Bausdami medžius, baudžiame save

Is­to­ri­jos iš­ny­ki­mo iš­va­ka­rė­se

Su S. Jast­rums­ky­te po­kal­bio su­sė­da­me ma­lo­nia­me pa­vė­sy­je bul­va­re po se­no­sio­mis lie­po­mis, – kol dar neiš­kirs­tos.

– Prie vie­nos iš nuo­trau­kų pa­ra­šė­te "Šiau­lių is­to­ri­jos iš­ny­ki­mo iš­va­ka­rė­se". Su ko­kio­mis min­ti­mis ėjo­te at­si­svei­kin­ti su bul­va­ro me­džiais?

– Gal­vo­jau apie žmo­nes, ku­rie sa­ko, jog ge­rai, kad bus iš­kirs­ti me­džiai, bus at­si­nau­ji­ni­mas. Be em­pa­ti­jos, be tie­sio­gi­nio kon­tak­to toks for­ma­lus san­ty­kis tik­rai yra įma­no­mas.

Aš ir­gi for­ma­liai, ku­rį lai­ką ne­bū­da­ma Šiau­liuo­se, bu­vau sa­vo­tiš­kai su­si­tai­kiu­si. Ka­rai iš­var­gi­no.

Tą va­ka­rą, kai at­va­žia­vau į džia­zo kon­cer­tą, pa­gal­vo­jau, jog pra­siei­siu pro Šiau­lius ir at­si­svei­kin­siu. To­kia bu­vo in­ten­ci­ja.

Bu­vau ką tik grį­žu­si iš Ba­va­ri­jos – bet ku­rį iš Sa­vi­val­dy­bės rei­kė­tų nu­vež­ti į eks­kur­si­ją ir pa­ro­dy­ti, ko­kio am­žiaus, pa­svi­ri­mo kam­po me­džiai ga­li aug­ti mies­to cent­re.

Gi­mė idė­ja as­me­ni­nei fo­to­se­si­jai. Su­dė­jau į feis­bu­ką nuo­trau­kas su prie­ra­šais. Ry­te ra­dau neį­ti­kė­ti­ną cu­na­mį, įra­šais da­li­jo­si ir žy­mūs žmo­nės – Ro­kas Zu­bo­vas, Da­rius Kuo­lys, su­si­sie­kė Do­vi­lė Ša­ka­lie­nė. Ir tai – tik ke­li pa­mi­nė­ti as­me­nys. Ga­vo­si sti­chi­nis mar­ke­tin­gas.

Kai as­muo pa­ro­do tik­rą žmo­giš­ku­mą, re­zo­nan­sas neiš­ven­gia­mas. Be­tar­piš­ko žmo­giš­ku­mo ti­kė­čiau­si ir iš ki­tų žmo­nių.

Pro­tes­tai dėl me­džių virs­ta so­cia­li­niu reiš­ki­niu. Tai – ne at­si­tik­ti­nu­mas, kad kaž­kur ki­lo pa­si­prie­ši­ni­mo ban­ga, nes val­džia (pa­brė­žiu) nu­spren­dė iš­kirs­ti me­džius.

Šis so­cia­li­nis reiš­ki­nys neap­si­ri­bo­ja tik Lie­tu­va. Ir ki­to­se pa­sau­lio ša­ly­se žmo­nės iš­sto­ja. Ir tik­rai ne­ga­li­ma jiems pri­skir­ti nei mar­gi­na­lios, nei sen­ti­men­ta­lios eti­ke­tės, nei iner­tiš­ko kar­tų skir­tu­mo. Or­ga­ni­za­ci­jo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se eko­lo­gi­jos te­ma di­džio­ji da­lis yra jau­ni­mas.

