Naujausios
Apysaka
Didieji ir mažieji robinzonai
Netoli mūsų namelio, prie pat pelkės pakraščio, iš virtelių eglių bei pušų patys susirentėme apžvalgos bokštą. Dabar apžvalgos bokštų, ne kokių ten medinių, savadarbių, o pačių moderniausių pilna Lietuva, iš jų viršaus žiūrėk į visas puses kiek tik nori, kol galva apsvaigs. Tuomet mūsų medinis bokštas buvo vienas iš nedaugelio, kaip ir pirmasis.
Tada jau senasis gyvenimas ėjo į pabaigą, naujasis dar neprasidėjo, tad gyvenome kaip kokie robinzonai, viską darėme patys, niekas nieko nedavė, o jeigu ir duodavo, tai visai kitaip.
Dar gerokai prieš senajam gyvenimui baigiantis, mūsų girininkijos miškų viduryje stovėjo senoviška troba, o joje gyveno miško darbininkas, kuris pareiškė, jog daugiau be elektros ten nebegyvensiąs. Girininkui yra du pasirinkimai – eiti pačiam su kirviu ir genėti medžių šakas arba kaip nors įkalbėti darbininką, kad pasiliktų. Buvo visaip. Vieni jau patys dirbo miške, o sumanesni vis ką nors sugalvodavo. Štai vienas pavyzdys. Girininkas nuperka butelį vyno, saldainių ir nutaikęs progą, kada numatytas vyras į miško darbininkus išeis iš namų, aplanko jo žmoną. Deda ant stalo vyną, saldainius ir prašo, kad kaip nors įkalbėtų saviškį eit į girininkiją darbininku.
Šis iš pradžių nė už ką nesutinka, kur rasi geriau, kaip kolūkio fermoje, kur ir pageri, pailsi nuo darbų namuose, parsineši maišą kitą kombikormų, o pasitaiko – ir paršelį. Tik neatlaiko žmonos įkalbinėjimų, prašymų, zirzimo, spaudimo, graužimo, dildymo ir neilgai trukus sutinka dirbti miške.
Mes be jokių projektų, derinimų, be valdiškų pinigų (vistiek jų niekas nebūtų davęs) nutiesėme iki miško sodybos elektros liniją, miško darbininkas įsisuko tamsioje palubėje pačias ryškiausias elektros lemputes, paleido visu garsu dieną naktį kriokti radiją ir pasiliko ten toliau gyventi.
Kitame miško pakraštyje be kelio ir takelio buvo dar viena į žemę sulindusi valdiška sodyba. Ir vėl šioji sutręšusių rąstų krūva virto gražia erdvia troba visai kitoje girininkijos vietoje prie pat kelio ir žmonių. Ten apsigyveno dar vienas miško darbininkas...
... Kalnų Altajus. Girininkija. Per pačią pūgą pagauname per mūsų radijo stotį N i e d r a trūkinėjantį balsą, kur vyresnybė griežtai įsako nedelsiant statyti kėnio aliejaus, kuris reikalingas raketų kurui, fabriką. Aišku, neturėjome jokio projekto ar kitokio popierėlio ir kaip per miglas įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti tas kėnių aliejaus gavybos fabrikas. Kažką įtariau, jog tai turėtų būti kažkas panašaus į samagono varymą, nes tėvas mane pristatydavo prie aparato sekti, kad srovė tekėtų lygiai.
Neturėjome nieko, net vinių, o jeigu jų prireikdavo, traukinėdavome iš senų lentų. Vistiek mūsų girininkijos pusantro darbininko prikirto didelę krūvą kėnio šakų, traktoristas užtvenkė upelį. Tuo tarpu mano kolegos girininkai nepakuštino nė piršto, sakydami, jeigu pultų vykdyti visus kvailus vyresnybės nurodymus, tai seniai būtų išprotėję...
