Viliaus Purono pasaulis (2)

Redakcijos archyvo nuotr.
Vilius Puronas.
Tęsiame pokalbį su Šiaulių miesto garbės piliečiu Viliumi Puronu – menininku ir savo darbais, ir gyvenimo būdu. Pirmoje pokalbio dalyje (2025 07 11) kalbėjome apie „žilų ožių ganyklas“ Kupiškyje ir Panevėžyje – ankstyvosios vaikystės dienas.

Šiauliuose V. Puronas gyvena ir dirba daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tapo miesto kūrėju ir jo savastimi, tačiau Vilius Puronas – ir Panevėžio krašto žmogus, panevėžiškis. Mieste prie Nevėžio – jo ir jo giminės šaknys. „Panevėžys mane sukonstravo“, – sakė V. Puronas.

Seneliai Ona ir Kazys Šeškauskai Panevėžyje susisuko gūžtą Senamiesčio gatvėje grįžę iš Rusijos, kur buvo pabėgę per Pirmąjį pasaulinį karą. Čia gimė visa didelė Šeškauskų šeimyna. Kaip pasakoje: septyni broliai ir viena sesytė: Andrius, Jonukas, Vladas, Vincas, Julius, Juozas, Eugenija ir Kaziukas. Vilius su broliu Eugenijumi – sesutės palikuonys.

Šioje pokalbio dalyje – apie tai, kas vaikystėje girdėta, matyta, patirta ir neužmiršta. Vėl stebina Viliaus unikali atmintis, ypač pagavi liaudiškajam folklorui. Įsivaizduoju guvų vaiką išplėstomis akimis, stebintį jį supantį pasaulėlį. Ką prisimena vaikas, gimęs „prie Stalino“?

 

„Vaikelėlis pavogyla šaukštelėli...“

– Viliau, esate pokario vaikas, gimęs „prie Stalino, augęs prie Chruščiovo“, sakėte, kad labai daug prisimenate iš ankstyvųjų savo metų – ką matėte, ką girdėjote? Pasidalinkite tais kasdienio gyvenimo epizodais.

– Galvoje daug kas liko, neišsitrina, ne visada galiu pasakyti, kas pasakojo, bet detalės, epizodai – autentiški, nugirsti iš saviškių.

Kai 1941 m. birželį prasidėjo karas, rusai susiruošė bėgti. Nežinia kodėl mūsų kieme pasirodė rusų kareivėlis su šautuvu. Jis nieko nedarė, tik stovėjo ir žiūrėjo į gatvę, turbūt toks įsakymas. Senelė Ona bandė jį kalbinti, nes buvo Rusijoje, mokėjo rusiškai. Kareivis tyli. Jai pasidarė gaila, juk antra para stovi vargšelis nevalgęs. Išvirė makaronų su bulvėmis, išnešė lėkštę, bet – nevalgo. “Nebijok, neužnuodyta”,– aiškina, jo akivaizdoje porą šaukštų pati prarijo. Kareivis nurijo seilę, bet nė krust. Turbūt juos politrukas buvo gerokai prigąsdinęs. Paryčiui kareivėlis dingo.

Vokiečiai! Senelė Ona man pasakojo, kokie jausmai ją užplūdo, kai pamatė pirmuosius vokiečius motociklais atbirbiant Panevėžio Senamiesčio gatve: tokie tvarkingi, švarūs, atraitotomis rankovėmis, su laikrodukais. “Vaje, kaip gerai! Ir mano vaikai tarnaus tokioje kariuomenėje!” Tik vėliau suprato, kad abu labu tokiu: vienas raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas – kaip šuva.

Prieš karą rusai įsakė emaliuotose mokyklų iškabose ant Vyčio užklijuoti popierinius LTSR herbus. Kai į Panevėžį ėjo vokiečių kariuomenė, žymus muzikas Vladas Paulauskas (1886–1960), Panevėžio muzikos mokyklos įkūrėjas ir jos direktorius, stovėdamas prieangyje, su peiliuku ėmė nuskutinėti ant emaliuoto Vyčio užklijuotą popieriuką. Skutinėja, sūnelį bučiuoja, verkia iš laimės, net akiniai šlapi. Vėl bučiuoja, vėl skutinėja. Tas jam atsirūgo vėliau. Mačiusieji tą jo uolumą įskundė, kai rusai grįžo – kartu su sūneliu ištrėmė į Sibirą.