Val­džia ban­do gin­tis nuo so­cia­li­nio reiš­ki­nio, bet ap­si­gin­ti bus pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Rei­ka­lin­gi be­pre­ce­den­ti­niai po­li­ti­niai spren­di­mai spar­čios kli­ma­to kai­tos aki­vaiz­do­je, kuo­met by­rės į ši­pu­lius vi­si ger­bū­vio stan­dar­tai. Lie­tu­va kaip vi­sa­da vė­luos, dar la­biau – sa­vi­val­dy­bės, pa­da­ry­da­mos nea­ti­tai­so­mą ža­lą tar­si avan­su.

Lie­tu­vo­je dar tik ant­ri me­tai saus­ra. Iš Dzū­ki­jos atė­jo pa­gal­bos šauks­mas: bai­gė­si žo­lė, žmo­nės jau da­bar še­ria per­nykš­čiu šie­nu. Kaip tai at­si­lieps pie­no ūkiui?

Šią sa­vai­tę į Eu­ro­pą atė­jo karš­čio ban­ga. Vi­suo­me­nė il­gai­niui bus pri­ves­ta prie sui­ru­ti­nės būk­lės. Žmo­nės, ku­rie da­bar sa­ko: "ge­rai, bus at­nau­jin­ta, gra­žu", pa­skui klaus, ko­dėl nė­ra pie­no par­duo­tu­vė­je, ko­dėl van­duo toks bran­gus. Tas "ko­dėl" tu­ri bū­ti jau da­bar at­sa­ky­tas po­li­ti­niu, geo­po­li­ti­niu, so­cio­po­li­ti­niu lyg­me­niu.

Ste­bė­jau ko­men­ta­rus vie­šo­jo­je erd­vė­je dėl bul­va­ro me­džių kir­ti­mo. Da­bar tai at­ro­do tik de­mok­ra­ti­nė dis­ku­si­ja. Bet gam­ta nė­ra de­mok­ra­tiš­ka.

Gam­ta iš­sto­ja prieš mus kaip dar vie­nas so­cio­po­li­ti­nis veiks­nys, ne­pri­pa­žįs­tan­tis po­li­ti­nės sis­te­mos, eko­no­mi­nių, es­te­ti­nių spren­di­mų.

Ran­ko­se lai­kau bul­va­ro žel­di­nių būk­lės eks­per­ti­zės ak­tą. Kaip ga­li­ma da­ry­ti ra­di­ka­lius spren­di­mus dėl to, kad me­džiai nees­te­tiš­ki? Pui­kiai pa­ko­men­ta­vo Alf­re­do Dau­liaus žmo­na Ra­sa: "Ko­kia yra gy­vy­bės es­te­ti­nė ver­tė?"

Ki­tas mo­men­tas: nu­ro­do­mos dau­gy­bi­nės praei­ty­je pa­da­ry­tos ge­nė­ji­mo žaiz­dos. Mes krei­pia­mės į praei­tį, nes ge­nė­ta gal prieš ko­kius 20 me­tų.

Dau­gy­bi­niai ge­nė­ji­mai ne­va su­men­ki­na es­te­ti­nę ver­tę. Kaip fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­rė ga­liu pa­sa­ky­ti: es­te­ti­niai spren­di­niai neį­ga­li­na me­džių nai­ki­ni­mo. Mes ne pa­ro­do­je esa­me.

Ar šie me­džiai yra bran­daus am­žiaus? Anaip­tol ne. Ba­va­ri­jo­je te­ko ma­ty­ti alė­jų, ku­rių me­džių ka­mie­nai iš­pu­vę. Toms lie­poms apie 300 me­tų. Kal­bė­jau su vie­no mies­te­lio (Neu­dor­sen­fel­do) bur­mist­ru, jis sa­kė, kad se­nus me­džius la­bai sau­go. Jam at­ro­dė neį­ma­no­ma tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je.

– Kas nu­ti­ko, kad į Lie­tu­vą atė­jo trin­ke­lių kul­tū­ra?

– Kad į Lie­tu­vą su­plau­kia vi­si pa­se­nę da­ly­kai, ma­to­me per vi­sus 30 ne­prik­lau­so­my­bės me­tų. Ko­dėl ne Lat­vi­ja, Es­ti­ja, o Lie­tu­va, la­bai sun­ku at­sa­ky­ti. Ry­go­je yra kios­ke­lis su sky­le sto­ge, kad me­džio ne­rei­kė­tų pjau­ti.