... Dabar mūsų vora – aš, anūkai Martynas, Agnė ir mažoji Kotryna ruošiamės eiti prie medinio apžvalgos bokšto. Kotrynai, kaip pačiai mažiausiai, liepiame pasilikti. Ši nesutinka o vistiek gerokai atsilikusi ritasi iš paskos. Užlipti į bokšto viršų reikia kopėčiomis, kurių skersiniai vienas nuo kito yra kaip tik Kotrynos ūgio, tad nuosprendis negailestingas pačiam mažiausiam: pasilikti apačioje tarp žolių, o patys dingstame aukštybėse.
Vaikas lieka apačioje ir girdi iš viršaus džiugius krykštavimus:
– Žiūrėk, kaip gervės šoka! O ten kas toks, gal vilkas?! Žiūrėk, žiūrėk, ten toli trys ežeriukai!
Iš pradžių reiktų užbliauti, tik niekas negirdi, tad neapsimoka. Paskui Kotryna prieina prie kopėčių skersinio, stipriomis rankelėmis prisitraukia, mažumėlę kybo ore, susiriečia, tik švyst koja ir sėdi ant sekančio. Taip maža dalelė į aukštybes įveikta, o po to vaiko galvelėje gimsta didelis planas, tik reikia sulaukti tinkamos progos…
… Įvairiausių darbų nuo pat aušros lig gilios nakties priskaičiuotum visą tūkstantį. Užtat, kai vaikai neįkyri, nezirzia, neverkia, užsiėmę patys savimi, suaugusiems yra tikras malonumas. Pietaujame po ąžuolu, tik vieno iš mūsų trūksta. Tai Kotryna bus kažkur nulindusi, kur žaidžia sau nieko negirdėdama ir nematydama. Paieškome pašūkaudami aplinkui, paskui toliau, dar toliau, o vaiko kaip nėr, taip nėr. Ir vistiek vieną kartą take į bokštą randu vaikiškų basučių pėdsakus. Tų pėdsakų kaip ir nėra, tik labai seniai Altajuje, kai ieškojau pasimetusio Andriaus, juos įžiūrėjau ir ant akmenų.
Pėdsakų take daugybė, o man reikia atskirti tuos, kuriuos šiandien paliko Kotryna. Užtat einu palengva, pasilenkęs, įsižiūrėdamas ir atskirdamas vienus nuo kitų. Ir take staiga pasirodo dar vienos pėdos. Pėdos būtų lyg tai šuns, tik ne mūsų Laumio. Norėčiau, kad čia būtų jauno šuns pėdos, bet tikrai žinau kieno jos yra iš tikrųjų. Nebėra laiko gaišti take, reikia paskubėti paskui dingusį vaiką ir staiga girdžiu:
– Seneli, ką čia darai?
Pašoku iš netikėtumo. Štai ji, grįžtanti nuo bokšto pusės, Kotryna, stovi priešais lyg niekur nieko. Kol ruošiuosi mažąją nusikaltėlę išbarti, ši pradeda pirmoji:
– Ja, – nuskriaustosios balsu skundžiasi Kotryna, – vis Martynas ir Agnė, Martynas ir Agnė, o aš irgi norėjau į bokštą, tai dabar ir įlipau į patį jo viršų!
Kaip, kokiu būdu, jeigu vaikas pats yra vieno kopėčių tarpsnio didumo? Teoriškai dar įlipti į bokštą gal ir kažkaip galėtų, o nulipti – niekaip!
Mane apima tikras siaubas, pagalvojus, kaip ji įveikė 40 skersinių į viršų ir tiek pat į apačią?!
