Naujausios
Atsipalaiduokim
Mielosios, sutikau andai savo seną gerą bičiulę, kurios nebuvau mačiusi gal pusmetį, o gal ir daugiau. Kažkodėl atrodė stulbinančiai gerai, nors lyg nieko tokio ir neįvyko.
Žinoma, pasibučiavusios užsukome į kavinę – aš kaip tik turėjau laisvą pusdieniuką, tai leidome sau iki valios prisišnekėti.
Dievaži, prieš mane sėdėjo visai kita moteris – rami, savimi pasitikinti, švytinti ir su fantastiška, tikrai ne mūsų rinkai skirta, suknele. Dar ant piršto spėjau pastebėti prašmatnų žiedą su kažkokia akim.
– Nekankink, pasakok, ką pasidarei.. Gal plastinę? – įtariai žvilgtelėjau į akių vokus, gal buvo užkritę, o dabar pasikėlė?
– Ieva, at-si-pa-lai-duok..., – nusijuokė draugė, – Aš nieko nepadariau, tik at-si-pa-lai-da-vau...
– At-si-pa-lai-da-vai???
Ir tada mano kerinčioji draugė papasakojo savo paslaptį.
Gyveno ji su savo vyriuku, kaip statistinė lietuviška šeima. Jis buvo, na toks, vidutiniškai pakiautęs, ji arė už du, darė karjerą, kol netikėtai ją atleido.
Po šio smūgio, nežinodama, kaip toliau gyventi, ji metėsi į visokius mokymus, kol netikėtai viena draugė ją pakvietė į paskaitą apie tobulą gyvenimo moterį.
Na iš tiesų, kas iš mūsų neperklausytų paskaitos apie tobulą gyvenimo moterį?
O ten kažkoks vedų guru skelbė, kad, jei moteris nori būti laiminga, pirma, ji turi at-si-pa-lai-duo-ti, ir antra, įkvėpti savo vyrą atlikti savo pareigas, ar tiesiog įkvėpti.
Atseit visa laimingo šeimos gyvenimo paslaptis yra ta, kad moteris turi būti dėkinga likimui už tai, ką jis jai davė (net jei davė nevykėlį vyrą), būti visiškai patenkinta ir at-si-pa-lai-duo-ti. Nes būti atsipalaidavusiai šeimoje yra šventa moters teisė.
O tada, kai moteris iš vyro nieko nereikalauja, yra patenkinta likimu ir atsipalaiduoja, neišvengiamai įvyksta toks dalykas. Vyras intuityviai pajunta, kad du žmonės šeimoje atsipalaidavę negali būti ir ima vadžias į rankas.
Ir jei vyras, pavyzdžiui, užsimena, kad jam sumažino algą, moteris turi iš karto atsipalaiduoti ir sakyti: „Na ir gerai, vadinasi, mes per daug pinigų turėjome“.
„Nepatikėsi. Kai maniškis pradėjo po truputį klausinėtis, gal aš galėčiau daugiau dirbti (mano draugė, nepasakiau, įsidarbino pusei etato kažkokioj malonioj kompanijoj), aš pacitavau vedų žinias: „Aš galiu daugiau tave mylėti, daugiau tavim rūpintis, bet daugiau dirbti negaliu, nes aš – moteris, aš tam nesutverta“. Nepatikėsi, po savaitės maniškis laimėjo konkursą geresnei darbo vietai, o dar po mėnesio sukūrė savo verslą“, – pasakojo mano draugė.
– Tavo Robertas? Savo verslą???, – pasigailėjau taip aikivaizdžiai nusistebėjusi.
– O ką Robertas?, – draugė piktai žybtelėjo akimis, – Robertas labai puikus vyras, jis toks protingas, toks sumanus, tik aš anksčiau to nepastebėjau...Va, ir žiedą padovanojo vestuvių sukaktuvių proga...
Dievaži, kažkas šioje šeimoje įvyko. Tas pilkasis Robertėlis, ta užguita vidutinybė, kurį ji, progai pasitaikius, dėdavo į šuns dienas – savo verslą?
Matydama mano nuostabą, draugė teikėsi dar paaiškinti, kad atseit vyrų psichika taip sutverta, kai tik moteris įsitempia – jie atsipalaiduoja, o kai tik atsipalaiduoja – jie įsitempia. Žodžiu, beprasmiška moteriai bandyti šiek tiek daugiau dirbti ar uždirbti, vyriukas kaip mat truputį atsipalaiduos.
– Tai tiek tos paslapties? Atsipalaiduoji, ir viskas?– jaučiausi šiek tiek nusivylusi.
– Na yra dar viena paslaptis,– pasakė draugė.
Aš intuityviai palinkau į priekį ir užuodžiau labai prašmatnius atpalaiduojančius kvepalus. Irgi Robertėlis bus padovanojęs.
– Reikia į-kvė-pi-nė-ti vyrą. Ieva, jei tik vyrui pasakysi, kad tave viskas tenkina gyvenant su juo, jis nuneš pusę miesto, pamatysi. Ir žinok, Ievute, jei net mintyse galvosi, kad tavo vyrelis yra mulkis, jis kaipmat sumulkės. Ir tada tau teks gyventi su visišku mulkiu.
– Neapsimoka..., – konstatavau.
– Neapsimoka, Ieva, neapsimoka, aš taip nugyvenau pusę gyvenimo, o dabar esu karalienė... Tuo metu suskambo jos išmanusis telefonas, skambino Robertas. Draugė pakvietė jį kartu papietauti.
Mielosios, aš buvau šoke. Vietoj nykaus, visiškai neperspektyvaus žmogelio prieš save išvydau klestintį, kostiumuotą žavų vyriškį, kad net inuityviai ėmiau koketuoti.
Grįžau suglumusi, bet kartu ir įkvėpta naujam ciklui.
„ Adomai, aš labai laiminga su tavimi, jei reikėtų rinktis iš naujo, vėl pasirinkčiau tave", – parašiau SMS žinutę.
„Aš to laukiau dvidešimt metų“, – gavau atsakymą, nusišypsojau ir tiesiog at-si-pa-lai-da-vau.
Pamaniau, kad man reikia mažinti darbo krūvius. Pažadu, po pusmečio manęs neatpažinsite.
Ieva, atsipalaidavusi
