Abi­tu­rien­tų bri­ga­da – jau­nys­tė­s išbandymas

SKAI­TY­TO­JAI RA­ŠO

Abi­tu­rien­tų bri­ga­da – jau­nys­tė­s išbandymas

Prieš dau­giau ne­gu pus­šim­tį me­tų, gra­žią 1962 me­tų va­sa­ros po­pie­tę, vy­ko iš­ly­dė­tu­vės į moks­lus gru­pe­lei jau­nų žmo­nių – abi­tu­rien­tų bri­ga­dos na­riams. Drau­giš­ko­je už­sta­lė­je Aukš­tel­kų bend­ruo­me­nė lin­kė­jo sėk­mės, pra­šė neuž­mirš­ti praė­ju­sių me­tų, dė­ko­jo už dar­bą ir mū­sų nuo­šir­du­mą. Ta pro­ga ko­lū­kio pir­mi­nin­kas per­skai­tė sa­vo kū­ry­bos ei­lė­raš­tį „Lie­tu­va“.

Lie­tu­va

Lie­tu­viš­kos rai­dės,

lie­tu­viš­ki žo­džiai,

lie­tu­viš­kos pie­vos su ry­to ra­sa

ma­ne užau­gi­no

iš­mo­kė, pa­ro­dė,

kur ba­lin­tų dro­bių ša­lis Lie­tu­va.

Lie­tu­viš­kas raš­tas

lie­tu­viš­kas kraš­tas

su Žal­gi­rio, Sau­lės pa­švais­čių ža­ra –

len­kiuo­si pra­bo­čių

tai kru­vi­nai naš­tai,

šiau­di­ne, li­ni­ne, ži­la Lie­tu­va.

Lie­tu­viš­kas džiaugs­mas,

lie­tu­viš­kas skaus­mas,

šir­džių ši­lu­ma ir lau­kų ža­lu­ma

ži­nau, ko jis ver­tas –

tas pra­kai­to šauks­mas

kai duo­na pa­kvim­pa vi­sa Lie­tu­va.

Ar ki­lom į mū­šį,

ar sku­bam gy­ven­ti –

šir­dy tu bu­vai mums ir bū­si šven­ta

šau­ki tu į dar­bą,

tu mo­ki ne­sen­ti,

virš kry­žių pa­ki­lus mal­dų Lie­tu­va.

Kas ta abi­tu­rien­tų bri­ga­da? Tai bu­vo Rad­vi­liš­kio V. Val­siū­nie­nės vi­du­ri­nės mo­kyk­los 18-tos lai­dos vie­nos kla­sės abi­tu­rien­tų da­lis, vi­sus me­tus įro­di­nė­ju­si sau ir ki­tiems, kad jie taip su­ra­do ro­man­ti­ką: dir­bo pa­pras­tais lau­ko dar­bi­nin­kais Čer­nia­chovs­kio var­do ko­lū­ky­je. Iš pra­džių bu­vo siū­lo­mi įvai­rūs ap­skai­tos ir ki­ti kon­to­ri­niai dar­bai, bet mes už­si­spy­ru­siai pra­šė­mės dar­bų „su ša­kė­mis“, o ne „su po­pie­riais“.

Mus – sep­ty­nis va­ka­rykš­čius moks­lei­vius – su­ti­ko su gė­lė­mis, mu­zi­ka, duo­na ir drus­ka, tau­ti­niais rū­bais pa­si­puo­šę bend­ruo­me­nės žmo­nės. Šyp­se­nos aky­se ro­dė, kad mū­sų ge­rais no­rais ne­ti­ki, sa­kė, kad greit iš­si­laks­ty­sim – juk mies­čio­niu­kai. Mus vai­ši­no se­no­je tro­bo­je, prie ži­ba­li­nės sping­su­lės. Įda­vė di­de­lius me­di­nius šaukš­tus, pa­dė­jo na­mi­nės duo­nos ir di­de­lį mo­li­nį du­be­nį kai­miš­kos bul­vie­nės. Ban­dė įbau­gin­ti, bet mums tai la­bai pa­ti­ko.

Ap­gy­ven­di­no Aukš­tel­kuo­se S. ir E. Ka­čins­kų tro­bos lais­va­ja­me ga­le. Ten bu­vo vie­nas kam­ba­rys, vir­tu­vė ir ma­žas ko­ri­do­riu­kas.

Kros­nis-vi­ryk­lė – vir­tu­vė­je, kam­ba­ry­je di­de­lis sta­las ir lo­vos pa­sie­niais. Šu­li­nys ir vi­sa ki­ta – kie­me. Praus­tis prie šu­li­nio ar­ba iš du­bens. Pir­tis sa­vait­ga­liais gre­ti­ma­me kai­me – Gra­žio­ny­se.