– Dar mačiau, – ramiu balsu mane visai pribaigdama sako Kotryna, – tokį gražų šuniuką. Jis bėgo paskui mane, tik artyn neprisileido. Pagaukim jį, bus su kuo žaisti, nes Laumis yra tikras tinginys, nuo mūsų slapstosi…
Man tos tariamo šuniuko pėdos dar kai ką sako, tad žengiu keletą žingsnių į šoną nuo tako ir matau, ką ir turėjau pamatyti. Minkštoje miško žemėje įspausti aiškūs, kaip kokie antspaudai, vilkės pėdsakai. Vilkės pėdų žymes visuomet atskirsi nuo vilko, nes jos yra siauresnės ir vienu numeriu trumpesnės. Ji sekė, kaip jos vaikas bėga paskui žmogaus vaiką…
Siaubas virsta tikru košmaru, įsivaizduojant kaip didelis, gerai organizuotas valdiškų moteriškių būrys, kuris rūpinasi ir prižiūri vaikus, sužino apie mūsų robinzonišką anūkėlių auklėjimą ir priežiūrą.
Kotryna, kaip koks tikras šių vietų gyventojas, kažkaip sumeigia (žemg. – greit suvokti, susiorientuoti), kad senelis jos jau nebars, o tai yra pati geriausia proga pradėti „pageidavimų koncertą“. Jos pageidavimai yra – kasdien leisti lipti į bokštą, sugauti šuniuką, nes jis yra labai gražus, kuo greičiau pačioje ąžuolo viršūnėje įrengti namelį, kad šis suptųsi vėjyje…
Dabar ir aš, pasinaudodamas sau palankia proga, kažkaip aptakiai, aplinkui, neaiškiai noriu pasakyti Kotrynai, kad ji apie tą bokštą, šuniuką nelabai, geriau niekam…
– Nebijok, seneli, – sutrumpina mano miglotą kalbą Kotryna, – niekam nepasakosiu…
Po ąžuolu, gerdamas arbatą, stengiuosi prisiminti, ar dar yra kur nors buvę tokių nutikimų?
Pasirodo, buvo ir ne vieną kartą. Štai, išnyra iš atminties vienas toks nutikimas Evenkijos taigoje. Evenkų šeima – tėvas, motina ir jų mažylis, pririštas beržo tošies lopšyje prie elnio šono, eina sau į naują stovyklavietę. Tėvas su mama, traukdami pypkes, veda vilkstinę, o elnias su evenkiuku kliudo medį, ir vaikas iškrenta į samanas.
Vakare tėvai žiūri – vaikas dingo. Nė vienas nelaksto, nešokinėja, o sėdi prie laužo ir traukia sau iš beržo gumbo išskaptuotas pypkes. Po trijų dienų mažylis pats surado savo dingusius tėvus…
… Šiaurės Čiuisko sniegynai. Kalnagūbrio papėdėje susirinkome sodinti kedro sėjinukų. Atjojo altajiečiai kartu su žmonomis, vaikais, tuoj puolė virti stiprios gabalinės arbatos su pagruzdintais miežiniais miltais, avių lajumi, pasūdytos druska ir užbalintos pienu, nes kelyje pavargo. Gerdami arbatą vėl iš naujo pailso, tad pakabino virš laužo antrą katilą vandens. Mūsų Andrius, trijų su puse metų taigietis, tuoj susipažino su tokio pat amžiaus eigulio sūnumi. Vienas kalba lietuviškai, kitas altajietiškai ir abu puikiai susikalba. Paskui vaikai kažkur dingsta. Mes vis dar geriame arbatą, kai staiga pasigirsta vaikų skardus bliovimas ir matom abu lekiančius žemyn kalno šlaitu. Jie nesustoja, skrieja pro mus, kol šiaip taip juos sugaudome. Mažasis altajietis laiko rankose taip stipriai suspaudęs rastą pakeliui maralo ragą ir tėtis atlenkinėja vaiko pirštus, kol šis jį paleidžia.
