Naujausios
Stasio Lipskio ir Vytauto Kirkučio pokalbis
– Kokia toji pradžia?,– perklausia Vytautas, kai kavinukėje susėdame pokalbiui.– Gal kiek netikėta man pačiam. Kuršėnuose, mano gimtajame mieste, populiarios buvo radijo pelengacijos varžybos, vadinamos „lapių medžiokle“. Dalyvaudavau jose. Po vienų varžybų man, Kuršėnų 1-osios mokyklos devintokui, pasiūlė apie jas parašyti į rajono laikraštį. Tegul visi žino, kas Kuršėnuose vyksta ir kuo tuomet buvo įdomūs Kuršėnai. Parašiau. Tiesa, ne taip paprasta buvo, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Reikėjo pasigilinti į šią sporto šaką, sklandžiai ir trumpai surašyti, sutikslinti faktus, nušlifuoti sakinius. Išsiunčiau. Iki šiol prisimenu: 1971 11 13 mano kūrinys buvo išspausdintas: Medžiotojai išbando jėgas/ Apie radijo “lapių” medžioklę// Leninietis, 1971 lapkričio 13. Ta ir buvo mano pirmoji išspausdinta žinutė laikraštyje.
– 1972 metais pradėjau fotografuoti fotoaparatu „Smena“,– prisimena Vytautas.- Aišku, ne skaitmeniniu, kaip dabar daugelis. Tada teko išmokti visų tuometinės fotografijos paslapčių. Prie mano publikacijų atsirado ir mano fotografuotos nuotraukos.
– Nuotraukos nuotraukomis, bet mane, Vytautai, labiausiai domina tavo pirmieji žingsniai į žurnalistiką.
– Pradžią gerai atsimenu,- šypsosi Vytautas. – Tai irgi susiję su spauda. Šiaulių rajono laikraštis, pavadintas pagal to meto reikalavimus, „Leninietis“ organizuodavo neetatinių korespondentų mokyklas tiems, kurie norėdavo rašyti laikraščiui. Pagrindinis organizatorius ir mokytojas buvo tuometinis Laiškų skyriaus vedėjas Algirdas Vaseris. Kartą per mėnesį suvažiuodavome į redakciją įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, skirtingų profesijų apie 20–30 žmonių. Po truputį pradėjome suprasti, kas yra tas korespondento darbas, kokia yra atsakomybė už parašytą žodį, kas laikraščiui svarbiausia, pasimokydavome iš vienas kito klaidų. Buvau vienas iš jauniausių korespondentų mokyklos mokinių, pirmą kartą pravėręs tos mokyklos duris 1972 metais. Tuomet mokiausi dešimtoje klasėje. Daugelis mūsų šią mokyklą lankydavome ir kitus metus, netgi „susiklijavo“ savotiškas neetatinių korespondentų būrelis, buvo malonu ir įdomu vieniems kitus pažinti.
Kai 1974 metais baigiau vidurinė mokyklą, iškilo klausimas: kur toliau. Tarsi ir buvo nulemtas mano kelias – žurnalistika. Tuo metu rašiau į rajono laikraštį, respublikiniai laikraščiai spausdino mano parengtas publikacijas. Bet... Šiaulių literatai ir kai kurie žurnalistai pradėjo įtikinėti, kad rinkčiausi konkretesnius mokslu. Jų nuomone, man labiau tiktų pastudijuoti literatūrą, galbūt mano kelias ten labiau ir pakryps. Be to, liksiu Šiauliuose, bendradarbiausiu čia leidžiamuose laikraščiuose, ir toliau dalyvausiu literatų veikloje. Įtikino. 1974 metais įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
–
Šiaulių pedagoginiame institute Vytautui Kirkučiui ne tik mokslai rūpėjo. Jis netrukus paniro į dar vieną veiklą. 1977–1978 m. jis dirbo Šiaulių pedagoginio instituto laikraštyje „Pedagogas“. Teko ir straipsnius rašyti, ir maketuoti, ir su „Titnago“ spaustuve ryšius palaikyti, ir redaguoti, ir dirbti visokius kitokius darbus, kurie būtini, kad išeitų studentų laikraštis. Svarbiausia – vėl prikelti jį iš „mirusiųjų“, nes 1961–1977 jis nebuvo leidžiamas. Teko dirbti su labai reiklia, kalbos reikalus puikiai išmanančia dėstytoja, „Pedagogo“ redaktore Regina Petkevičiene.
