Naujausios
Aštrūs virtuvės pojūčiai
Nijolė SAIMININKIENĖ
Nebeklauskite manęs, ar, viešėdama Honkonge, valgiau keptų vabalų, džiovintų kirminų ar aliejuje virtų žiurkių?
Nevalgiau todėl, kad Honkonge tokių patiekalų nėra. Nėra ir vadinamosios „gatvės virtuvės“, kokią galima rasti, pavyzdžiui, Kinijoje ar Vietname.
Taip, Honkongas – viena iš Kinijos provincjų, tačiau keturis šimtus metų – iki 1947 m. – buvo Anglijos kolonija, todėl šiose salose kultūra kiek kitokia.
Čia aštrūs pojūčiai patiriami dėl aštrių prieskonių, bet ne dėl produktų, kuriuos, pagal mūsų mitybos įpročius, sunku būtų dėti į burną.
Honkongo virtuvėje nieko šokiruojančio nėra. Labai mėgiami jūros produktai – geldelės, midijos, šukutės, krevetės, įvairių rūšių jūros žuvys. Populiari vištiena, kiauliena, kiek rečiau randama jautienos.
Honkonge puikiai sutaria įvairios virtuvės: Vietnamo, indų, Tailando, kinų. Kinų, be abejonės, dominuoja.
Žmonės čia neretai maitinasi valgyklėlėse, kavinukėse ir užkandinėse, labai populiaru maistą jose pirkti išsinešti. Per pietų pertrauką skvereliuose apstu tarnautojų, darbininkų, įsikūrusių ant suolelių po medžiais su vienkartiniais karšto maisto indais. Po darbo dažnas namo nešasi pakuotę su karštu maistu.
Paragavau įvairių patiekalų, bet man labiausiai patiko valgiai, vadinami „in china style“. Kokie jie?
Dominuoja sultinys, sriuba. Sultinyje patiekiami įvairių rūšių koldūnai, makaronai, netgi atskirai pakepinta mėsa. Labai populiarūs visokie koldūnai. Įdarai iš mėsos, daržovių, žuvies. Verdami sultinyje arba garuose, garintieji prieš patiekiant apkepinami.
Honkonge patiekalai neskaninami nei grietine, nei kitokiais riebiais ar pieniškais padažais. Padažai dažniausia sojos, su aštriais prieskoniais – ypatingo aštrumo čili pipiriukais, wasabi krienais.
Koldūnus, pavyzdžiu, populiaru aplieti balzaminiu actu. Arba prieš dedant į burną pamirkyti gaiviame saldžiarūgščiame padaže su aitriąja paprika. Apskritai, maistas čia malonaus skonio, švelnus, bet pagardai labai aštrūs.
Prie mėsos patiekiamos troškintos daržovės: bambukų ūgliai, kopūstinės salotos ir ryžiai. Jų čia yra gausybė rūšių, nes tie, kurie tinka sušiams, netinka kaip garnyras ir pan. Čia ryžiai parduodami maišais, o bulvės – vienetais. Bet jų taip pat yra. Tik ganėtinai brangios, lyginant su ryžiais.
Honkongiečiai beveik nevalgo žalių daržovių – visos, net salotų lapai, apšutinami, arba paverdami sultinyje. Mūsų parduotuvėse dažni vadinamieji Pekino kopūstai Honkonge – pati prasčiausia daržovė. O gūžinės salotos vertinamos.
Man labai patiko vietiniai agurkai. Nors atrodo kaip mūsų peraugėliai – trumpi ir drūti, bet yra gaivūs, minkšti, smulkiomis sėklytėmis.
Stebėjausi keturiasdešimties cm ilgio šparaginėmis pupelėmis, žaliomis aitriosiomis paprikomis, kurios atrodo kaip mūsų saldžiosios, bet į liežuvį „kerta“ taip, kad ašaros ištrykša, o pjaustant erzina gerklę ir priverčia kosčioti.
Sakoma, kad tautos papročiai geriausiai atsiskleidžia turguje. Jeigu taip, tai mūsų higienistai gautų infarktą matydamai, kaip ten laikomi produktai.
Įsivaizduokit: prie parduotuvės, po atviru dangum, prie gatvės, kuria važinėja mašinos ir kelia dulkes, kepinant trisdešimties laipsnių drėgnam karščiui, pardavinėjama žalia mėsa.
Į gatvę atvažiuoja dengtas automobilis, atsidaro durelės ir ant metalinių grindų pamatau kelias kiaulių skerdenas.