Pasirodo, jie beveik susidūrė su riebias sarankas (laukinės lelijos) kasinėjančiu meškinu, kuris ne mažiau išsigando, negu patys vaikai…
… Baratolo plynaukštė. Vidury jos matyti iš maumedžio žievės suręstas ailas, sena altajietė gano avis, apie degantį laužą stovi sustingęs anūkėlių būrys, kai kas iš jų nekantriai stena, retkarčiais ir cypteli. Ant ugnies kabo didelis apanglėjęs katilas, kur verda visas avinas. Ne visai išvirtą avieną senelė išverčia ant čia pat kirviu tašytų karčių stalo, ir anūkėliai vienu metu, nustumdami į šoną patį mažiausią, čiumpa mėsos gabalus. Mažasis negauna nieko, tad bliaudamas lekia prie senelės, kad jį užtartų ir atjaustų.
Senoji altajietė yra griežta ir teisinga. Šeria plaštaka per nuskriaustojo anūkėlio sprandą, sakydama:
– Jei nesugebėjai pasiimti gatavai išvirtos mėsos nuo stalo, tai kaip tada išgyventum likęs vienas taigoje?!..
... Per mūsų miško aikštelę vilkai nuo amžių mina takus skersai. Kai pasirodėme mes, vilkai, kiek paurzgę, susitaikė su tokiu nepatogumu ir aikštelę apeidavo ratu. Vėliau, matydami, kad mes esame visai ne tokie, kaip jie iš pradžių manė, vėl ėmė vaikščioti senais keliais pro pat pririštas karves ir veršius. Veršiai apie vilkus nieko neišmanė, o Tulpei vilkų kaimynystė buvo didelis galvos skausmas ir trikdavo nervai. Tada ji ne vieną kartą mėgino bėgti į miestą, arčiau žmonių, namų ir mašinų...
Mes žinojome, kurioje vietoje gyvena vilkų šeimyna, tik nudavėme, kad jie mums nerūpi ir ten stengėmės nesilankyti. Vilkai taip pat vaizdavo, jog mes ir mūsų skanūs veršiai jiems esame tuščia vieta, lyg mūsų ir visai nebūtų...
Nesunku buvo nustatyti pagal pėdas, kokia tai buvo vilkų šeima. Irštvoje gyveno pats vilkas su vilkiene, du vaikai ir dar priklydėlis „dėdė“, raišas ir kartais keistai besielgiantis, tad į medžioklę neidavo, o prižiūrėjo vaikus. Dar kartais laikinai prisišliedavo koks nors senvilkis ar senvilkė, kurie neturėjo sau poros.
Vilkai gyvena apie 20–25 metus, o sveria iki 60 kilogramų. Kadangi gyvena sunkiai, tad senti pradeda po 10–12 metų. Tuomet jau vilkas senjoras beturi tik pusę, o gal ir dar mažiau jauno vilko svorio.
Pagal vilkiškus įstatymus vilkai senjorai gauna vienodas „pensijas“. Visai kitaip yra pas žmones. Štai, vienam senjorui (žmogui) valdžia apskaičiavo 900–1000 eurų pensijos ir dar kasmet jam prideda. Kitam, kuriam duoda tik 400, kad perdaug nepasirodytų, dar 30 eurų atima.
Vilkų šeimos galvai tenka smarkiai suktis. Reikia išlaikyti vaikus iki 2–3 metų, kad išmoktų savarankiškai gyventi, vilkę, kai ji būna su mažyliais, senais giminaičiais ar vienu kitu bėdon patekusiu priklydėliu. Tad žmonės vilkus galėtų tik užjausti.
Vietoje užuojautos jie tokioje storoje knygoje „Medžiotojų vadovas“, 81 puslapyje rašo: „Augantiems vilkiukams tėvai turi parnešti nemažai maisto. Ryte, prieš auštant, nesulaukę grįžtančių su grobiu tėvų, jie pradeda spiegti. Jiems atsiliepia tėvai. Tada geriausias laikas rasti vilkų lizdų vietą. Vilkų staugimas yra savotiška jų informacijos forma...“
Tai šitaip. Grįžtančius tėvus pas vaikus pakeliui nušauna medžiotojai, o verkiančius (spiegiančius) mažylius pribaigia jų pačių lopšyje...
Tęsinys – kitose „Atolankose“.