Vladas Paulauskas buvo labai griežtas. Maniškiai pasakojo, kaip per muzikos pamokas mokytojas smuikuodavo, o vaikai turėdavo dainuoti. Nepakęsdavo neklusniųjų. Truputį kas, čiupdavo už ausies ir užsukdavo: “karamba-tamba!” – ir paklupdydavo į kampą neklaužadą. Kitas jo mėgiamas priežodis būdavo: “Idrici-mici!”

Kažkuris iš dėdžių pasakojo, kad Senamiesčio gatve važinėdavo kažkoks barzdotas skudurininkas žydas. Vienas iš chuliganėlių ėmė ir jam padainavo:

Ei, tu, diedai – karajiedai,

Negadink tu duonos.

Kai užduosiu per barzdelę,

Išbyrės aguonos...

Tai išgirdęs Paulauskas čiupo dainorėlį už ausies, gerai nusuko ir paklupdė į kampą ant žirnių. Mano dėdės, prisiminę mokyklos laikus, padainuodavo V. Paulausko sukurtą karinio laivo „Prezidentas Smetona“ maršą (1), kurį iki šiol prisimenu, pasidžiaugdamas, kaip puikiai dera maršo muzika su žodžiais.

Tuomet didžiausia nuodėmė – vogti iš žmogaus, o tuo labiau iš kaimyno. Bet iš svetimos valdžios nedraudė. Kai 1940 metais užėjo rusai, Senamiesčio vaikigaliai iš Jasnagurkos (Skaistakalnio) dirbtuvių kai ką nuorganizuodavo, žinoma, jei būdavo blogai padėta. Viena iš vietinių moteriškių nutarė pasirodyti lojali rusams. Nemokėdama rusiškai ji pabandė apskųsti vagiliuką, darkydama lietuviškus žodžius: “Kareivėli, tas vaikelėlis pavogyla šaukštelėlį!”. Kareivis nesusigaudė, ko visi žiopliai krenta iš koto.

Vokiečių okupacijos metais mano mamytė Eugenija Šeškauskaitė pradėjo mokytis Šiaulių mokytojų seminarijoje, kurioje mokslus tęsė ir po karo. Mokytojų seminarija buvo įsikūrusi Aušros alėjoje, šalia komendantūros. Prisimenu mamos papasakotą komišką situaciją, kaip ji su keliomis seminaristėmis pasitiko viešnią iš Vokietijos, balkonėlyje padainuodamos tuo metu tarp lietuvių paplitusią dainelę:

Atvažiavo iš Berlyno

Stora, drūta vokietė –

Ilgos kojos, liesas kaklas,

Išsiskėtus kaip varlė...

Vokietė, pamaniusi, kad lietuvaitės ją sveikina gražia daina, šypsojosi ir dėkojo.

Šiauliuose mama gyveno pas brolį Kostą Mergiūną – Lietuvos policijos pareigūną, tarnybą tęsusį ir Antrojo pasaulinio karo metais. Mergiūnui teko prižiūrėti tvarką viename iš Šiaulių getų, o jo žmona, kartu su vyro dukterėčia Emilija, pro geto tvorą įmesdavusi duonos žydų vaikams. Po karo Kostas Mergiūnas kalėjo lageryje Krasnovodske (Turkmėnijos TSR). Laiškuose šeimai rašė, kad pro lagerio langus mato Kaspijos jūrą. Lageryje K. Mergiūnas mirė, manoma, kad ten ir palaidotas.

Kai rusai išvijo vokiečius, vėl visi, kas netingėjo, galėjo iš karinio aerodromo Pajuostėje visokio gero parsinešti. Mūsiškiai taip pat parsinešė rusiško šlamšto: kelias milines, kierzus, budionovką. Senelis iš jų vėliau pasidarė kaliausę špokams baidyti. Žmonėms ant juoko. Tiesa, tuomet jau buvo N. Chruščiovo laikai, atšilimas.

Mano tėvelis gimė Skverbuose – kaime kokie 3–4 kilometrai nuo Subačiaus stoties, važiuojant Kupiškio link. 1940 atėję rusai iš to kaimo iškėlė gyventojus, ten įrengė aerodromą. Karo pradžioje vokiečiai jį sėkmingai subombardavo. Tėvelis pasakojo, kad bomboms sprogstant, kai kurie I-16 naikintuvai bandė pakilti, tačiau juos iš viršaus tuojau numušdavo. Vėliau abu su broliu Vytuku buvusiame aerodrome rinko gilzes, nuplėšinėjo brezentą nuo numuštų lėktuvų sparnų.

