Naujausios
Ant sudėtingo verslo bėgių judės traukinuku
Šiaulių Vilniaus bulvaru rieda spalvingas traukinukas. Jo savininkas ir sumanytojas italas Alfonso Poccia parduoda ledus, kavą ar cukraus vatą. Italas verčiasi per galvą, ieškodamas būdų, kaip pritraukti klientus ir pripratinti lietuvius bendrauti ir bendradarbiauti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Linksma idėja
Alfonso šypsodamasis stoja prie garvežio vairo. Traukinukas pajuda, paskui save traukdamas vagonėlius. Praeiviai stabteli, šypsosi, išsitraukia mobiliuosius telefonus nufotografuoti neįprastą transporto priemonę.
Elektrinį automobilį Alfonso pirko Italijoje. Vagonėlį padarė pats. „Laisvu laiku man patinka pažaisti“, – juokiasi.
Traukinukas prieš dvejus metus važinėjo Šiaulių prekybos centre „Tilžė“, kur tada italas dirbo.
Dabar traukinukui reikėjo kapitalinio remonto: pakeisti padangas, perdažyti, kad transporto priemonė būtų graži, patraukli ir viliojanti.
Alfonso yra gavęs leidimą traukinuku važiuoti per visą bulvarą. Tik neįprasta transporto priemone sudėtinga įveikti sankryžas, kur nėra šviesoforo. Be to, nelengva nusileisti ir pakilti per bortelius.
Traukinuko greitis jam nėra svarbus. Svarbiausia, kad pakaktų jėgos traukti vagonėlius.
Iš traukinuko italas prekiauja cukraus vata, kukurūzais, ledais, šerbetu, kava.
Į dar vieną vagonėlį, rodo Alfonso, galima įsisodinti ir keturis-penkis mažylius. „Kai matysiu, kad yra saugu, iki Turizmo informacijos centro pavažinėsiu vaikus“, – šypsosi italas.
Verslininkas tikisi, kad akį traukiantis traukinukas atkreips ir vestuvininkų, kitų švenčių dalyvių dėmesį.
Ieško išeičių
Prabėgus vasarai, Alfonso su traukinuku svarsto persikelti į prekybos centrą, kuriame būtų tinkamos sąlygos važinėti.
„Prigalvoju įvairiausių idėjų. Bet būna, kad čia idėjų niekam nereikia, – skėsteli rankomis italas. – Mieste trūksta žmonių. Šioje vietoje bulvare dirbu trečią vasarą. Žmonių mažėjimas pasijautė pernai, o šiemet, panašu, kone perpus sumažėjo! Nežinau, kur žmonės važiuoja, kur jie yra, bet čia jų nėra“.
Alfonso nelengva apibūdinti savo veiklą Lietuvoje. Pasvarstęs randa artimiausią apibūdinimą – bistro.
„Aš kepu picą, bet tai nėra picerija. Klientai, pamatę viduje tik du staliukus, nustemba, nes pagal jūsų standartus picerija yra 500 kvadratinių metrų, 40 staliukų“, – apie lietuviškus stereotipus kalba italas.
Picas jis dabar kepa tik pagal išankstinius užsakymus, apie kepimo dieną iš anksto paskelbdamas socialiniame tinkle ir kviesdamas registruotis.
„Nors man visi sakė, kaip skanu, bet Lietuvoje nėra populiaru dažnai valgyti picas. Reikėtų turėti labai daug klientų, kad apsimokėtų kepti picas kasdieną, nes tešlą gaminu savo rankomis, priedus perku šviežius. Pagal išankstinius užsakymus žinau, kiek bus darbo“, – savo strategiją paaiškina verslininkas.
Sudėtinga jam suprasti ne tik picos, bet ir kasdienį ledų poreikį. „Kaip suprantu, pas jus svarbiausia, kur valgai ir geri, kokia aplinka, bet nelabai domina, ką valgai. Pavyzdžiui, mano gaminami ledai natūralūs (žinoma, pienas pasterizuotas). Bet mamos net vaikams kažkodėl perka ledus parduotuvėje, kurių sudėtyje – vien „E“.“
Pasigenda bendravimo
Alfonso net ir kalbėdamasis spėja pasisveikinti ir atsisveikinti su klientais. Bendravimas jam –- vienas iš verslo malonumų.