Pusnuogis vyras čiumpa skerdeną ir meta ant ratukų, stovinčių žemai. Po to, šaukdamas, matyt, duokit kelią, tas skerdenas dulkėtu grindiniu tempia pardavėjams. Šie čia pat tą skerdeną pjausto gabalais ir parduoda.
Tiesa, yra ir halės turgus, ten vėsu, bet aštrių potyrių nė kiek ne mažiau.
Norit labai šviežios vištienos? Prašom – narve su visom plunksnom. Jūsų akivaizdoj užmuš, nupeš ir dar paklaus, vidurius išimt, ar patys išsiimsit. Sutinkantys su mažesniu šviežumu perka jau negyvas. O žuvys ir jūros gėrybės dažniausiai parduodamos gyvos, tiesiai iš akvariumų.
Čia knibžda ir brazda vėžiagyviai, po tris surišti krabai, vėžliai. Tiesą sakant, man jų gaila. Ypač vėžlių ir krabų. Jie taip įnirtingai stengiasi išsivaduoti iš pančių.
Kai pirkau žuvis (gyvas), pardavėjas manęs kažko paklausė. Aš nieko nesupratau, bet pritariamai maktelėjau galvą.
Mielieji, jūs nepatikėsit – aš pamačiau tokį cirko numerį, kad mūsų matyti šokiai su kardais – savaitinio viščiuko pypsėjimas.
Pasirodo, aš sutikau, kad tos trys gyvos žuvys būtų išdarinėtos. Pardavėjas jas perdavė vyrukui su dideliu peiliu prie medinės kaladės, šis staigiu judesiu kaukštelėjo žuviai per viršugalvį, perrėžė pilvą, tuo pačiu peiliu išbraukė vidurius ir žiaunas. Jo rankų miklumo turėtų pavydėti magai ir ekvilibristai.
Žiūrėjau išplėtus akis ir nespėjau sekti jo judesių, tokie jie buvo greiti ir tikslūs.
Išdarinėtas žuvis sumetė į maišelį, ir aš dėl viso pikto patikrinau, ar kartu su žuvimi man nepakliuvo to darinėtojo pirštų, nes tokiu tempu ir tokiu peiliu darinėjant žuvį sveiki pirštai – beveik stebuklas.
Beje, meistro rankų miklumą galima pamatyti ne tik turguje.
Vakarieniavom restorane, kuriame virėjas, gaminantis makaronus, kaip atskirą vakaro programos numerį, parodė, kaip tai daroma.
Į salę buvo įvežtas ilgas baltas stalas. Atėjo virėjas, visiems nusilenkė. Paėmė nuo stalo tešlos gniužulą ir visų lankytojų akivaizdoj per penkias minutes iškočiojo ir išpjaustė daugiau nei metro ilgio plonyčius makaronus, tarsi gijas vėtydamas ir mėtydamas.
Tai buvo įstabus vaizdas. Matyt, Honkonge populiaru rodyti, ką žmogus valgo. Pavyzdžiui, tame restorane mūsų užsakytą Pekino antį iškeptą mums atnešė parodyt, po to virtuvėje nuo jos nupjaustė visą mėsą, dailiai sudėjo į dvi lėkštes ir tik tada patiekė į stalą.
Pajūrio kavinėje paprasčiau – pats nueini prie akvariumo, bedi pirštu į žuvį, kuri tau pasirodė skani, ir jau po penkiolikos minučių ji garuoja dubenyje ant stalo.
Honkonge gamina vietinį alų, bet yra ir mums pažįstamų rūšių, gausu vynų iš viso pasaulio, tačiau niekur ir jokiu paros metu nemačiau nei vieno išgėrusio žmogaus.
Alkoholis čia vartojamas labai saikingai. Daugiau geriama arbatos, kuri patiekiama užplikyta arbatinukuose. Jokio cukraus į ją nededama. Cukrus gadina geros arbatos skonį.
Išragavau visas įmanomas nepažįstamų vaisių rūšis, įskaitant ir durianą – baisiai dvėseliena dvokiantį vaisių. Bet dvokia, pasirodo, tik jo žievė. Pats valgomas vidurys – saldus ir bekvapis.
Valgiau laukinių bananų, kurie turi saldžiarūgštį skonį ir yra dvigubai storesni už mums įprastus. Išmėginau daugybę dalykų ir galiu patvirtinti: visko, ko yra pasaulyje, yra ir Honkonge. Reikia tik gerai paieškoti.
Prieš patiekiant Pekino antį, ji parodoma.
Šios geldelės patiekiamos su ypač aštriais padažais.
Honkonge mėgstamos jūros gėrybės.