Naujausios
Liepą iš gyvenimo išėjo dailininkė Vita Žabarauskaitė (1962 01 03–2021 07 06), viena ryškiausių paskutinio dešimtmečio Šiaulių kultūros asmenybių, aktyvi kūrėja. Šiauliai neteko talentingo, spalvingo žmogaus.
Paskutiniuosius dvejus metus dailininkė savo dirbtuvę buvo įkūrusi „Šiaulių krašto“ redakcijoje. Šių metų pradžioje (ar praeitų pabaigoje) ji man paskambino ir pasakė sunkiai serganti, todėl nežinia, ar dar kada užsuks į dirbtuvę, paprašė, kad jos paveikslai nebūtų „išparceliuoti“, paprašė išsaugoti. Sakė, neseniai čia buvusi, sutvarkiusi darbus, supakavusi atskirais ciklais.
Po savaitės paskambinęs Vitai sužinojau, kad ji jau užsiregistravusi pas gydytojus, pažadėjusi gydytis. Liepos 7 d. – žinia, kad Vitos jau nebėra. Paskambinau Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui Raimundui Balzai ir paprašiau, kad muziejus inventorizuotų dailininkės dirbtuvėse esančius paveikslus. Tai ir buvo padaryta.
Vita ŽABARAUSKAITĖ
Žiūrėjimas į kitą saulės pusę
I.
Avangardo tiek daug
Užderėjo – pjausim derlių
Po dvidešimt metų:
Duok Dieve – nebeliks
Šiukšlynų tarkų vinių
Drobės nes jau neliko dažų
Laisvoj Lietuvoj
Ponai lietuviai
Rišas gėlėtus kaklaraiščius
Ir tautines juostas
Ant išverstų kailių
Davatkos terorizuoja
Jaunimą
Retsykiais išbėgdamos
Į Varšuvos turgų
Parduoti dešrų dvigubai pigiau
Kad neišmirtų katalikai
Lenkijoj
II.
Kaip nuostabiai žydėjo
Ant kapų begonija
Aš ten palaidojau tai ko
Nepadariau iš ryto
Ko negalėjau padaryt per pietus
Ir tai ko dar nepadarysiu
Taip praeinu pro šitą
Kapą aš kiekvieną dieną
Jis pakelės
Erškėtrožė širdy
Pražydusi
Ant sąžinės baltųjų drobių
Juoda ranka surašo nuodėmes
Ir vargu ar aš jas išskalbsiu
Man maga vis
Naujas daryti
Ir kai aš už akmens
Užkliuvusi pargriūnu
Kojų girneles suskaldau
Žinau
Kad Dievas naktį
Akmenį padėjo
Kad griuvusi sustočiau
Pamąstyčiau
III.
Rūbų parduotuvė
Pilna karnavalinių draiskanų
Baroko stiliaus žieminiai
Aulinukai
Dirbtinių perlų vėrinys
Odinis rankinukas
(Tikra liaudies ūkio pasiekimų paroda)
Mano astralas sapne
Apsirengia tais rūbais
Ir išeina į numirėlių balių
Gavęs kvietimą trumpam
Susitikt tobulybę
Hidros
Chimeros
Laukia išskėstom rankom
Staiga iš geltono
Akacijų krūmo
Iššoka pasiutęs šuo
Išplėšia aksomo skiautę
Astralas-kaliausė sugniūžta
Ir bėga iš menės
Pasiramsčiuodamas
Geresnio gyvenimo iliuzija
Kaukės prošal sušmėžuoja
Tiesia rankas sulaikyti
Mano sielai tik atilsio reikia
IV.
Šienas kvepia
Po staltiese
Nukirsta galva
Kriokia ant pagalvės
Skraido barzda
Šlapios lūpos
Manekeną bučiuoja
Kojos žygiuoja į tualetą
Vonioje rankos skalbia
Mergautinį sapną
Balandžiai neša
Voratinklį
Kloja lovą
Dviems griaučiams
Kaulai su vinim sukalti
Sausai braška
Dovydo galva
Rūsčiai žvelgia
Į atslenkančią
Baroko epochą
Avangardo eisenos pradžioje
Žygiuoja vaško Leninas
Nešas konservų dėžutę
Į kūdikių namus ir
Dėlioja į kaukoles tiems
Kuriems trūksta
Matadoras raudona skraiste
Užfiksuoja sapno pabaigą
Mojaus altoriaus Marija
Atmerkia akis ir
Kartu su manim pasižiūri virtuvėn
Ten jau kvepia paskrudinta duona
Nuo gerumo
Užplūdusiu
Langai atsidaro į orą
Atrakinta širdis
Prisipildo ramybės ir gailesčio
V.
Kavos gėrėjai
Ir aš tokia
Kur riba tarp
Sveikatos ir snobo
Kur riba tarp vaiko
Ir suaugusio
Batuotas katinas
Šoka ant skalės
Juokiasi
Jaunas mėnulis
Iš mokytų vyrų
Pastangų nustatyti
Ribas beprotybei
Trisdešimt piktų
Šunų puola
Aš į obelį baltą kariuos
Ji pražydo
Kaip plaustas į ramybės pasaulį
Viduryje žiemos
Naktį Dievas dalgiu nušienaus
Mūs sugedusias sielas
Ir pamerks laikinai
Be vandens iki ryto
Man akis išbadys
Angelai kad tavęs nematyčiau
(Taip geriau)
Aš lunatikės žvilgsniu
Rami skulptūra
Pažiūrėsiu į šunaują
Bedraskančią kaulą
VI.
Gydytojai ekspertai
Sielai nustatė
Žandikaulio lūžį
Sena žiniuonė
Varnalėšom
Apraišiojo galvą
Angelas sargas žiūrėjo
Į akį ir pamatė
Gilumoj šulinys sudrebėjo
Nuo mesto akmens
Žuvies pardavėja
Geraširdė storulė
Ant voko akies
Prisitvirtino kibirą
Ji norėjo išsemt
Mano skausmą
Lipdukų akeles
Klijavau o gink
Dieve
Nedrumskit
Juk kaip vėgėlei
Lupat man odą
Susiriesiu šunim
Po stalu ir gulėsiu
Jeigu eisit į sielą
Batus pasilikit prie durų