
Naujausios
Alpinariumas – gabalėlis kalnų lygumose
Šiaulių universiteto Botanikos sodo alpinariume pražydo pirmieji kalnų augalai – šilagėlės, ankstos, krokai. Šis gėlynas anksti sužydi, o vasarą akis džiugina subtiliu akmenų ir augalų deriniu, prislopintų atspalvių grožiu. Botanikos sodo jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė pataria, kaip parinkti vietą alpinariumui, kaip jį įsirengti, kokius augalus sodinti ir kaip juos prižiūrėti.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Renkame vietą
Norintiems įsirengti alpinariumą R. Vainorienė pataria pirmiausia išsirinkti tinkamą vietą. Alpinariumas savo forma, aukščiu turi kuo natūraliau įsilieti į sodybos aplinką.
„Jei sklypas šlaite ar prie vandens telkinio – puiku. Galbūt pavyks sukurti, atkartoti mažytį kalnų reljefą, akmenuotą šlaitą, terasas ir panašiai“, – sako R. Vainorienė.
Jei sklypas lygioje vietoje, teks įrengti dirbtines kalveles. Mažose erdvėse specialistė pataria neplanuoti didelių alpinariumų su masyviais akmenimis.
Įprasta, kad alpinariumui parenkamos saulėtos vietos, vandeniui laidžios dirvos. Tačiau saulės atokaita tinka tik saulėtų ir sausų vietų augalams, pavyzdžiui, šilokams, perkūnropėms, eraičinams.
Pasak specialistės, alpinariumą galima rengti bet kurioje sklypo dalyje, tačiau geriausia vieta – rytinėje ar pietrytinėje sklypo dalyje. Daugeliui kalninių rūšių tai tinkamiausios vietos gerai augti.
Alpinariumą galima įrengti ir pavėsingoje, drėgnoje vietoje. Tokiu atveju R. Vainorienė pataria rinktis augalus, kurie mėgsta tokias sąlygas: gaures, bergenijas, raktažoles, burbulius. Pavėsingose vietose sodinami augalai, kurie paprastai kalnuose auga miškų zonoje: paparčiai, pipirlapės, rūgtys, pėdlapiai, tricirčiai, valšteinijos, epimedžiai.
„Taigi alpinariumą galime sukurti įvairiame reljefe ir skirtingomis aplinkos sąlygomis. Pagrindinė taisyklė – kruopščiai parinkti augalus, kuriems tiktų esama aplinka“, – pabrėžia R. Vainorienė.
Beje, alpinariumai gerai atrodo spygliuočių, ypač kalninių pušų fone, šalia vejos. Pasak specialistės, netiks šalia alpinariumo daugiamečių gėlių gėlynai, nes ryškiaspalvės gėlės užgoš subtilų kalnų augalų grožį.
Nuo ko pradėti?
Išsirinkus vietą, pažymimi būsimo alpinariumo kontūrai. Jei alpinariumas kuriamas lygioje vietoje, teks įrengti dirbtinę neaukštą kalvelę. Pirmiausia nukasamas velėnos ir derlingos žemės sluoksnis (maždaug iki 30 centimetrų gylio).
Kalneliui suformuoti tinka skalda, stambus žvyras ar statybinis laužas (plytgaliai, smulkios betoninės nuolaužos). Šis sluoksnis bus ir kaip drenažas, nes dauguma kalnų augalų gerai auga tik laidžiuose dirvožemiuose. Jei reljefas formuojamas iš nelaidaus grunto, pavyzdžiui, molio, virš jo būtinai pilamas drenažo sluoksnis (skaldos ar žvyro).
Suformuotas reljefas paliekamas susigulėti arba gerai sulaistomas vandeniu. Kai susigulės, patartina kalnelį užpilti 10 centimetrų smėlio sluoksniu. Tada pilamas ne mažesnis kaip 30 centimetrų derlingas žemės sluoksnis. Tam galima panaudoti dirvožemio sluoksnį, nuimtą rengiant alpinariumą, tik jį reikia sumaišyti su smėliu ar smulkiu žvyru. Jei augalų rūšys reikalauja specifinio substrato, pavyzdžiui, rūgštesnio, tokiu atveju velėninę žemę maišome su dviem dalimis rūgščių durpių ir žvyru.
Vėliau dėliojami akmenys. Jie ne išmėtomi atsitiktinai, o grupuojami. Išrenkamas gražiausias akmuo ir jam skiriama matomiausia vieta. Stambiausi akmenys dedami alpinariumo apačioje, aukščiausiai vietai paliekami mažesni, plokštesni akmenys.
Akmenys turi būti guldomi plačiausia plokštuma ir įkasami taip, kad nejudėtų. Apvalesnės formos akmenis reikia giliau įkasti – iki pusės ar net du trečdalius.