Po instituto prasidėjo jau tiesioginė Vytauto Kirkučio žurnalistinė veikla. Į Šiaulių rajono laikraščio redakciją jį pakvietė žurnalistas ir rašytojas, tuo metu vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs Adolfas Strakšys. Rajono laikraštyje Vytautas dirbo 1984–1991 metais. Pradėjo dirbti korespondentu, vėliau – skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi. 1990-01-01 laikraštis pakeitė pavadinimą – tapo „Laikas“. Taigi, kaip suprantu, Vytauto gyvenime ne paskutinį vaidmenį suvaidino žinomas žurnalistas Adolfas Strakšys.
– Tikrai taip,– patvirtina Kirkutis. – Rašiau eilėraščius, prozos tekstus, mano kūrybą spausdino žurnalas „Moksleivis“. Ne kartą mano kūrybą ir mane, kaip autorių, rajono laikraštyje pristatė Adolfas Strakšys. Jis sakydavo: „Jeigu žmogus gali parašyti eilėraštį, gali rašyti ir žurnalistinius tekstus“. Kurį laiką Adolfas Strakšys vadovavo ir Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijai, kuriai ir aš priklausiau. Adolfas Strakšys, kaip žurnalistas, partinukams buvo nepatogus žmogus, labai nepatogus... Buvo laikas, kai Šiaulių rajone nuo Strakšio vardo ir pavardės ne vienam partiniam veikėjui šiurpas per nugarą prabėgdavo. Bijojo, vengė, stengėsi aplenkti, nekonfliktuoti, susidraugauti, prisigerinti... Todėl ir tuometinį Šiaulių rajono laikraštį su partinukams labai maloniu pavadinimu „Leninietis“, kuriame Adolfas Strakšys dirbo 1978–1985 metais, rytais imdavo tarsi ežį plikomis rankomis. Vėl badosi, vėl dygus, vėl dėjo ir net tekštelėjo. Negana, kad redaktorius Šiaulių rajono partijos komiteto plenume vienai sekretorei priminė apie jos „politinį klimaksą“, negana, kad feljetoną apie partijos narį išspausdino, o čia dar nepaklūsta ir pirmųjų rajono asmenų nurodymams. O perskaitęs Adolfo Strakšio publikaciją ne vienas jos herojus dažnai pasijusdavo tarsi nuogu užpakaliu ant agrasto atsisėdęs.
Aštrus ir dygus buvo žurnalistas Adolfas Strakšys Šiaulių rajone.
Nepatogus valdžiai, partinei nomenklatūrai, viršininkėliams, kurie piršto nepajudins, jei nebus naudos sau. Nepatogus tiems, kurie slepiasi už aukštų pareigų tarsi už tvorų, kuriuos ištinka trumparegystė ar neregystė, kai reikia padėti žmogui, jį išklausyti, įsigilinti į jo bėdas. Labai būtų reikalingas toks Strakšys ir šiandien. Ir toks atvirtas, kartais net tiesmukas, tiesos sakymas. Kartais kitų redakcijų žurnalistai padejuodavo, jog partkomas, vykdomasis komitetas, rajono vadukai neleidžia aštriai rašyti. Tuomet Adolfas Strakšys jų klausdavo: o jūs pabandėt?
Toks Adolfas Strakšys buvo gyvenime, toks savo žurnalistikoje, toks prozos knygose, toks satyrose. Tokį prisimenu ir kaip savo žurnalistinio darbo mokytoją,– tęsė pasakojimą Vytautas Kirkutis.