No­rin­čių bū­ti su mu­mis bu­vo di­džio­ji kla­sės da­lis, bet... jei­gu leis tė­vai. O vai­ki­nu­kams grė­sė tar­ny­ba ar­mi­jo­je, su­ri­zi­ka­vo tik du. Taip vie­nam iš jų ir nu­ti­ko: po tri­jų mė­ne­sių dar­bo at­si­dū­rė ka­rei­vių gre­to­se.

Prieš iš­vyks­tant į ko­lū­kį bu­vau pa­kvies­ta į kom­jau­ni­mo ko­mi­te­tą, kur vy­res­nė už vi­sas dar­buo­to­ja pa­ta­ri­nė­jo, kaip mums rei­kia elg­tis bend­rau­jant su kai­mo jau­ni­mu, ypač ber­nio­kais. Bu­vau įpa­rei­go­ta tuos aiš­ki­ni­mus per­duo­ti vi­sai bri­ga­dai.

Su mu­mis ap­gy­ven­di­no dar vie­ną mer­gi­ną, ku­ri jau ku­ris lai­kas dar su ke­liais jau­nuo­liais bu­vo priim­ta iš vai­kų na­mų. Vai­ki­nu­kai greit iš­si­laks­tė kas sau, o ji li­ko. Pa­ti­kė­jo ją mums ir kar­tu vi­sus me­tus gy­ve­no ir dir­bo.

Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Ani­ce­tas Onai­tis ge­rai su­pra­to mū­sų no­rus pa­si­reikš­ti „ke­liant že­mės ūkį“. Pir­miau­sia vėl bu­vau pa­kvies­ta iš­klau­sy­ti „pa­mo­ky­mų“ kaip mums bend­rau­ti ir drau­gau­ti su kai­mo jau­ni­mu. Vi­si mus sau­go­jo.

Taip ir pra­si­dė­jo ta ro­man­ti­ka. Ga­vom ki­lo­met­ri­nes cuk­ri­nių run­ke­lių, vė­liau bul­vių va­gas, ku­rias rei­kė­jo nu­ra­vė­ti. Kant­ry­bės iš­ban­dy­mas ir ste­bė­ji­mas ar mo­ka­me dirb­ti. Po to, mums paai­ma­na­vus, kad la­bai jau ne jau­niems toks dar­bas, nu­siun­tė prie ku­lia­mo­sios ma­ši­nos ir įda­vė į ran­kas ša­kes. O ta­da tai bu­vo pro­ga iš­si­laks­ty­ti. Už­ver­tė se­nie­ji ko­lū­kie­čiai mus šiau­dais taip, kad tik ša­kių ko­tai ma­tė­si... Ran­kos pra­kiu­ro, pra­kai­tas ir aša­ros grau­žė akis, bet mes at­lai­kė­me vi­są dar­bo die­ną! Tai bu­vo eg­za­mi­nas į pa­si­ti­kė­ji­mą. Bri­ga­di­nin­kas S. Šlian­de­ris mus pa­gy­rė ir pra­si­dė­jo nor­ma­li mū­sų in­teg­ra­ci­ja į ko­lū­kie­čių gy­ve­ni­mą.

Dir­bom vis­ką: kū­lė­me, ve­žė­me šie­ną, kro­vė­me di­džiau­sias „kit­kas“ į dar­ži­nes, ro­vė­me li­nus, ra­vė­jo­me, žie­mą ve­žė­me mėš­lą į lau­kus ir t.t.

Atė­jo ru­duo ir žie­ma. Vėl nau­ji iš­ban­dy­mai. Pa­tiems rei­kia sa­vo būs­tą ap­si­kū­ren­ti, val­gį pa­si­ga­min­ti, pro­duk­tais pa­si­rū­pin­ti, dra­bu­žius (tu­rė­jo­me šim­ta­siū­les – to­kius va­ti­nu­kus) iš­si­džio­vin­ti. Su­ko­mės kaip iš­ma­nė­me. Pa­gal gra­fi­ką vie­nas bri­ga­dos na­rys lik­da­vo na­muo­se vi­siems tiems dar­bams at­lik­ti.

Kaip jau­niems vi­sa­da bū­na: be nuo­ty­kių sun­ku ap­siei­ti. Pa­mi­nė­siu nors ke­lis, o bu­vo jų gau­su. Ap­ra­šy­mai su­gu­lė į die­no­raš­tį.