„Žinoma, viskas priklauso nuo idėjos. Jei alpinariumas šalia upelio, apvalių formų rieduliai čia puikiai tiks, atrodys kaip vandens ir laiko nugludinti. Kitas pavyzdys – uolų plyšiams formuoti akmens luitai guldomi ne plačiausia plokštuma, bet šonais, paliekant siaurus plyšius tarp akmenų, kurie užpildomi substratu. Į plyšius sodinamos aukštikalnių augalų rūšys, kurios ir kalnuose auga siauruose uolų įtrūkimuose ar ant skardžių, ten, kur mažai maisto medžiagų, pavyzdžiui, kai kurios smulkesnės vyrskydžių, uolaskėlių, katilėlių rūšys“, – aiškina specialistė.
R. Vainorienė pažymi, kad akmenys alpinariume ne tik dekoratyvumo elementas, jie svarbūs ir tinkamam augalų mikroklimatui palaikyti. Žemi augalai glaudžiasi prie akmenų, kurie dieną įkaista, o vakare atiduoda šilumą. Po akmeniu ilgiau laikosi drėgmė, šalia akmenų užsilaiko ir daugiau organinių medžiagų.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos
R. Vainorienė atkreipia dėmesį, kad atvirų substrato plotų gerai suformuotame alpinariume neturėtų matytis. Galima mulčiuoti skaldele ar smulkiais akmenukais. Skalda ne tik dekoratyvi, bet ir sulaiko drėgmę, augalų šaknys mažiau kaista karštą dieną. Naudojama skalda turi tikti prie jau panaudotų akmenų. Jeigu naudojamas medžio žievės mulčias, patartina rinktis natūralų, o ne dažytą.
Tinkamai apželdinti alpinariumai yra dekoratyvūs visus metus, nes dauguma kalninių augalų rūšių yra visžalės. Alpinariume kalniniai augalai sodinami laisvos formos grupėmis tarp akmenų. Geriausiai tinka kiliminiai augalai, smulkios svogūninės gėlės, žemi, lėtai augantys spygliuočiai ir lapuočiai. Kalnų simboliais laikomos liūtpėdės, gencijonai.
„Nesistenkite susodinti kuo daugiau įvairių rūšių augalų, nebent sumanėte kurti kolekcinį alpinariumą“, – pataria specialistė.
R. Vainorienė taip pat pataria vengti dirbtinumo, ryškiaspalvių dekoravimo elementų. Pavyzdžiui, dirbtinai atrodo simetriškas, apskritos formos alpinariumas, spalvotu plastiku ar vienodais smulkiais akmenėliais apriboti alpinariumo kraštai, stambūs akmenys sustatyti alpinariumo viršuje.
Dar viena klaida, kurią dažnai pastebi specialistė, – netinkamai parinktos augalų rūšys. „Alpinariume turi augti kalniniai augalai. Čia visiškai nedera vienmetės ryškiaspalvės gėlės: serenčiai, begonijos, petunijos ir panašiai“, – atkreipia dėmesį R. Vainorienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SPECIALISTĖ: Šiaulių universiteto Botanikos sodo jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė sako, kad alpinariumas – tai gabalėlis kalnų mūsų sklype, ir jame turi augti kalniniai augalai, o ne ryškiaspalvės vienmetės gėlės.
ŠILAGĖLĖS: Dabar pats šilagėlių žydėjimo metas, tačiau net nužydėjusios dekoratyvios išlieka iki vasaros pradžios – gražiai atrodo jų pūkuoti sėklynai. Šilagėlės nepersodintos vienoje vietoje gali augti 10 metų.
ELEBORAS: Eleborai pražysta labai anksti – vasarį arba kovą. Žydi baltais, žaliais, rausvais, purpuriniais žiedais. Visą sezoną išlieka dekoratyvūs, gali iki 20 metų augti vienoje vietoje. Tik reikia prisiminti, kad tai nuodingi augalai, ir saugoti nuo jų vaikus, o patiems aplink juos darbuotis su pirštinėmis.
PATARIMAS: Rimanta Vainorienė pataria: „Nesistenkite susodinti kuo daugiau įvairių rūšių augalų, nebent sumanėte kurti kolekcinį alpinariumą.“
KILIMAI: Alpinariume neapsieisime be kiliminių augalų, pavyzdžiui, ankstų (nuotraukoje), smilčių, vaistučių, aubrečių.
UOLASKĖLĖS: Koks alpinariumas be uolaskėlių? Jų įvairovė yra didelė. Vienos rūšys žydi anksti pavasarį, kitos – vasarą. Vienos mėgsta atokaitą, kitos – pavėsį.
DOLOMITAS: Uolaskėlės (nuotraukoje), liūtpėdės mėgsta kalkingą dirvą, todėl puikiai auga prie dolomito. Tai minkšta uoliena, kuri pamažu plaunasi ir kalkina dirvą.
PERKŪNROPĖS: Perkūnropių yra daugybė veislių: nuo mažučių iki didelių, lapų spalva – nuo žalios iki tamsiai raudonos. Tai – sukulentai, mėgsta saulės atokaitą, nereikalauja ypatingos priežiūros.
TULPĖS: Alpinariume galima pasodinti žemaūgių tulpių ('Tulipa pulchella').