– Man visada buvo ir yra labai svarbus Adolfo Strakšio įvertinimas. Atsimenu, publikacijoje „Mintys tyloj“, kuri buvo spausdinta „Šiaulių krašte“ (2002 11 11), Adolfas Strakšys rašė: „O ant stalo ką tiktai išėjusi Vytauto Kirkučio knyga apie poetą Zigmą Gaidamavičių Gėlę. Kai Vytautas pasisakė sumanęs apie jį knygą, nejučia pagalvojau – o ką galima parašyti apie poetą, kuris mirė, taip ir nepamatęs savo pirmosios knygos, taip ir neišgyvenęs didelių gyvenimų, taip ir nesukrovęs savo tomų į bibliotekų lobynus? Bet perskaičiau studiją iki galo ir galiu tik atsidusti – dar vieną darbštų ir išmintingą literatūros tyrinėtoją turi Šiaulių kraštas. Ir džiugu – jau septynios knygos šito žmogaus kūrybinėje biografijoje.“
Adolfas Strakšys nevaržė kitų žurnalistų kūrybinės laisvės, nediktavo savo sąlygų. Galėjai rašyti apie viską, tik svarbiausia – turi atsakyti už tai, ką parašei. Laisvė ir atsakomybė – šalia viena kitos, rankomis susikibusios. Ir, žinoma, neužkliūti Glavlito atstovui, kuris budėdavo „Titnago“ spaustuvėje, skaitydavo visus išleidžiamus laikraščius, žurnalus ir spaudinius. Be jo leidimo nė vienas spausdintas leidinys negalėjo pasiekti skaitytojų.“
–
Dirbdamas rajono laikraštyje Vytautas Kirkutis suprato, kad darbas redakcijoje nėra toks paprastas, kaip anksčiau įsivaizdavo. Reikėjo ir žurnalistikos žanrus išmanyti, ir su skirtingais žmonėmis išmokti bendrauti, ir sugebėti išsisukti iš įvairių situacijų. Pagaliau norėjosi įsigyti ir profesinį išsilavinimą. Tad Vytautas Kirkutis stoja į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę (taip ji tuomet vadinosi). 1986–1990 metai – studijos Vilniaus universitete.
„Tai buvo tas laikas“,– prisimena Vytautas,– kai keitėsi dėstymo programos, vienų mokymosi dalykų atsisakyta, įvesti kiti. Programos programomis, tačiau svarbiausia – dėstytojų autoritetas. Labai pasisekė, kad galėjau susipažinti ir klausytis žurnalistikos pedagogo, literatūros ir žurnalistikos istoriko Broniaus Raguočio, rašytojo, vertėjo, žurnalistikos ir kino istoriko ir kritiko Laimono Tapino, fotografijos, kino ir televizijos kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio, fotografo ir fotografijos istoriko Virgilijaus Juodakio, žurnalistikos istorijos ir teorijos dėstytojo Jono Bulotos ir kitų autoritetų paskaitų. Patiko neformalus, draugiškas bendravimas su žurnalistikos dėstytojais, geranoriškas jų požiūris į mus, jau dirbančius žurnalistinį darbą. Kartais paskaitų, seminarų metu išsirutuliuodavo įdomūs pokalbiai, dalindavomės savo praktinio darbo patirtimis.“
1991 lapkričio mėnesį Vytautas Kirkutis pradeda dirbti dienraštyje „Šiaulių kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Laikraštis prieš metus buvo susikūręs, formavosi kolektyvas. Iš tiesų labai daug talentingų žurnalistų pradėjo jame dirbti. Laikraščiui ir žurnalistams vadovavo vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis. Įvairiomis temomis teko rašyti, bet daugiausia kultūros, švietimo, istorijos, kraštotyros, gyvenimo būdo klausimais. Už šias temas buvo atsakingas ir redakcijos Kultūros ir švietimo skyrius, būtent kuriam ir teko vadovauti.
Vytautui labai pravertė ir žurnalistinio darbo patirtis, ir studijos Vilniaus universitete. Jis džiaugėsi puikiais bendradarbiais Rita Žadeikyte, Vita Morkūniene, Živile Kavaliauskaite, kiek vėliau įsijungusiu Adolfu Strakšiu ir kitais. Žinoma, teko iš naujo permąstyti ir kai kurias žurnalistines nuostatas, rinktis įtaigesnį informacijos perteikimo būdą, labiau rūpintis patraukti, sudominti skaitytoją, rengti informaciją, kuri jam įdomi. Niekas jokių dotacijų laikraščiui neskyrė, visas galingas dienraščio ir redakcijos mechanizmas turėjo išsilaikyti pats.
Daug svarbių dalykų pradėta „Šiaulių krašte“, daug reikšmingų publikacijų liko svarbios iki šiol. Laikraštis visada ne tik atverdavo duris naujovėms, bet pats buvo naujovių generatorius. Laikraštis, kuris ėjo ne tik kartu su naujausiais įvykiais, bet ir sugebėjo juos numatyti.
Tik keletas faktų, kuriuos puikiai prisimena Vytautas Kirkutis. Kai daugelis aplinkui rypavo, koks šventas Kryžių kalnas, kaip visi lekiame ten melstis ir kokie mes dvasingai pamaldūs, vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis pasiūlė parašyti ciklą straipsnių apie Kryžių kalno istoriją. Be davatkiškų žegnonių ir Šventojo rašto citatų. Paprasčiausią istoriją, kurią mažai kas žinojo. Religinio pakilumo metais nelabai kam ji ir rūpėjo.