Trin­ke­lių kul­tū­ra atė­jo ir kaip so­cia­li­nis ir komp­lek­suo­tu­mas, ir kaip is­to­ri­nio są­stin­gio iš­raiš­ka. Esu ra­šiu­si apie nau­ju­mo kul­tū­rą, se­ri­ji­nio ga­mi­nio gar­bi­ni­mą vie­to­je au­ten­tiš­ko. Ma­no 1920 m. gi­mu­si ba­by­tė apie gra­žius da­ly­kus sa­ky­da­vo: "Gra­žus, kaip fab­rič­nas". Grįž­ta­me prie pa­se­nu­sių in­dust­ri­nės epo­chos ver­ty­bių. Ar ne­tgi į XVIII a., kaip na­tū­ra­li gam­ta bu­vo lai­ko­ma gro­žio ir es­te­ti­kos prie­šin­gy­be.

Kai ir Šiau­lius pa­sie­kė trin­ke­lių kul­tū­ra, pa­gal­vo­jau apie "fab­rič­nu­mo" ado­ra­vi­mą, gar­bi­ni­mą, jis bū­din­gas pe­ri­fe­ri­jai. Žmo­nės su­pyks už žo­dį "pro­vin­ci­ja". Net jei pa­ro­dy­si­me re­konst­ruk­ci­jos mo­no­to­ni­ją, nuo­bo­du­lį, po­mpas­tiš­ką ne­pa­to­gu­mą. O juk Šiau­liai pa­lai­min­ti bū­ti tik­rai ne pro­vin­ci­ja su to­kia iš­skir­ti­ne gam­ta, is­to­ri­ja, kul­tū­ri­niu cent­ru.

Čia ir yra di­dy­sis pa­ra­dok­sas: ko­dėl ab­so­liu­taus pro­vin­cia­lu­mo ver­ty­bės, se­ri­ji­nio, ne­kū­ry­biš­ko ga­mi­nio gar­bi­ni­mas atė­jo į nuo­sta­bų mies­tą ir jį už­tvin­dė?

Da­bar kal­ba­mės ma­ža­me ža­lu­mos apen­dik­se: jei nie­ko ne­pa­da­ry­si­me, ir jis liks bai­sia dyk­ra. Taip, svei­kins ir plos vie­na de­mok­ra­ti­jos da­lis. Ki­ti rau­dos, verks, gaus šir­dies smū­gį. Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos yra įro­dy­ta, kad me­džių kir­ti­mas tie­sio­giai vei­kia kaip stre­so­rius, kaip ata­ka prieš žmo­gaus psi­chi­ką, šir­dies, krau­jo­ta­kos sis­te­mą.

Trūks­ta vi­suo­me­nės švie­ti­mo. Bet tam ne­be­tu­ri­me lai­ko, su­si­dū­rė­me su fak­tu, ku­ris da­bar įvyks.

Gi­lu­mi­nė vi­suo­me­nės ana­li­zė ro­do, kad eko­lo­gi­nio švie­ti­mo ne­bu­vo ir jo nė­ra, pa­lik­ta sa­vi­veik­lai. Mes ga­li­me pa­da­ry­ti eks­pe­ri­men­tą ir gat­vė­je pa­klaus­ti, kiek lai­ko au­ga me­dis. Iš­girs­tu­me ku­rio­ziš­kiau­sių at­sa­ky­mų. Val­do pir­ki­mo myg­tu­ko kul­tas: pa­spau­džiau-įvy­ko. Pra­ras­tas san­ty­kis su truk­me.

Lie­tu­vo­je grei­čiau­siai mies­te aug­tų dre­bu­lės, bet ir tam rei­kė­tų ma­žiau­siai 20–30 me­tų.