Kaime Puronai praleido abu frontus. 1944 rugpjūtį frontas praėjo pro šalį. Tėvo atmintyje įstrigo oro kautynės virš sodybos. Vokiečių bombonešius užpuolė rusų naikintuvai. Nors nieko nenumušė, tačiau baimės įvarė nemažai. Kulka užmušė kaimyno karvę, visus laukus pribarstė „orlikonų“ (stambaus kalibro aviacinių kulkosvaidžių gilzių). Užpultieji išmetė kelias bombas (sako, kad šrapnelines).

1944 metų rudenį rusai pradėjo tėtį „čiupinėti“ – imti į kariuomenę. Kaip išsisukti? Kilo idėja – stoti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau vėliau nusprendė stoti į Panevėžio mokytojų seminariją. Taip prasidėjo jo pedagogo kelias.

Iš skylės Kremlius lenda...

– Viliau, stebinate savo atmintimi – ypač dėl prisiminto maršo „Karo laivas „Prezidentas Smetona“ žodžių ir melodijos – unikalu. Kokių įdomybių iš to „bjauraus laiko“ dar mums pateiksite?

– Gerai prisimenu, kaip pokario metais naikino Panevėžio mokyklų bibliotekas. Mokyklose buvo atrenkamos idėjiškai žalingos knygos, kurios Senamiesčio gatve sunkvežimiais bildėdavo už miesto. Atviruose kėbuluose ant knygų gulėdavo vyresniųjų klasių mokiniai, kuriems būdavo patikėta garbinga misija jas deginti. Kaziukas, mano dėdė, paprašė pažįstamo vairuotojo, kad sunkvežimį vis prasuktų ne Senamiesčio, o Šermukšnių gatve, ir sulėtintų prie mūsų namo. Tuomet su draugais per tvorą į mūsų daržą sumesdavo kelis gerus glėbius knygų. Vėliau visi pasidalindavo. Kaziukas pasiliko Didžiosios Lietuviškosios enciklopedijos kelis tomus, daug Lietuvos istorijos vadovėlių, didelį LDK žemėlapį “nuo jūros iki jūros”, šiaip skaitalo, pakliuvusio į moksleivių akis. Tos enciklopedijos dabar mano namuose, tebesinaudoju. Keli lapai supurvinti, sulankstyti.

Netoliese gyveno Klimai. Klimas buvo daugiavaikis. Jo paties nemačiau, tačiau visuomet matydavau Klimo vaikus, kurie iš toliau atrodydavo visai linksmai – tai rankomis sukibdavo kirbine, tai šokdavo dainuodami. Iš toliau – kaip velniukai. Jų namas buvo Šermukšnių gatvės pakalnėje, todėl prieš jų kiemą visą laiką plytėjo didelė dumblina bala, kurią visi ir vadindavo “Klimo bala”. Nuo mūsų kiemo iki jų buvo labai toli, netgi visas šimtas metrų, todėl man neleisdavo prie Klimo vaikų eiti. Kai kurie jų buvo dideli, gal ketvirtokai: dar primuš, kiti – dar kokia liga apkrės. Vieną kartą su Klimų vaikais susitikau, grįždamas iš krautuvės. Jie manęs nemušė, o paklausė, ar aš esu mokytojų vaikas? Patvirtinau. Netrukus stovėjau prieš Klimo vaikus ir jiems padainavau paprašytas maždaug taip:

Rastvidastra (jiesli zavtra – red. pastaba) vaina, lašinių nebėra,

Apie sviestą nėra ko galvoti.

Mūsų liaudis visa, apiplyšus ir basa,

Už tai Stalinui reikia dėkoti...

Vaikai manęs paklausė, kas ją mane išmokė. Atsakiau, kad dėdė Juozas, bet jis liepė niekam nesakyti. Vaikai užtikrino, kad nesakys. Iki šiol esu įsitikinęs, kad jie niekam nepasakojo, nes neteko kartu su artimaisiais išdardėti į Sibirą.

– Už ką, Viliau, dar „dėkojote Stalinui“?

– Už tas kvailas, paradoksalias istorijas, gyvenimo detales, kurios tiesiog įsirėžė į vaikišką galvelę...

Berods 1952 metų žiema buvo labai ilga ir šalta. Kadangi privatus namas neturėjo kanalizacijos, tekdavo ir per šaltį eiti laukan į tupyklą. Suaugusieji mus, broliukus, atleido nuo tos šaltos prievolės, o kas atleis juos? Vieną rytą senelis, grįžęs iš tupyklos, pareiškė: “Zdrastvuite! Iš skylės Kremlius lenda!..”. Šiltai aprengti su broliuku nuskubėjome pasižiūrėti. O žiūrėti buvo ko. Bene trijų metrų kakų bokštas smaigaliu praaugo skylę.

