Naujausios
– Viliau, kalbėdamas apie KGB pinkles užsiminėte, kad dėl tardymų saugume pusmečiui atidėta tarnyba kariuomenėje. Negaliu kariuomenės temos nepaliesti plačiau, nes iš asmeninės patirties žinau, kokių netikėtų faktų, istorijų toji gyvenimo patirtis slepia. Tiesiog – socialinė antropologija. Kur tarnavote?
Iš „naujokų turgaus“ – į Rygą
– Tarnavau Rygoje, komendantūroje, kuri aptarnavo ir saugojo Pabaltijo karinės apygardos štabą. Patekau beveik atsitiktinai: traukinyje, kuris vežė naujokus, politruko paprašytas, nupiešiau “Bojevoj listok”, jame – perspektyvoje važiuojantį tanką, dulkių kamuolius iš po vikšrų. Piešinukas buvo lemtingas. Politrukas užsirašė pavardę.
Rygoje, “naujokų turguje”, buvau pašauktas leitenantuko, su gražia uniforma, kuri man visai patiko. Taigi, formaliai priklausiau pėstininkams, buvau gražuolis, nes turėjau raudonus antpečius ir raudoną kepurę, ko dar? Pasirodo, man pavyko. Iki manęs buvo suformuotas dailininkų “vzvodas” (būrys), kuris Rygoje turėjo įrengti “Karinės šlovės muziejų”, bet dailininkus paleido namo. Į laisvą vietą patekau aš. Ir pačiu laiku.
Pabaltijo štabas gavo lėšų generolų kabinetams įrengti ir “skoningai apiforminti”. Vienam kabinetui skyrė bene po 12000,00 rublių. (Automobilis „Volga“ kainavo 5000 rublių.)Tai – labai dideli pinigai, o aš – vienintelis dizaineris. Turėjome kasdien su Zviedriu prisistatyti į štabą pas Makejevą, pagyvenusį ūkvedį. Aleksandras Zviedris – siuvėjas, siuvo kelnes generolams, o kabinetams – užuolaidas, o aš tapau interjero specialistas. Tekdavo su civiliu Makejevu važinėti po prekybos bazes, kabinetams parinkti kilimus, užuolaidas, baldus.
– Gera proga pažinti Rygą?
– Skaičiau Rygą. Prisimenu, grįžome iš kažkokios užduoties Rygos gatvėmis. Ėjome kelių kareivių grupė su karininku Skripniku, jaunu uniformuotu gražuoliu. Pokalbis nukrypo apie architektūrą. Kareivėliams aiškinau, kad iš pastatų statybos stiliaus galiu pasakyti statymo metus, tuo labiau, kad Ryga – tai geras pavyzdys. “Štai anas namas – pseudoklasicistinis, iš XIX amžiaus pabaigos (priėję arčiau ant pastato pamatėme 1889 metus), o tas – secesinis, iš kokių 1905 (ant pastato – 1907) metų”.
Kareivėliams įdomu, žiopso, komentuoja. Žiūriu, Skripnikui dar įdomiau, bet leitenanto laipsnis neleidžia kartu su visais dalyvauti pokalbyje. Sulėtino žingsnį, nugara klausosi mano pasakojimų. Štai anas – stalinistinis, statytas apie 1950-uosius, o tas – Chruščiovo iš 1962–63 metų. Rygiečiai latviukai patikslina mane, jie dar mena tas statybas – apie 1964-uosius.
Po kiek laiko leitenantas pasakė, kad mano paskaita jį pritrenkė. Jis net neįsivaizdavo kad yra tokia žinių sritis, kuri gali skaityti nepažįstamo miesto pastatus kaip knygą.
Bendravome su ūkvedžiu Makejevu. Pasakojo, kaip pokario Latvijoje žmonės badavo. Buvo toks Šakals, kuris užmušdavo žmogų, bačkoje susūdydavo, taip maitinosi. Vėliau visai įprato prie žmogienos. Makejevas dalyvavo, areštuojant latvį. Žmogėdra Šakals tardyme prisipažino, kad jis kartą susūdė latvį. Kad rusus sūdė – Makejevas supranta, mat svetimi, atėjūnai, bet kad latvis latvį – protas neišneša.
Vieną rytą Makejevas su ironiška šypsenėle man pranešė: „Kas ten dedasi pas jus Kaune? Vienas hipis apsiliejo spiritu ar degtine ir norėjo susideginti, girdėjai?“ Taip Pabaltijo apygardos štabo žiurkės sužinojo apie kauniečio Romo Kalantos susideginimą: „Kažkoks hipis, ko gero narkotikų prisipumpavęs. Kokių tik durnių nebūna...“
Susitikimai, pažintys
– Skaitydamas Jūsų užrašytus kariuomenės prisiminimus sužinojau, kad teko sutikti įdomių žmonių, papasakokite apie juos.