– Keletą savaičių sėdėjau Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje, archyvuose, kalnus knygų perverčiau, susiradau „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos knygas“, savo senuosius užrašus, kuriuose šis tas buvo užfiksuota, išstudijavau viską ir išvažiavau pavaikščioti po kaimus, kurie yra toliau ar arčiau Kryžių kalno. Parašiau ciklą rašinių „Susikryžiavo mediniame kryžiuje vargai ir kančia“ , kuris buvo išspausdinti „Šiaulių krašte“1993 metų liepos mėnesį.
Tuomet, kai dar niekas nerašė Kryžių kalno istorijos, nerinko faktų apie jį, nesigilino į visokias peripetijas. Nieko nekaltinau, nieko nesmerkiau, niekam nepriekaištavau, tik bandžiau suprasti, ką teko išgyventi pačiam „Kryžių kalnui“. Paskui tas mano rašinys atskirais gabalais, pastraipomis, po kelis sakinius buvo tampomas po kitus leidinius, pamirštant nurodyti ir šaltinį – laikraščio pavadinimą, ir autoriaus pavardę. Taip ne kartą yra atsitikę.
Kai labiau šventi ar mažiau šventi žmonės pradeda kalbėti apie Šiaulių vyskupijos istoriją, niekada negirdėjau, kad būtų paminėtas „Šiaulių kraštas“. Nors tarp kitko, nors mandagiai pasakant ačiū, kad žurnalistai irgi buvo tarp tų, kurie įmūrijo bent kelias plytas į šio statinio pamatus. Oficialiai Šiaulių vyskupija įkurta 1997 metų gegužės 28 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II, siekiant pagerinti tikinčiųjų susisiekimui su savo vyskupu“ (iš vyskupijos tinklapio). Taip, tai – šventa tiesa. Bet diskusijos dėl vyskupijos prasidėjo „Šiaulių krašte“, kai buvo išspausdintas profesoriaus menotyrininko Vytenio Rimkaus straipsniai, kurie sukėlė daug atsiliepimų.
Atsiliepimai buvo labai įvairūs. Vieni pradėjo rimtai gilintis į profesoriaus mintis, siūlymus, kiti suskubo autorių ir laikraščio darbuotojus apkaltinti fantazuotojais, atitrūkusiais nuo žemės ir per daug sau leidžiančiais lįsti į bažnyčios reikalus. Reakcija buvo tokia, kokia ir turėjo būti: kiekvienas paukštelis čiulbėjo savo balseliu, o viena kita varna pabandė suokti lakštingalos treles. Kas iš to suokimo išėjo, visiems aišku. Kas buvo teisus – irgi nebereikia įrodinėti, pats laikas parodė.
Būtų galima vardinti daug temų, kurios „Šiaulių krašte“ pralenkė laiką, iškėlė idėjas, ragino jas spręs. Įdomiausia, kad laikas įrodė, kad buvome teisūs.
„Šiaulių kraštas“ buvo labai judrus laikraštis. Dirbdamas rajono spaudoje, kur laikraštis išeidavo du kartus per savaitę, galėjai neskubėti rašyti – vis tiek suspėsi. O dienraštyje, kuris neleido sau žemaitiškai lėtai vaikščioti arba iš lėto tursenti, ritmas buvo toks: įvykis, o po valandos – ir tekstas apie jį. Ne šiaip literatūrinis papilstymas, bet tikslus, įtaigus, rašinys, kuriame grūdai išrinkti iš pelų ir dar kartą perrinkti išmėtant mažuosius, sumalti, o miltai išsijoti.
––
Vytautas Kirkutis su malonumu prisimena dar vieną savojo darbo aspektą – „Šiaulių krašto“ kultūros, meno, literatūros priedą „Atolankos“. Pirmasis šio priedo numeris išleistas 1995 05 20. Ir jau tada Kirkutis buvo paskirtas „Atolankų“ redaktoriumi.
– Džiaugiuosi, kad „Atolankos“ iki šiol leidžiamos, dabar jas sėkmingai rengia vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis,– pasakoja Vytautas.– „Atolankos“ – vienintelis toks leidinys Šiaulių regione, kuris išryškina ir akcentuoja regioninės kultūros vaidmenį, sudaro kultūros prieinamumo ir sklaidos sąlygas ir tokiu būdu didina regiono patrauklumą.
