa­ts, at­pa­žįs­ta­mos jo fo­tog­ra­fi­jos.

– Ko­kios pa­slap­tys, ko­kie kū­ry­bos me­to­dai pa­dė­jo pa­siek­ti to­kių fo­tog­ra­fi­nės kū­ry­bos aukš­tu­mų?

– Fo­tog­ra­fuo­ju, ką man pa­siū­lo gy­ve­ni­mas. Ma­no me­to­das – nie­ko ne­re­ži­suo­ti. Kai vaiz­das su­si­lie­ja su vi­di­niu ma­no nu­si­tei­ki­mu, ran­ka pa­ti pa­spau­džia fo­toa­pa­ra­to myg­tu­ką. Tai su­dė­tin­ga. Da­bar toks me­to­das ne­pri­pa­žįs­ta­mas, nes su skait­me­na ga­li­ma vis­ką mon­tuo­ti, per­da­ry­ti.

Aš pri­pa­žįs­tu vi­sus me­to­dus. Ga­li­ma fo­tog­ra­fuo­ti tik stu­di­joj ar­ba tik pro lan­gą, ar­ba su­sta­ty­ti si­tua­ci­ją, kom­po­zi­ci­ją. Bet aš ši­to ne­da­rau, ne­mo­ku ir ne­no­riu mo­kėt. Tai ne man. Ko­le­gos dėl ši­to ne­re­tai ma­ne kri­ti­ka­vo.

Daž­nai net ne­ži­nau, ką fo­tog­ra­fuo­ju, bet ži­nau, kad fo­tog­ra­fuo­ti rei­kia. Įsi­jun­gia in­tui­ci­ja, at­si­ve­ria tre­čio­ji akis, pa­ma­tan­ti, kad ne­kal­tas bui­ti­nis vaiz­de­lis tu­ri gi­lių pra­smių pa­mu­ša­lus.

Spau­dos fo­tog­ra­fi­jo­je svar­bu in­for­ma­ci­ja, me­ni­nė­je fo­tog­ra­fi­jo­je – ki­tos in­ten­ci­jos. Nors daž­nai pa­gau­nu sa­ve, kad esu do­ku­men­ta­lis­tas, kad gra­ži fo­tog­ra­fi­ja daž­nai man nė­ra įdo­mi, man rei­kia, kad ji bū­tų tik­ra.

Kaip ra­šan­tis žmo­gus su­vo­kiau, kad li­te­ra­tū­ro­je yra dau­giau iš­mo­nės, fo­tog­ra­fi­jo­je – tiks­lu­mo, kad ji lei­džia tiks­liai per­duo­ti dva­si­nę vie­no žmo­gaus, si­tua­ci­jos ir pa­sau­lio bū­se­ną. Tik fo­tog­ra­fi­ja gry­nuo­ju pa­vi­da­lu iš­sau­go at­min­tį. To­kia ga­li­my­bė – bran­gus ir go­do­ti­nas da­ly­kas.

Me­ni­nin­kas tu­ri iš­kel­ti pro­ble­mą, už­duo­ti klau­si­mus, o at­sa­ky­ti į juos tu­ri gy­ve­ni­mas. Esu at­si­li­kęs, nes aš kul­ti­vuo­ju to­kią fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je tu­ri bū­ti tu­ri­nys. Es­mė.

– Sa­ko­te at­si­li­kęs. Bet fo­tog­ra­fi­ja juk nė­ra žir­gų lenk­ty­nės, ku­rio­se vie­ni prie­ky­je, ki­ti at­si­li­kę?

– To­kia ten­den­ci­ja yra. Var­žy­bos vyks­ta.

– Ar jū­sų nuo­trau­kos yra smar­kiai ap­do­ro­ja­mos: kad­ruo­ja­mos, tai­ko­mos pro­gra­mos ir pan.?

– Ne, ne, jo­kiu bū­du. Ar­ba bent mi­ni­ma­liai, dėl gry­nai tech­ni­nių da­ly­kų.

– Kiek ge­ras fo­toa­pa­ra­tas nu­le­mia ga­li­my­bę su­kur­ti ge­rą fo­tog­ra­fi­ją?

– Fo­toa­pa­ra­tas tik­rai nė­ra prio­ri­te­tas. Ge­rą nuo­trau­ką ga­li­ma pa­da­ry­ti ir su kon­ser­vų dė­žu­te.

Mū­sų po­ka­rio fo­tog­ra­fai, vi­sa ko­hor­ta, dir­bo be jo­kios in­for­ma­ci­jos iš pa­sau­lio, ne­tu­rė­jo li­te­ra­tū­ros, ne­ga­lė­jo bend­rau­ti ir ro­dy­ti sa­vo dar­bų sve­tur. Jie dir­bo su pa­čiais ele­men­ta­riau­siais fo­toa­pa­ra­tais. Ir jie pa­da­rė ste­buk­lą – su­kū­rė fo­tog­ra­fi­jos mo­kyk­lą, ku­ri pa­sau­liui pa­si­ro­dė įdo­mi ir ver­tin­ga. Jie bu­vo sa­vi­mi, jie tu­rė­jo, ką pa­sa­ky­ti ir pa­da­rė tai, ko nie­kas dau­giau ne­pa­kar­tos.