Jau dau­giau nei prieš de­šimt me­tų pa­sau­ly­je bu­vo daug kal­ba­ma apie trans­ge­ni­nius or­ga­niz­mus, taip pat ir apie mies­tui ku­ria­mus klo­nuo­tus me­džius, kai ma­ni­pu­liuo­ja­ma me­džių ge­ne­ti­ne in­for­ma­ci­ja, ją dau­gi­nant iden­tiš­kiems in­di­vi­dams gau­ti, pa­čiai te­ko ra­šy­ti apie tai pub­li­ka­ci­jų. Man net į gal­vą nea­tė­jo, kad klo­nuo­tų me­džių epo­pė­ja ateis į Lie­tu­vą.

To­kių me­džių ge­ne­ti­nė in­for­ma­ci­ja yra ge­ro­kai su­spaus­ta, lyg koks ge­no­mo Mp3 for­ma­tas, kad jie bū­tų gra­žūs, dai­lūs, iden­tiš­ki, bet pa­ša­lin­ta la­bai daug gy­vy­bi­nių ir ypač ap­sau­gi­nių me­cha­niz­mų. Jie la­bai neats­pa­rūs li­goms, išo­rės veiks­niams, trum­paam­žiai. Jų "ga­lio­ji­mas" – 25 me­tai.

Eks­per­ti­zės ak­te pa­ra­šy­ta, kad dau­ge­lio me­džių po­la­ji­nė dir­vo­že­mio da­lis už­deng­ta ply­te­lė­mis. Kas truk­do jas nuim­ti, už­sė­ti žo­le?!

Spren­di­mų ne­no­ri­ma priim­ti, yra eko­no­mi­niai, lo­ka­lūs po­li­ti­niai veiks­niai, po­li­ti­nių ju­dė­ji­mų, par­ti­jų ga­lios pa­ro­dy­mas: ma­no va­lia, ma­no ga­lia.

Yra ir abe­jin­go­ji ma­sė. Jei mes priei­tu­me prie te­ra­so­je sė­din­čių žmo­nių ir pa­klaus­tu­me, ar jiems ge­ra pa­vė­sy­je, jie at­sa­ky­tų, taip. Jei pa­sa­ky­tu­me, jog nu­kir­si­me me­džius ir bus taip pat gra­žu, jie ir­gi pa­tvir­tins, gra­žu.

So­cia­li­nės kri­ti­kos be­veik nė­ra. Kri­ti­nis mąs­ty­mas yra už­mirš­tas, su­ny­kęs, prie to pri­si­dė­jo so­viet­me­tis, eko­no­mi­nė pa­dė­tis, emig­ra­ci­ja, aka­de­mi­nio sluoks­nio iš­nai­ki­ni­mas Šiau­liuo­se.

Dirb­da­ma Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, ak­cen­tuo­da­vau stu­den­tams: skai­ty­ki­te vis­ką, ne­ti­kė­ki­te nie­kuo. Ly­giai taip pat da­bar štai skai­ty­ki­te eks­per­ti­zę, bet ja ne­ti­kė­ki­te. Jei žmo­nės tu­rė­tų jė­gos ir ar­gu­men­tų ne­ti­kė­ti, čia bū­tų mi­nia, ji ei­tų, bar­ben­tų kumš­čiais į Sa­vi­val­dy­bę ir sa­ky­tų: "Ne­su­tin­ka­me!"

Kal­bė­da­mi apie ri­zi­kos mo­de­lia­vi­mą ir val­dy­mą, moks­li­nin­kai ke­lia pro­ble­mą, ko­dėl žmo­nės net pro­fe­sio­na­liai ži­no­da­mi (nuo­lat skam­bi­na­ma pa­vo­jaus var­pais dėl ne­to­li­mos kli­ma­ti­nės atei­ties) ne­ti­ki. Įsi­vaiz­duo­ti bū­si­mą ri­zi­ką neiš­la­vin­to kri­ti­nio mąs­ty­mo žmo­gui yra neį­ma­no­ma.

Ir da­bar – ar ga­li­me pa­ti­kė­ti, kad po dvie­jų sa­vai­čių ne­be­bus šių lie­pų? Vaiz­duo­tė ši­to ne­prii­ma.