Šiaulių kraštas nėra vienalytis, čia persipina keli kultūriniai sluoksniai, yra susiformavę nemažai įvairiausių tarpsluoksnių, marginalinių reiškinių, tradicinio ir netradicinio meno salų. Šiaulių krašte išryškėja aukštaitiškosios, žemaitiškosios ir žiemgališkosios kultūros tradicijos, Lietuvos–Latvijos kultūrų sąsajos, miesto ir kaimo kultūros specifika. Todėl vienas iš „Atolankų“ tikslų – atspindėti Šiaulių krašto kultūros daugiasluoksniškumą ir išryškinti įvairių sluoksnių persipynimo dermes, atskleidžiant į Šiaulių regione gyvenančių tautų etninės kultūros paveldą, skatinti lietuvių tautinio tapatumo, lietuvybės tvirtinimą ir sklaidą.
– Džiugu, kad „Atolankos“ buvo ir tebėra populiarios,– tęsia pasakojimą Vytautas Kirkutis.– Pirmiausia mums sekėsi todėl, kad susibūrė labai talentingų žurnalistų komanda: Rita Žadeikytė, Vitalija Morkūnienė, Živilė Kavaliauskaitė, Giedrius Baranauskas, profesionalūs įvairių sričių specialistai, siūlę įdomias publikacijas. Antroji sėkmės priežastis – „Atolankas“ labai palaikė, sudarė sąlygas jas leisti ir autoriams laisvai, atvirai reikšti savo mintis, įsitikinimus „Šiaulių krašto“ vyriausiais redaktorius Vladas Vertelis. Skaitytojai irgi domėjosi, siūlė temas, dalijosi atsiliepimais.
–-
Vytauto Kirkučio kūrybinėje biografijoje – ne vien tik žurnalistika. Jam teko 17 metų 7 mėnesius ir 7 dienas pasidarbuoti Šiaulių rajono savivaldybėje. „Žinoma, tokie skaičiai subėgo atsitiktinai, juos sužinojau, kai išėjau iš darbo savivaldybėje,– juokauja Vytautas Kirkutis.– Kartais per daug vienpusiškai apibūdinamas tas valdiškas darbas: rutina, griežti reikalavimai, daug popierizmo, griežta raštvedyba, dokumentų valdymo sistemos, darbas „nuo iki“. Taip, viso to yra. Ir visa tai moko disciplinos, tvarkos, moko skirstyti savo laiką, disciplinuoja tavo veiksmus. Tačiau ir valdiškame darbe galima rasti tam tikras nišas, kur jaustumeisi savo vietoje, kur galėtumei atsiskleisti. Juk dirbdamas valdiškus darbus vadovavau Šiaulių rajono kultūros tarybai, Zigmo Gėlės ir Augustino Griciaus, Vytauto Vitkausko, Stasio Anglickio literatūrinių premijų skyrimo komisijoms, buvau daugelio tarybų narys. O kultūros paveldas – irgi buvo labai įdomi, savita, sunki, bet įdomi sritis. Iš įvairių veiklos sričių radosi mano knygos, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose. O ypač turtino mane susitikimai su kraštiečiais Kuršėniškių klubo Vilniuje renginiuose, jų įdomios gyvenimo filosofijos, patirtys, prisiminimai. Kai kuriuos pabandžiau atskleisti naujausioje savo knygoje „Rašalinė su rugiagėlėmis“. Pagaliau verta prisiminti ir Kuršėniškių klubą Vilniuje, kurį su tavimi, taip pat kuršėniškiu ir taip pat Kuršėnų miesto garbės piliečiu, įkūrėme 2003 metais“.
Beje, Vytauto Kirkučio žurnalistines tradicijas gražiai pratęsė ir abu jo sūnūs – Laimonas ir Justinas. Tik fakultetas buvo ne Istorijos, o Komunikacijos. Laimonas baigė žurnalistikos bakalauro ir Tarptautinės komunikacijos magistro studijas. Studijuodamas kurį laiką rengė reportažus LNK žinių laidai, tobulino savo žinias LNK televizijos informacijos tarnyboje. LNK, LTV ir TV3 televizijose dirbo žurnalistu, scenarijų autoriumi, režisieriumi, prodiuseriu. Laimonas – daugelio televizijos projektų („Kaukės“, „Muzikinė kaukė“, „(Ne)emigrantai“, „Penktokų iššūkis“ ir kitų) kūrėjas ir prodiuseris.
Justinas Kirkutis baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą, studijavo žurnalistiką, domisi informacinėmis technologijomis, viešaisiais ryšiais.