Jis iki šiol nepripranta, kad lietuviai neužeina bent pasisveikinti ar paklausti, kaip sekasi.
„Italijoje verslininkai įsikūrę vieni šalia kitų, kasdien bendraujame. O čia 10 valandą ryto duris atrakina, 7 vakaro uždaro. Jei nebus reikalo, pavyzdžiui, pasikeisti pinigų, ir neužeis. Manau, tai yra kultūrų skirtumai. Lietuviams atrodo negražu ateiti į kavinę ir nieko nepirkti. O juk kavinė gali būti susitikimo vieta! Kur susitinkame? Einame pas italą! Nebūtina pirkti. Bet, žinoma, pirkti galima“, – juokiasi Alfonso.
Jam keista, kad po 5–6 metų Lietuvoje dar nežino klientų vardų. Sudėtinga klientus prakalbinti, atrodo, kad žmonės atsiriboja: „Nieko nenoriu sakyti“.
Pasigenda reklamos bulvare
Šiauliuose jis pasigenda bendradarbiavimo ir su kitais verslininkais, ir su miesto Savivaldybe.
Vasarą, mano Alfonso, būtų galima įgyvendinti bendras idėjas su Turizmo informacijos centru. Pernai, kai buvo švenčiamas 777 metų Šiaulių gimtadienis, italas buvo gavęs pasiūlymą prekiauti amfiteatre, kur buvo rodomas kinas po atviru dangumi.
„Mačiau, kad dabar ketvirtadieniais ten irgi vyksta koncertai. Būtų labai malonu, kad ir man apie tai praneštų. Mieste būna įvairiausių švenčių, renginių, bet bulvare nėra informacijos, reklamos, to reikia ieškoti internete“, – atkreipia dėmesį italas.
Alfonso ieško ir kitur vykstančių švenčių, labiau jį domina nedideli miesteliai, kur nėra tiek daug žmonių, bet apyvarta beveik garantuota.
„Viską darau pagal nuotaiką. Jei man nemalonu, nedarau. Pirmoje vietoje man nėra pinigai. Bet jų vis tiek reikia. Nėra atitikimo tarp to, kiek valandų dirbu, kokia kokybė, ir kiek uždirbu. Dabar norėčiau daugiau pagroti, dainuoti“, – sako italas, įgyvendinantis dar vieną idėją – koncertuoti prie savo bistro.
Nepriima nestandarto
Italui buvo gaila, kad Šiauliuose užsidarė knygynas-kavinė- galerija „Sielai“.
„Gaila, bet nekeista, – patikslina. – Ten irgi buvo nestandartinis stilius. Reikia, kad būtų kavinių tinklas, kur visur vienoda, kur standartas. Kitas dalykas „Sielai“, kaip ir pas mane, nebuvo prekiaujama alkoholiu.“
Alfonso padarė išvadą: jei turi tik vieną prekybos vietą, iš jos gauti pelno yra beveik neįmanoma. Išsilaiko kavinių tinklai, nes skirtingi taškai Lietuvoje vieni kitus kompensuoja.
Ypač sunkus metas buvo žiema. Įskaičiuojant atlyginimą padavėjai, kitas išlaidas, teko dirbti beveik už dyką.
Oras, atkreipė dėmesį italas, irgi labai svarbus faktorius. Jei diena subjuro, gali užrakinti duris.
„Turiu nuolat būti darbo vietoje, nes yra klientų, kurie atėję sako: „Ai, italo nėra..“ Bet nėra ir taip: aš dirbu ir susidaro eilės“, – nusišypso Alfonso.
Po sunkios žiemos Alfonso buvo praradęs optimizmą ir svarstė palikti Šiaulius. O kokios nuotaikos dabar – ar liks?
„Planuoju, – nusišypso Alfonso. – Bet noriu ir groti, ir laisvo laiko daugiau turėti. Jau septyneri metai Lietuvoje, o tik dirbu, dirbu, dirbu.“
Artūro JAUGĖLOS nuotr.
NAUJOVĖ: Alfonso Poccia į Šiaulių bulvarą išriedėjo traukinuku.
UŽSISPYRIMAS: „Verslui dabar, būsiu nuoširdus, nieko gero. Bet aš stengiuosi, stengiuosi, vis ieškau ko nors naujo“, – sako Alfonso.