Su­gal­vo­jau, kad ska­nu bū­tų pa­čių su­rau­gin­tas pie­nas. Pie­ną mums už sa­vi­kai­ną par­duo­da­vo pie­no su­rin­ki­mo punk­te. At­sis­kai­ty­da­vo­me mė­ne­sio ga­le už su­nau­do­tą kie­kį. Taip mė­ne­sį mes val­gė­me rūg­pie­nį, vos ke­lis kar­tus už­si­ra­šė­me po pa­pil­do­mą ki­bi­rė­lį pie­no. Mė­ne­sio ga­le ma­to­me, kad neuž­ten­ka mū­sų už­dar­bio už pie­ną su­si­mo­kė­ti! Pa­si­ro­do, mums iš­duo­da­vo kas sa­vai­tę po ki­bi­rė­lį grie­ti­nė­lės! Ėjom į mi­nu­są, bet dau­giau taip neat­si­ti­ko.

Tą žie­mą (į 1962 me­tus) pri­sni­go iki pa­lan­gių. Išb­ris­ti ga­lė­jo­me tik su il­gais vel­ti­niais. Per tą snie­gą į kai­mo par­duo­tu­vę vi­są sa­vai­tę neat­ve­žė duo­nos. Pa­rei­nu kar­tą pie­tau­ti, o sta­las tuš­čias. Die­no­raš­čio pus­la­pis at­vers­tas su įra­šu: kaip iš­ma­no­te, taip ir da­ry­ki­te – išė­jau į mies­tą duo­nos. Pa­si­ra­šo – Val­das Š. Puo­lė­me kep­tis kiau­ši­nie­nę (šei­mi­nin­kė pa­sko­li­no kiau­ši­nių) ir val­gė­me su rau­gin­tais ko­pūs­tais. o jų bu­vo­me pa­tys pa­si­rau­gę. Ki­tą kar­tą duo­nos vy­ko gud­res­nis – ėmė­si sli­džių (pra­ver­tė mo­kyk­lo­je įgy­ta sli­di­nė­ji­mo šio­kia to­kia pa­tir­tis).

Prieš Nau­jus me­tus ko­lū­kio pir­mi­nin­kas mus pra­džiu­gi­no pa­ža­dė­da­mas „do­va­ną“. Tai bu­vo pus­be­ko­nis! Jis tvar­te nu­si­lau­žė ko­ją, tai fer­mos dar­bi­nin­kas par­šą pri­pjo­vė, įtvir­ti­no į ro­ges ir lie­pė vež­tis. Ir ve­žė­mės!

Ga­lė­tų da­bar to­kio am­žiaus jau­ni­mas at­si­dur­ti to­kio­je si­tua­ci­jo­je! Dvi mū­sų mer­gi­nos bu­vo iš kai­mo, bet ma­tė, ką to­kiais at­ve­jais da­ry­da­vo jų tė­vai. Ėmė­mės dar­bo: kie­mo vi­du­ry­je svi­li­no­me šiau­dais, švei­tė­me, maz­go­jo­me, pei­lius iš šei­mi­nin­kų sko­li­no­mės ir mė­si­nė­jo­me kaip iš­ma­nė­me. Įky­rė­jo­me šei­mi­nin­kams be­klau­si­nė­da­mi, ką to­liau da­ry­ti. Bet įvei­kė­me, net deš­rų pa­si­da­rė­me ir "ko­šie­le­nos" (šal­tie­ną) vi­rė­me!

Žie­ma už lan­go bal­ta, o mū­sų dar­bai il­go­kai bu­vo dul­kė­ti: va­lė­me grū­dus ar­pu (to­kia grū­dų va­ly­mo įran­ga) ar­ba il­gas die­nas san­dė­ly­je, kar­tu su se­niau­sio­mis bend­ruo­me­nės mo­te­ri­mis rū­šia­vo­me li­nų šiau­de­lius. Ma­nau, kad da­bar re­tas ku­ris nu­jau­čia, koks tai dar­bas.

Tik mū­sų nau­ja drau­gė iš vai­kų na­mų greit pri­ta­po fer­mo­je ir ta­po pa­kai­ti­ne mel­žė­ja. Už tai jos rū­bai „iš­kvė­pin­da­vo“ fer­mos kva­pu vi­sus mū­sų „apar­ta­men­tus“.

Ka­dan­gi mū­sų vai­ki­nu­kas li­ko vie­nas, tai jam tek­da­vo dirb­ti su ko­lū­kio vy­rais: kai­mo dar­bai ma­lū­ne, san­dė­ly­je ir t. t. Už tai va­ka­rais ir de­monst­ruo­da­vo sa­vo pe­čius ir klaus­da­vo, ar pa­ste­bi­me, kaip jie stam­bė­ja.

O ar­mi­jo­je tar­nau­jan­ty­sis, kaip ir bend­rak­la­siai – stu­den­tai, ra­šy­da­vo laiš­kus ir sa­ky­da­vo, kad pa­vy­di mums ro­man­ti­kos.