Es­te­ti­kos pa­vo­jai

– Esa­te mi­nė­ju­si, kad me­dis – ne tik eko­lo­gi­nis, bet ir kul­tū­ri­nis reiš­ki­nys?

– Da­bar kir­ti­mo apo­lo­ge­tai – pra­de­dant me­rais, bai­giant ku­ni­gais (kas šo­ki­ruo­ja), sa­ko: ne­pri­si­riš­ki­te. Kas yra ne­prie­rai­šu­mas? Mes tu­ri­me ne­prie­rai­šiau­sią – var­to­to­jiš­ką kul­tū­rą. Ji ab­so­liu­čiai ne­prie­rai­ši: nuo iš­par­da­vi­mo iki iš­par­da­vi­mo, nuo se­zo­no iki se­zo­no.

Nep­rie­rai­šu­mo ideo­lo­gi­ja pa­vir­tu­si di­džiau­siu monst­ru, tas monst­ras ir sa­ko: pa­keis­ki­me į nau­jus me­de­lius, bus gra­žu. Taip mes pa­kei­si­me ir se­nus žmo­nes su praei­ti­mi.

Me­džiai tu­ri di­des­nę at­min­tį nei mū­sų. Bul­va­ro lie­pos yra kaž­ku­rios kar­tos bend­raam­žės. Kaž­kas ga­li sa­ky­ti: "La­bas, tu kar­tu su ma­ni­mi užau­gai".

Em­pa­tiš­ku­mą no­ri­ma "išim­ti" iš vi­suo­me­nės, iš­gram­dy­ti, pa­nai­kin­ti ir pa­keis­ti į var­to­to­jiš­ku­mą, kad var­to­tu­me ne tik dra­bu­žius, bal­dus, grei­tą mais­tą, bet ir gam­tą – trum­puo­ju var­to­ji­mo cik­lu. Bet me­džiai taip ver­ti­nant tu­rė­tų bū­ti pri­skir­ti la­bai il­go var­to­ji­mo cik­lo ob­jek­tams, jų var­to­ji­mas per­žen­gia ke­lias kar­tas.

At­si­sa­ko­me at­min­ties, prie­rai­šu­mo, so­cia­li­nės kri­ti­kos – toks žmo­gus liks tuš­čias. Su tuš­tu­ma ga­li­ma da­ry­ti bet ką – leng­vai ma­ni­pu­liuo­ti vi­suo­me­ne.

Ir da­bar, žvel­giant į bul­va­rą, at­ro­do, kad ty­čia vis­kas ap­leis­ta, iš­tru­pė­ję, ne­pri­žiū­rė­ta, kad ne­ga­lė­tu­mei at­si­sės­ti, kad su aukš­ta­kul­niais mo­te­rys ne­paei­tų ir kad tuo­met vi­są kal­tę bū­tų ga­li­ma su­vers­ti me­džiams (!).

Juk ir bul­va­ro grin­di­nys yra au­ten­tiš­kas, ir švies­tu­vai se­nų­jų lie­tu­vių di­zai­ne­rių, jau ta­pę di­zai­no is­to­ri­jos ver­ty­be, o da­bar vi­sa bus pa­keis­ta stan­dar­ti­niais ka­ta­lo­gi­niais ga­mi­niais, tuo kas yra rin­ko­je ir pi­giau­sia.

– Mies­tų ir mies­te­lių su­vie­no­di­ni­mas Lie­tu­vo­je šo­ki­ruo­ja?

– Grįž­da­mi iš "San­ta­ros-Švie­sos" su­va­žia­vi­mo, pra­su­ko­me pa­si­mė­gau­ti is­to­ri­niais mies­te­liais. Va­žia­vo­me ten, kur dar ne­praė­jo eu­ro­lė­šų cu­na­mis, ko ne­nuš­la­vė dy­kų pi­ni­gų "Kat­ri­na".