Tech­ni­ka, ypač skait­me­ni­nė, dau­ge­lį žmo­nių su­ga­di­no. Dau­ge­lis be to jau ne­be­ga­li. Man su jais ne­pa­ke­liui. Aš ne­mėgs­tu tech­ni­kos, ne­no­riu jos įsi­sa­vin­ti ir net ne­tu­riu kom­piu­te­rio.

– Ne­mo­ka­te juo nau­do­tis?

– Ne­no­riu.

– Te­le­fo­ną mo­bi­lų­jį tu­ri­te?

– Taip, te­le­fo­ną tu­riu.

– Iš­ma­nų­jį, pa­pras­tą?

– Pap­ras­tą, myg­tu­ki­nį.

– O skait­me­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą tu­ri­tę?

– Neiš­ven­gia­mai. To­dėl, kad ne­ga­lė­čau nu­mir­ti, ne­tu­rė­da­mas to­kio – žmo­nės juok­tų­si.

Rei­kia vi­so pa­sau­lio ir ke­lių žmo­nių

Pris­pir­tas rei­ka­lo, Ri­čar­das Dai­li­dė te­le­fo­nu ra­šo SMS ži­nu­tes, ta­čiau pir­me­ny­bę tei­kia po­pie­ri­niams ran­ka ra­šy­tiems laiš­kams. Pa­gei­dau­ti­na be gra­ma­ti­nių klai­dų, pa­ra­šy­tų nuo­šir­džiai. Tokius rašo pats, tokių laukia.

Ei­da­mas iš na­mų, daž­nai į ran­kas pa­sii­mą ne nau­ją fo­toa­pa­ra­tą, bet ko­kį se­ną „tran­tą“, pa­ty­ru­sį lai­ko iš­ban­dy­mą ir li­ki­mo smū­gius. Su to­kiu jau­čia­si jau­kiai ir sau­giai, kaip su se­nu, ke­lis de­šimt­me­čius pa­žįs­ta­mu bi­čiu­liu, ku­rį ti­ki­si su­si­tik­ti išė­jęs į Šiau­lių gat­ves.

– Man rei­kia vi­so pa­sau­lio, bet as­me­niš­kai už­ten­ka ke­lių ar­ti­mų žmo­nių.

Man ne­rei­kia vis­ko ži­no­ti ir vis­ko mo­kė­ti, nes vis­ko su­ži­no­ti neį­ma­no­ma. Pa­sau­lis yra neap­rė­pia­mas. Man vi­suo­met bu­vo svar­bu, kad toks pat neap­rė­pia­mas pa­sau­lis bū­tų žmo­gaus vi­du­je.

 

Fo­tog­ra­fi­ja, pir­mo­ji mū­za, lei­du­si Ri­čar­dui Dai­li­dei pa­tir­ti kū­ry­bos džiaugs­mą, iš­ti­ki­mai ly­di jį iki šios die­nos.

„Pag­rin­di­nė fo­tog­ra­fo už­duo­tis – pri­čiup­ti aki­mir­ką. Šiam po­jū­čiui tu­ri bū­ti už­prog­ra­muo­tas iš anks­to,"– tei­gia šiau­lie­tis fo­to­me­ni­nin­kas Ri­čar­das Dai­li­dė.

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

„Vi­sa­da ži­no­jau, kur yra gel­bė­ji­mo­si ra­tas. Lai­mei, ne­te­ko nie­ko gel­bė­ti – tie­siog iš­ties­da­vau ran­ką“, – pra­kti­ka mo­tor­lai­vy­je „Ka­ma“. 1956 m.

Pir­mo­jo „Vil­niaus bokš­tų“ kon­kur­so dip­lo­man­tas Ri­čar­das Dai­li­dė. 1968 m.

„Lan­gas į Ku­bą“ – šis fo­tog­ra­fi­jų cik­las bu­vo eks­po­nuo­ja­mas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Mask­vo­je, Ha­va­no­je.

Port­re­tas kal­nuo­se. Nes­var­bu, kur fo­tog­ra­fuo­tų – Lie­tu­vo­je, Ku­bo­je ar Da­ges­ta­ne – pa­grin­di­nė R. Dai­li­dės fo­tog­ra­fi­jų te­ma yra žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ja, jo li­ki­mo pro­ble­mos.

1981 m. gi­mė įspū­din­ga fo­tois­to­ri­ja iš Da­ges­ta­no. Aukš­tai kal­nuo­se fo­tog­ra­fuo­jan­tį R. Dai­li­dę „pri­čiu­po“ ko­le­ga Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas.

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Ri­čar­do Dai­li­dės ar­chy­vo.