Bu­vo ir lais­va­lai­kis, pra­mo­gos. Kar­tu su kai­mo jau­ni­mu su­si­bū­rė­me į šo­kių ra­te­lį, iš­ban­dė­me ir dra­mą, ve­dė­me te­mi­nius va­ka­rė­lius, spor­to ko­lek­ty­vai mus no­riai priė­mė. Mo­kyk­la la­bai ge­ra­no­riš­kai su mu­mis bend­ra­vo. Pa­dė­jo­me ke­liems kai­mo vai­ki­nu­kams pa­si­ruoš­ti ir iš­lai­ky­ti pa­va­sa­rį 8-ių kla­sių bai­gi­mo eg­za­mi­nus. Jie bu­vo bai­gę tik 7 kla­ses, o ta­da jau pri­va­lo­mas bu­vo aš­tuon­me­tis moks­las.

Bu­vo įvai­rių gun­dy­mų iš­si­suk­ti iš tos „bri­ga­dos“, ei­ti dirb­ti ki­tur. Ra­jo­no kul­tū­ros sky­rius kvie­tė užim­ti kai­mo kul­tū­ros na­mų va­do­vų vie­tas, kvie­tė net mo­ky­to­jau­ti kai­mo mo­kyk­lo­se. (Vie­na mū­sų kla­sės drau­gė dir­bo me­tus pra­di­nu­kų mo­ky­to­ja, kai iš kar­to neįs­to­jo į uni­ver­si­te­tą. Tai ją už­tik­rin­tai at­gra­sė nuo pe­da­go­gės spe­cia­ly­bės!)

Bu­vo siū­ly­mas vi­sai bri­ga­dai per­si­ba­zuo­ti į Še­du­vo­je be­si­ku­rian­tį avi­nin­kys­tės ūkį. Pats Lie­tu­vos pir­ma­sis sek­re­to­rius A. Snieč­kus bu­vo at­va­žia­vęs ir ra­gi­no. Mus lan­kė ir ste­bė­jo­si žur­na­lis­tai, ra­šy­to­jai ir ki­to­kie vei­kė­jai. Vis lau­kė ko­kių nors nuo­ty­kių, bet ne­su­lau­kė.

Mes la­bai sėk­min­gai su­si­sė­mė­me sa­vo ro­man­tiš­kas nuo­tai­kas ir po me­tų bu­vom pa­ly­dė­ti „į moks­lus“ – taip sa­kė mū­sų a. a. ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Ani­ce­tas Onai­tis. Jis mu­mis do­mė­jo­si ir to­liau, sa­vo­tiš­kai rė­mė, net apy­brai­žą apie mus po 25 me­tų pa­ra­šė į vie­ti­nę spau­dą.

O tą ei­lė­raš­tį, gal ir ne vi­sai to­kį, koks jis yra da­bar, at­spaus­din­tas kraš­to li­te­ra­tų kū­ry­bos al­ma­na­che, jis mums ir per­skai­tė. Tik mes neį­sik­lau­sė­me, pra­lei­do­me pro au­sis, tik­rai ne tas rū­pė­jo.

Mums pa­do­va­no­jo kny­ge­lę-są­siu­vi­nį, kur įra­šė ki­tą ei­lė­raš­tį, to laik­me­čio dva­sia pa­ra­šy­tą – apie jau­nys­tę ir dar­bą, apie pa­rei­gą ir moks­lą, bet ne apie kal­bą ir lie­tu­viš­ką dva­sią. Tik da­bar ga­li­ma ma­ny­ti, kad jis tie­siog ki­taip ta­da ne­ga­lė­jo.

O šio ei­lė­raš­čio žo­džiai su­si­šau­kia su šian­die­na. Tin­ka pa­gar­sin­ti – šie me­tai juk yra Kal­bos me­tai.

Su vi­sa pa­gar­ba iš­sau­go­jau pri­si­mi­ni­mus apie sa­vo jau­nys­tę ir apie šį žmo­gų, su­pra­tu­sį jau­nus žmo­nes, glo­bo­ju­sį mus, drą­si­nu­sį ir lei­du­sį mums pa­jus­ti tik­rą kai­mo dar­bo ir duo­nos kva­pą, pa­jus­ti kas tai yra „pra­kai­tuo­ti vei­dai ir pūs­lė­tos ran­kos“.

Bu­vu­si bri­ga­dos na­rė Dan­guo­lė Ma­čiu­kai­tė-Da­ba­šins­kie­nė.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Dan­guo­lės Da­ba­šins­kie­nės al­bu­mo se­no­sio­se nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti ir dar­bai, ir pra­mo­gos.

Bri­ga­dos na­riai. Pir­ma iš kai­rės sto­vi Dan­guo­lė Ma­čiu­kai­tė-Da­ba­šins­kie­nė. Cent­re tarp mer­gi­nų su tau­ti­niais rū­bais – Ani­ce­tas Onai­tis.