Kas yra žmo­gaus ger­bū­vis? La­biau­siai ma­ni­pu­liuo­ja­ma es­te­ti­niais da­ly­kais. Ta­čiau ma­da yra pa­lie­pi­mas, im­pe­ra­ty­vas lai­ky­ti gra­žiu vie­ną ar ki­tą da­ly­ką. Ji ne­spren­džia eg­zis­ten­ci­nio san­ty­kio.

Over­to­no lan­gas greit su­vei­kia. Pa­sa­ky­tų "gra­žu žu­dy­ti", tur­būt po ku­rio lai­ko, po tru­pu­tį di­di­nant blo­gio do­zę, žu­dy­tu­me. Net pa­tys keis­čiau­si ma­dos da­ly­kai, kas bu­vo ne­priim­ti­na, stai­ga ta­po vi­suo­ti­ni.

Prieš po­rą de­šimt­me­čių ir ma­si­nis me­džių kir­ti­mas dar bu­vo ne­priim­ti­nas ir net neį­si­vaiz­duo­ja­mas.

Su es­te­ti­ka mes ga­li­me pa­siek­ti pa­čių dra­ma­tiš­kiau­sių so­cia­li­nių po­ky­čių, o ne ger­bū­vį. Es­te­ti­ka yra žiau­rus ir pa­vo­jin­gas reiš­ki­nys.

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je at­krei­pė­te dė­me­sį į die­gia­mą eu­ge­ni­ką gar­bi­nan­tį mąs­ty­mą: iš­nai­ki­nki­me se­nus me­džius, at­ri­bo­ki­me se­nus žmo­nes, te­gu trium­fuo­ja, kas jau­na. Ko­kių pa­vo­jų įžvel­gia­te?

– So­cia­li­nė eu­ge­ni­ka grįž­ta. Prieš 80–100 me­tų Eu­ro­pa ir vi­sas pa­sau­lis nuo to la­bai nu­ken­tė­jo. Tai ne­bu­vo tik tam tik­rų ra­sių ar et­no­sų et­ni­niai va­ly­mai. Yra te­kę kil­no­ti įvai­rius ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus, skai­ty­ti mo­nog­ra­fi­jas. Pa­vyz­džiui, se­nu­kai, li­go­niai, in­va­li­dai bu­vo naš­ta tuo­me­ti­nei Vo­kie­ti­jai, spręs­ta, kaip su­ma­žin­ti jų kie­kį. 1933 me­tai.

Šie reiš­ki­niai re­mia­si į es­te­ti­nę ka­te­go­ri­ją ir da­ro ją siau­bin­gai pa­vo­jin­gą eti­kai. Tas, ku­ris yra ne­gra­žus, tas yra blo­gas. Tu­rė­si­me gra­žų bul­va­rą, bet siau­bin­gą, nes tai bus dest­ruk­ci­ja: jau net pa­ties įvy­kio, ne vien bai­sių il­ga­lai­kių pa­sek­mių pra­sme.

Da­bar varg­šės lie­pos tam­pa at­pir­ki­mo ožiais už vis­ką, kas nu­ti­ko praei­ty­je blo­go. Mi­to­lo­gi­nis, ar­che­ti­pi­nis san­ty­kis ko­lek­ty­vi­nė­je vi­suo­me­nės pasą­mo­nė­je: tu­ri­me kaž­ką ap­kal­tin­ti. Jo­kio žmo­gaus ap­kal­tin­ti ne­ga­li­me – me­ras šven­tas, ne­ga­li­me ap­kal­tin­ti so­cia­li­nių reiš­ki­nių, nes ta­da pa­sa­ko­ma, kad pa­tys iš­si­rin­ko­te, kal­ti, kad nee­mig­ra­vo­te.

Ap­kal­ti­na­me me­dį: lan­gus už­tam­si­no, ply­te­les iš­kil­no­jo. Sup­ro­jek­tuo­ja­me sa­vy­je esan­tį blo­gį ir sa­ko­me, kad me­dis blo­gas, me­dis kal­tas. Kartu mū­sų pa­są­mo­nė sa­ko: mes pri­klau­so­mi, pri­klau­so­mi nuo me­džio.

