Atgimsta sena sodyba

At­gims­ta se­na so­dy­ba

Kel­mės ra­jo­ne, Gri­niuo­se, sto­vi be­ne se­niau­sias, įdo­mios is­to­ri­nės praei­ties pa­sta­tas, vie­ti­nių va­di­na­mas sarg­na­miu. Sto­ro­mis ko­lo­no­mis ant­rą­jį aukš­tą re­mian­tis na­mas yra bu­vęs Gri­nių už­kar­dos pa­sta­tas, įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, ma­tęs net pail­sė­ti su­sto­ju­sių ca­rų su ka­rie­to­mis ir iš­la­kiais žir­gais.

Se­no­je so­dy­bo­je da­bar gy­ve­na ke­tu­rios šei­mos. Gy­ven­to­jai gra­žiai tvar­ko­si, au­gi­na gė­lių, pa­si­sta­tė pa­vė­si­nių, iš­si­ka­sė tven­ki­nė­lį. Neil­gai tru­kus, pra­si­dės ir nau­jo na­mo sta­ty­bos vie­to­je bu­vu­sio tvar­te­lio.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Bu­vu­si už­kar­da – Kul­tū­ros pa­vel­das

Smar­kiu vė­ju ir juo­dais de­be­si­mis gąs­di­nan­ti bir­že­lio 21-osios po­pie­tė Gri­niuo­se. Ta­čiau ir prie bu­vu­sio se­no­jo Ry­gos-Til­žės ke­lio ža­lu­mo­je pa­sken­dęs sto­vin­tis se­nas na­mas su tvir­to­mis ko­lo­no­mis, lai­kan­čio­mis ant­rą­jį pa­sta­to aukš­tą, ir di­de­lė erd­vė al­suo­ja ra­my­be.

Na­mas, ofi­cia­liai va­di­na­mas Gri­nių už­kar­dos pa­sta­tu, įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Ar­chi­tek­tū­ri­nė­mis ver­tin­go­sio­mis sa­vy­bė­mis pa­si­žy­min­čiam sta­ti­niui su­teik­tas vie­ti­nis reikš­min­gu­mo lyg­muo.

„Mes tai sa­vo na­mą sarg­na­miu va­di­na­me, kaip ir se­no­vė­je“, – sa­kė bu­vu­sia­me Gri­nių už­kar­dos pa­sta­te su vy­ru Juo­zu gy­ve­nan­ti Ele­na To­lie­nė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog dar iš sa­vo se­ne­lių ir pro­se­ne­lių yra gir­dė­ję, jog prieš šim­tą ir dau­giau me­tų Gri­niuo­se yra ne vie­nas ca­ras su­sto­jęs. Su ka­rie­to­mis iš Pe­ter­bur­go va­žiuo­da­mi, už­kar­dos po­ste pa­si­lik­da­vo per­nak­vo­ti, ir ark­liams leis­da­vo pail­sė­ti. Ki­to­je pu­sė­je sto­vė­jo spi­ri­to va­ryk­la. Vie­ti­niai, pra­dau­žę pa­ma­tus, ra­do ap­rū­ku­sias sie­nas, to­dėl ma­no, jog pa­sta­tas bu­vo šil­do­mas.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, Gri­nių už­kar­dos pa­sta­tas pa­gal V. Ri­če­lio pro­jek­tą pa­sta­ty­tas XIX am­žiaus vi­du­ry­je. XX am­žiaus ant­ro­jo­je pu­sė­je bu­vo įreng­ta man­sar­da, pa­keis­ta sto­go for­ma, me­zo­ni­nas, re­konst­ruo­tos lan­gų an­gos. Ta­čiau ne­pai­sant vi­sų pa­ki­ti­mu, šis pa­sta­tas yra vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je to­kio ti­po sta­ti­nys Ry­gos-Til­žės ke­ly­je.

XIX am­žiaus ant­ra­me ket­vir­ty­je per Lie­tu­vą bu­vo nu­ties­ti du tarp­tau­ti­niai eko­no­miš­kai ir stra­te­giš­kai svar­būs ke­liai, iš Sankt Pe­ter­bur­go ėję į Va­ka­rų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lis. Prie ke­lių bu­vo sta­to­mos pa­što sto­tys, ad­mi­nist­ra­ci­niai, gy­ve­na­mie­ji, ūki­niai pa­sta­tai, ke­lių prie­žiū­ros na­mai, už­kar­dos.

Gra­ži­na ap­lin­ką

Se­na­me na­me be Ele­nos ir Juo­zo To­lių, dar gy­ve­na trys šei­mos. Vi­sos sten­gia­si gra­žin­ti so­dy­bos ap­lin­ką.

