
Naujausios
Ant žemės jaučiasi tvirtai
Kelmės rajone, Mažučių kaime, jau du dešimtmečiai ūkininkaujantis Vaidotas Gedraitis šiemet „Metų ūkio“ konkurse pelnė trečiąją vietą. Ūkininkas į gimtinę grįžo iš Klaipėdos, ten dirbo policijoje. Tačiau niekuomet nė minutės nesigailėjo nei didmiesčio, nei savo tarnybos. Nors žemdirbio pajamos dažniausia priklauso nuo gamtos ir supirkėjų malonės, su savo krašto mergina šeimą sukūręs, du vaikus auginantis ūkininkas sako, jog, įsikibus į žemę, skursti tikrai netenka.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šiųmetė vasara ūkininkams – nedraugiška
Per dvidešimt Vaidoto Gedraičio ūkininkavimo metų pasitaikė visokių oro sąlygų. Tačiau šie metai ūkininkams labai nepalankūs. Rudenį dalį pasėlių supūdė merkęs lietus. Vasarą sunaikino užsitęsusi sausra.
Kviečių šiemet Vaidotas prikūlė po penkias tonas iš hektaro. Palankesniais metais prikuldavo po septynias – aštuonias.
Miežių byrėjo tik po keturias tonas, kitais metais iš hektaro prikuldavo po šešias. Pupų ir žirnių derlius taip pat trečdaliu mažesnis – tik trys ir keturios tonos iš hektaro.
Daliai kai kurių kultūrų ūkininkas buvo sudaręs išankstines sutartis su supirkėjais. Pavyzdžiui, pupų vos vos užteko, kad įvykdytų įsipareigojimus.
Šiek tiek kompensuoti dėl sausros patirtus nuostolius V. Gedraitis tikisi pakilusiomis kainomis. Dabar už kviečių toną supirkėjai jau moka po du šimtus eurų. Tikisi, jog vėliau grūdai dar labiau pabrangs. Jis išankstines sutartis sudaro tik nedideliam kiekiui derliaus. Kitą dalį parduoda vėliau. Kadangi turi grūdų saugyklas, kartais juos išlaiko iki pavasario, palaukia, kol pakyla kainos.
„Šiemet ūkininkai, sudarę išankstines sutartis, patyrė dvigubą nuostolį. Trečdaliu mažesnis derlius. Ir kainos išankstinėse sutartyse gerokai mažesnės už tas, kurios siūlomos dabar, – svarsto Vaidotas. – Žiemos laiką, kai laukuose nėra darbo, aš skiriu pirkėjų paieškoms. Ieškau tokių, kurie pasiūlo pačias aukščiausias kainas. Jiems ir parduodu. Neturiu kur skubėti. Iki naujo derliaus laiko daug.“
Tėvai turėjo spręsti dilemą
Ūkininkauti Vaidotą paskatino jo tėvai. Šalia Žalpių esančiame Mažučių kaime susigrąžinę apie 20 hektarų senelių žemės, dar šiek tiek išsinuomoję ir nusipirkę jie ūkininkavo.
Nedidelį ūkį reikėjo plėsti. Tačiau tuomet nebūtų pajėgę vieni dirbti. Dilemą išspręsti turėjo padėti sūnus. Jei grįžta ūkininkauti, ūkį plės, jei ne – tenkinsis tuo, ką turi.
Vaidotas apsisprendė nesunkiai. Policijoje darbavosi tik kelerius metus. Gyvenimas didmiestyje nesužavėjo. Susirinko daiktus ir grįžo į gimtinę. Tuomet vaikinui buvo dvidešimt šešeri.
Žemė duoda ir duonos, ir poilsio
Nuo tos dienos, kai Vaidotas grįžo namo, praėjo dvidešimt metų. Kartu su jaunesniuoju broliu Andriumi jie sukūrė klestintį ūkį. Šiuo metu dirba 250 hektarų žemės. 150 hektarų – nuosavos. Kita nuomojama. Augina kviečių, miežių, pupų ir kitokių kultūrų. Darbuojasi abu su broliu. Padeda vienas samdytas jaunas vietos gyventojas.
Kol kartu su sūnumis ūkininkavo ir tėvai, jie laikė gyvulių. Jaunieji ūkininkai gyvulininkystės atsisakė. Plėtė žemės plotus. Pirmuosius savo žemės hektarus pirko po 500 litų. Paskui žemės hektaro kainos kilo iki 7000 litų. Paskutiniuosius hektarus jau pirko eurais. Mokėjo po 2600 – 3000 eurų.
„Žemė aplink Mažučius ir Žalpius – vidutinio našumo, apie 35 balai, – pasakoja Vaidotas. – Bet daug jos prisipirkti – sudėtinga. Iš kolūkio susikūrė Kerkasių žemės ūkio bendrovė. Ji ir perėmė visas kolūkio žemes. Senelių ir tėvų žemes susigrąžinę žmonės patys kurį laiką ūkininkavo. Tik vėliau tie, kurie neturėjo kam perduoti ūkio, ėmė pardavinėti savo sklypus.“
Ūkininkaujantys broliai pirko ne tik žemės. Reikėjo atnaujinti visą techniką, plėsti grūdų saugyklas.
Kelis kartus jie pasinaudojo Europos parama. Pirko grūdų džiovinimo ir grūdų valymo įrangą, visureigį, traktorių su priekaba, traktorių su skutiku.
Iš savų lėšų pastatė du didžiulius angarus, kuriuose saugo grūdus. Tėvų pastatyta saugykla, kelis kartus padidėjus dirbamos žemės plotams, jau buvo per maža. Abi saugyklos kainavo beveik milijoną litų.
Vedęs savo kraštietę Astą, ūkininkas augina dukrą Silviją ir sūnų Karolį. Šeima Žalpių miestelyje nusipirko sodybą, ją renovavo, sutvarkė aplinką.
Kasmet prieš javapjūtę šeima sau gali leisti atokvėpį – pakeliauti arba paautostogauti užsienyje.
Vaidoto vaikai mokosi Pakražančio gimnazijoje. Žmona Asta dirba bibliotekininke Gailiuose. Gyvenimą gimtinėje sukūrusi jauna šeima niekur iš čia nenorėtų išsikelti. Nevilioja ir užsienio pyragai. Nors emigrantų nesmerkia. Gal ir ne kiekvienas jaunas žmogus gali įsitvirtinti Lietuvoje. Bet paprasčiau žiūrint į gyvenimą ir nenorint visko iš karto, čia galima saugiai ir visai neblogai gyventi.
„Abu mylime Žalpius, gerbiame savo miestelio žmones. Mums čia gera gyventi, ir niekur nenorėtume išvykti“, – tvirtus argumentus žeria ūkininkas.
Autorės nuotr.
Gimtuosiuose Žalpiuose Asta ir Vaidotas Gedraičiai susikūrė gražią namų aplinką.
„Dėl sausros patirtus nuostolius ūkininkams kompensuotų tik 250 eurų už toną kviečių“ – įsitikinęs Mažučiuose ūkininkaujantis žalpiškis Vaidotas Gedraitis.
Talpiose grūdų saugyklose ūkininkas derlių kartais laiko iki pavasario, kol pakyla grūdų kainos.