At­sa­ko­my­bės klau­si­mas

– Ko ge­ro, po­pu­lia­riau­si prie­kaiš­tai dis­ku­si­jo­se – "mies­tas – ne miš­kas", "ne­da­ly­va­vo­te po­sė­džiuo­se". Ką at­sa­ky­tu­mė­te šiems kri­ti­kams?

– Po­sė­džiuo­se tik­rai da­ly­va­vo­me ir nie­kas mū­sų ne­si­klau­so.

O dėl "mies­to ne miš­ko" – da­bar­ti­nė ten­den­ci­ja yra "ci­ty fo­rest" ("mies­to su­miš­ki­ni­mas") – į tai įsi­jun­gė be­veik vi­sos Eu­ro­pos sos­ti­nės, did­mies­čiai, su­kur­tos pro­gra­mos, skir­tas fi­nan­sa­vi­mas.

Te­ko rengti už­sie­nio lei­di­niui pub­li­ka­ci­ją. Yra pa­da­ry­ti ty­ri­mai, jog eko­no­miš­kai stip­res­nės mies­to vie­tos yra tu­rin­čios ža­lu­mą.

Pa­ra­dok­sas: ža­lio­sios zo­nos te­ri­to­ri­jos ne­tgi su­ku­ria nau­ją so­cia­li­nę at­skir­tį. Tur­tuo­liai no­ri ten, kur ža­lia, ką da­ry­ti sen­bu­viams gy­ven­to­jams, kad jie ga­lė­tų iš­lik­ti ža­liuo­se kvar­ta­luo­se?

O pas mus me­džių būk­lės ata­skai­to­je pa­ra­šy­ta: lan­gus už­sto­ja, kirs­ti. Toks su­vo­ki­mas.

No­riu pa­teik­ti nuo­sta­bų gar­sios mu­zi­ko­lo­gės Vi­tos Gruo­dy­tės pa­pa­sa­ko­tą pa­vyz­dį. Cui­se­ry mies­te­ly­je Bur­gun­di­jos pie­tuo­se bus sta­to­mas vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties pa­sta­tas. To­je vie­to­je au­ga se­ni me­džiai. Sta­ty­bi­nė už­duo­tis su­for­mu­luo­ta iš kar­to: in­teg­ruo­ti me­džius. Bus skel­bia­mas ar­chi­tek­tū­ri­nis kon­kur­sas, ren­ka­mas ge­riau­sias pa­siū­ly­mas.

– Ko­kių veiks­mų esa­te nu­ma­tę im­tis dėl bul­va­ro me­džių?

– Prik­lau­sys nuo vi­suo­me­nės ak­ty­vu­mo. Re­zo­nan­sas bu­vo ne­ti­kė­tas.

Ta­ry­bo­je opo­zi­ci­jos bal­sų per ma­ža, spren­di­mai bus vie­na­reikš­miš­ki, to­dėl la­bai su­dė­tin­ga, me­ras ne­no­ri leis­tis į jo­kias kal­bas. Jis, ži­no­ma, bi­jo, kad nu­plauks lė­šos.

Išp­la­ti­no­me pe­ti­ci­ją.

Ne­no­riu šou ele­men­tų. No­riu vis­ką da­ry­ti švel­niai, ra­miai, ci­vi­li­zuo­tai.

Už iš­sau­go­tą Kaš­to­nų alė­ją nuo­lat gau­na­me pa­dė­kų. Bet at­si­ran­da to­kių, ku­rie vie­šai drįs­ta pa­ra­šy­ti: kaip gai­la, kad ne­pa­kei­tė me­džių, ko­kie jie bai­sūs.

To­kių žmo­nių vi­sa­da bus, bet mes tu­ri­me pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę ir už juos, už jų ne­są­mo­nin­gu­mą. Tai – vi­suo­ti­nės at­sa­ko­my­bės klau­si­mas.