Senelis postringavo apie rinkimus prie Stalino: “Argi tai rinkimai? Visus varo balsuoti. Kaip išeinamoje: duoda popiergalį nusišluostymui ir žiūri, kad į skylę įmestum. Įkišk galvą skylėn, surik, va tau ir visas balsas.“

Vieną rytą matome: pas Kęstenienę iškelta raudona vėliava ir juodu raiščiu perrišta. Senelis, žiūrėdamas pro langą, tarė: “Bene Stalinas mirė. Gal mums irgi iškelti? Ką šneka radijušas?” Radijas patvirtino: „Mirė. Visas pažangusis pasaulis gedi, baisi netektis...“. Mes irgi iškėlėme raudoną vėliavą, perrištą juodu pamušalu. Kiek vėliau po kiemus vaikščiojo apylinkės inspektorius, kuris liepė raudoną vėliavą perimetru apsiūti juodu audeklu, penkių centimetrų pločio.

Už Nevėžio, Skaistakalnyje buvo karinės dirbtuvės. Pamenu ugnies stulpą iš jų, belakstančius kareivius. Gaisras! Barakai supleškėjo pyškėdami, girdi – šoviniai pyškėjo, negalima buvo gesinti. Kitą vakarą apie gaisrą išgirdome iš „Amerikos balso“ – tai bent operatyvumas! Vėliau pasakojo, kad bandant Pajuostės aerodrome naują reaktyvinį naikintuvą MIG-15 žemėje, atsitiktinai iššovė lėktuvo patrankėlė, bet nieko neužkliudė.

Mėgdavo žmonės klausytis „Amerikos balso“. Nors jį trukdydavo (radijas pradėdavo piktai banguotai ūžti), bet į atmintį įstrigo kelios laidos. Pasakojo, kad kažkurios Lietuvos mokyklos vienoje klasėje ant Stalino portreto iš po nakties atsirado užrašas: “Valgyk dešros, gerk kavos, tik neskriausk mūs Lietuvos!”. Kad už tai kažkas buvo ištremtas. Mums vaikams įstrigo tos eilės, būdami pirmokėliai rėkaudavome.

Menu Žalgirio mūšio minėjimą per „Amerikos balsą“. Diktorius prašė įsivaizduoti, kad Žalgirio mūšio triukšmas nuskriejo į kosmoso begalybes, o mes jį pasivijome, girdime. Tuo metu eteryje pasigirdo ginklų žvangėjimas, žirgų žvengimas. Klausėmės su broliuku net išsižioję, kaip vaizdinga!

Pakiemiais eidavo vyresnių klasių mokiniai ar jaunos mokytojos, kurios turėjo surašyti socialistinius įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė tarybinė liaudis, sutikdama Didžiojo Spalio ar kitų didžiųjų švenčių progas. Apsilankė ir pas mus. Tuo metu namuose buvo senelis. Sėdėjo kieme ant taburetės su “bankrutke” ir, ant piršto užsimovęs soskės galą, peiliu smulkino duonos plutas vištoms. Visas vištynas, gal kokios aštuonios vištos buvo už tvarto – senelio rūpestis. “Ką įsipareigojate Didžiajai šventei?” – paklausė ateivė. “Kad kuo daugiau padėčiau kiaušinių, kartu su vištomis”, – suvalkietiška tartimi atsakė senelis. Taip ji ir užrašė. 

–––

 

(1) Aut. Vladas Paulauskas; Maršas:

„KARO LAIVAS „PREZIDENTAS SMETONA“

 

Ei, jūreiviai, marš jūron,

Kaip jūs – laisvon!

Laisvoj jūroj laivai sparnuoti

Į jūrą plaukia, didingai šaukia:

Svečioms šalims rankas paduoti

Ir grįžt su laime Lietuvon,

grįžt Lietuvon!

Lai mūs laivai audroje auga

Ir mielą krantą nuo priešų saugo,

Lai mūs laivai audroje auga

Nuo priešų mielą krantą saugo,

išdidžiai.

...muzika...

Ei, jūreiviai ir žvejai,

Vieno lizdo sakalai! ..........

Jūrą mylėkit, jūrą aplėkit, 2 k.

Jums sužibo žiburiai.

Mūs laivyne, auk didyn

Ir plauk tolyn!..

...muzika,

arba teksto kartojimas...