Pas­ta­ty­tos bent dvi pa­vė­si­nės. „Dar prū­de­lį pir­miau­sia dėl gro­žio iš­si­ka­sė­me. Iš Rad­vi­liš­ky­je gy­ve­nan­čios anū­kės par­si­ve­žiau ne­di­de­lį ke­re­lį van­dens le­li­jų. Grei­tai nuo­sta­baus gro­žio gė­lės pri­gi­jo, dau­gy­be žie­dų džiu­gi­na. Van­duo kaip ki­li­mu pa­si­den­gė. Žy­di ir žy­di“, – ro­dė mo­te­ris van­dens le­li­jas.

„Prū­de­ly­je“ yra ne­ma­žai vi­so­kios žu­vies. Šei­mi­nin­kai pa­tys įžu­vi­no, kad ga­lė­tų ne tik ra­miai prie van­dens pa­sė­dė­ti, gė­lė­mis gro­žė­tis, bet ir kar­pių, ly­de­kų ar ki­to­kių žu­vų pa­si­gau­ti. Pa­tys ir tu­rėk­lus prie van­dens tel­ki­nu­ko dėl pa­to­gu­mo pa­sta­tė.

„Gė­lių ir ne­žy­din­čių au­ga­lų pri­so­din­ta vi­so­kių. Gra­žu, tie­sa, ir dar­bo daug. Bet, kol dar svei­ka­tos tu­riu, tai ir kaps­tau­si“, – sa­kė ge­ro­kai per 70 me­tų per­ko­pu­si Ele­na To­lie­nė. Šių­me­ti­nė va­sa­ra, ši­lu­mą su lie­tu­mi kai­ta­lio­jan­ti, ne tik gė­les ar dar­žo­ves, bet ir pikt­žo­les au­gi­na.

Il­gus me­tus kul­tū­ros na­muo­se Ver­pe­no­je di­rek­to­ria­vu­si Ele­na To­lie­nė anks­čiau tu­rė­jo ir ki­to­kių po­mė­gių. Mo­te­ris la­bai daug ner­da­vo vą­še­liu, skai­ty­da­vo. Bet, kaip pa­ti tvir­ti­no, da­bar jai pa­čiai tie rank­dar­biai ne­be­pa­tin­ka. To­dėl su­ki­šo į mai­šus ir už­ne­šė „ant aukš­to“. Tik kny­gų skai­ty­mas li­ko.

Lau­kia nau­jos sta­ty­bos

Ele­na ir Juo­zas To­liai so­dy­bo­je gy­ve­na maž­daug 40 me­tų.

„Iš kar­to pa­ti­ko gra­ži vie­ta, tai ir pra­dė­jo­me kur­tis. Da­bar ta­me pat na­me ir duk­ra Dai­va su šei­ma įsi­kū­ru­si“, – pa­sa­ko­jo.

Ša­li­mais ka­la­ku­tais bur­bu­liuo­jan­čio, viš­to­mis ku­da­kuo­jan­čio ap­tva­ro ir tvar­te­lio su­gul­dy­tos rie­tu­vės ply­tų. E. To­lie­nė pa­sa­ko­jo, jog duk­ros šei­ma jau grei­tai čia sta­ty­sis na­mą.

„Žen­tas sta­ty­bi­nin­kas, tik­ras meist­ras. Ne­bus var­go jam, pa­sta­tys nau­jus na­mus. Taip išei­na, kad se­na so­dy­ba at­jau­nės“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Au­to­rės nuo­tr.

Bu­vu­sia­me Gri­nių už­kar­dos pa­sta­te, vie­ti­nių va­di­na­ma­me sarg­na­miu, ke­tu­ris de­šimt­me­čius gy­ve­na Ele­na To­lie­nė. Mo­te­riai sma­gu, kad nau­ją na­mą se­no­je so­dy­bo­je grei­tai sta­ty­sis ir duk­ros šei­ma.

Van­dens le­li­jos kaip ki­li­mu „prū­de­lį“ už­klo­ju­sios.

Bu­vu­sį Gri­nių už­kar­dos pa­sta­tą vie­ti­niai va­di­na sarg­na­miu. Se­nais lai­kais pail­sė­ti ir ark­lius pail­sin­ti čia su­sto­da­vo net ca­rai.

Gra­žiai pri­žiū­ri­ma so­dy­bos ap­lin­ka tie­siog skęs­ta ža­lu­mo­je ir gė­lė­se.