– Jau minėtas Aleksandras Zviedris – garsaus latvių dailininko marinisto Aleksandro Zviedrio (1905–1993) sūnus. Kadangi jis buvo rygietis, tai ne kartą tekdavo apsilankyti jo bute Gorkija iela. Liftu pasikeldavome į šeštą aukštą... Mamytė gana rūsti, kietoko būdo latvė mūsų per daug nelepindavo, kai kada kokią sriubos lėkštę pasukdavo, kartą pavaišino savo keptais sausainiais, skaniai kietais, su medumi ir pipirais – iš tiesų kitos tautos kulinarinė kultūra. Zviedrio tėvelis turėjo nemažai prieškarinių žurnalų, man buvo gana įdomu. Vieną davė, tačiau daugiau ne – mat tai buvo ir karo laikų. Ko gero bijojo...
Kokiais 1983 metais pas mane svečiuosna į Šiaulius atvažiavo Zviedris su mergina. Išlydėjau. Po valandos skambutis. Už durų – vienas Zviedris. Pamušta akimi, sudraskytomis kelnėmis. Pasirodo, grįžtant, neprivažiavus Joniškio, mašina paslydo ir trenkėsi į medį. Merginą nuvežė į Joniškio ligoninę, o jis grįžo: „Duok adatą ir siūlų kelnėms susiūti. Gal nori nusipirkti mano mašinos padangas? Tavo jau nudilę, o aš parduosiu pusvelčiui, tik už šešiasdešimt rublių“. Nuvažiavome. Automobilio likučiai gulėjo ratais viršuje. Zviedris tuojau nusuko naujus ir prisuko manuosius "basus".
Putinėlis. Jį pastebėjau dar Vilniuje, surinkimo punkte, toks ryžas, šlakuotas, kažkoks neįdomus. Vėliau pasidarėme visai geri draugai. Taip gavosi, kad iš mūsų ėmimo mudu abu buvome su aukštuoju. Putinėlis buvo baigęs konservatoriją ir pateko į tą patį karantiną kaip ir aš. Netrukus su Putinėliu abu ruošėme vaizdinę agitaciją, o kiti karantino naujokai uždusę lakstė pagal seržantų muštrą. Pareiškęs, kad Putinėlis – geriausias Lietuvos šriftistas – rašėme šriftą. Tiksliau, rašiau aš, o Putinėlis taikiai rūkydavo šalia arba atnešdavo vandens šlakelį tušui praskiesti.
Paskui, jau tarnaujant kuopoje, Putinėlis gelbėdavo mane. Tarnavo jis Pabaltijo štabo orkestre, o kadangi buvo kompozitorius, tarp orkestrantų buvo bevertis, Na, perkeldavo piupitrą dirigentui, na, perduodavo bunčiuką – ir viskas!? Paskyrė jį orkestro bibliotekininku.
Putinėlis papasakojo susitikimą su kažkokiu stambios nosies savininku, o pasirodo – tai grynakraujis Rusijos caro giminaitis. Tik vėliau, berenkant istorinę Šiaulių medžiagą, išaiškėjo, kad Putinas Fledžinskas – tiesioginis grafų Zubovų, buvusių Šiaulių savininkų, palikuonis, Ginkūnų dvaro paveldėtojas.
– Koks mažas tas pasaulis!
– Sutikau ir Rimą Voldemarą – to legendinio Augustino Voldemaro (1883–1942), Lietuvos ministro pirmininko, skirtingų Pirmosios Respublikos vyriausybių užsienio reikalų ministro, anūką. Pasakojo jis man apie garsųjį voldemarininką, valstybinio perversmo dalyvį lakūną ir sporto veikėją Joną Pyragių ( 1901–1975), apie kai kuriuos savo šeimos papročius, tradicijas. Tuomet labai į galvą neėmiau, nes dar buvau iš prastuomenės. Kažkaip savaime susidraugavome – neišsišokantis, draugiškas, inteligentiškas. Vėliau, dirbant „Neuwerbunge“ jis man truputį padėjo.
Iš patrankų – piliakalnį
– Ar visą tarnybą praleidote Rygoje, prie štabo?
– Teko pabuvoti ir Karaliaučiaus srityje, kur buvau išsiųstas tęsti tarnybos. Bagrationovske veikė karinis fabrikėlis, kuriame nuo karo laikų dar tebebuvo perdirbami ginklai trofėjai. Tiek laiko buvo praėję po karo (1972 m.), o ten iš visos Sovietijos dar veždavo vokiškus šautuvus “Mauzer”, apdegusiomis buožėmis, be užraktų, aprūdijusius. Juos restauruodavo, naujai perrinkdavo, įkaldavo naujus numerius, sutepdavo ir siųsdavo kažkur į Afriką. Tiesa, prieš tai juos išbandydavo, prišaudydami prieš karą pagamintais lenkiškais šoviniais. Kareivėliai parsinešdavo ir “US ARMY” brezentinių kariškų diržų ir diržų nuo angliškų automatų “Tompson”.
Toje bazėje buvo restauruojama nemažai tarybinių lauko patrankų. Suremontuotas patrankas prišaudydavo fabrikėlio darbininkai. Šaudykla buvo tos bazės teritorijoje, apaugusioje mišku. Šaudydavo komuliatyviniais sviediniais į už poros šimtų metrų atstumu esančią kalvą, kurios pusės jau nebebuvo. Dingtelėjo mintis, ar tai ne senovės prūsų piliakalnis?
– Gal ir piliakalnis, kam tai įdomu? – atsakė vietiniai.
(Bus daugiau)
