Au­ga­lų su­kaup­ta ga­lia sau­go svei­ka­tą

Au­ga­lų su­kaup­ta ga­lia sau­go svei­ka­tą

Au­ga­lų su­kaup­ta ga­lia sau­go svei­ka­tą

Ar­tė­ja Žo­li­nė – at­si­svei­ki­ni­mo su žel­me­ni­mis ir gė­lė­mis die­na, ta­čiau kai ku­rių žo­le­lių, au­ga­lų la­pų, sėk­lų ar uo­gų dar ga­li­me rink­ti da­bar ir ru­de­nį. Džio­vin­tų au­ga­lų su­kaup­tos ga­lios sau­gos svei­ka­tą vi­sus me­tus. Jo­niš­kie­tė svei­kuo­lė ir žo­li­nin­kė Da­nu­tė Oža­lie­nė siū­lo ne­pa­mirš­ti pri­si­skin­ti juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų, ša­la­vi­jų, gys­lo­čių žie­dų, dil­gė­lių ir kra­pų sėk­lų, pe­ly­nų. Ru­de­nį ga­lė­si­me džio­vin­ti pie­nių šak­nis, skin­ti ir džio­vin­ti šer­mukš­nių, aro­ni­jų uo­gas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Iš­ga­nin­ga­sis ša­la­vi­jas ir juo­die­ji ser­ben­tai

Žo­li­nin­kė Da­nu­tė Oža­lie­nė į puo­de­lį įpi­la skaid­rios gel­to­nos ša­la­vi­jų ir juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų ar­ba­tos. Ser­ben­tų aro­ma­tas ypač stip­rus. Po pus­va­lan­džio jų la­pai gė­ri­mą nu­da­žo in­ten­sy­viu raus­vu at­spal­viu.

„Vai­kys­tė­je ša­la­vi­jo duo­da­vo už­ki­mu­siai gerk­lei gy­dy­ti. Jis taip pat tu­ri virš­ki­ni­mą ge­ri­nan­čių me­džia­gų, gel­bė­ja nuo pil­vo pū­ti­mo, re­gu­liuo­ja hor­mo­nų pu­siaus­vy­rą, tai­gi – pa­de­da esant skyd­liau­kės veik­los su­tri­ki­mams, pa­si­žy­mi an­ti­bak­te­ri­nė­mis, ra­mi­nan­čio­mis sa­vy­bė­mis. Re­ko­men­duo­ja­ma žo­le­lė kiek­vie­niems na­mams, – sa­ko žo­li­nin­kė. – Ga­li­ma nau­do­ti la­pe­lius ir ko­te­lius. Kai kas ge­ria ne tik ar­ba­tą, bet ir žie­dų už­pil­ti­nę.“

O ša­la­vi­jo „bro­lis“ aro­ma­tin­go­je ar­ba­to­je – juo­da­sis ser­ben­tas – tu­ri daug vi­ta­mi­no C, ge­ri­na krau­jo struk­tū­rą. Pui­ki ir juo­dų­jų ser­ben­tų bei vyš­nių la­pų, ša­la­vi­jų, ra­mu­nė­lių ar­ba­ta. Šis de­ri­nys stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą, ge­ri­na virš­ki­ni­mą.

Jo­niš­kie­tė pa­sa­ko­ja, kad juo­dų­jų ser­ben­tų la­pai tin­ka prie­sko­nių mi­ši­niams. Ji ima ke­tu­rias su­de­da­mą­sias da­lis: dil­gė­lių la­pų, čiob­re­lių, rau­do­nė­lių ir juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų. Pas­ta­rų­jų de­da šiek tiek ma­žiau nei ki­tų au­ga­lų, nes jie la­bai aro­ma­tin­gi. Su­džio­vin­tus au­ga­lų la­pus, žie­dus su­tri­na ran­ki­niu ma­lū­nė­liu pi­pi­rams mal­ti ir be­ria į troš­ki­nius, sriu­bas, ki­tus pa­tie­ka­lus. Ta­čiau re­ko­men­duo­ja­ma šiais prie­sko­niais gar­din­ti jau pa­ruoš­tą pa­tie­ka­lą lėkš­tė­je, o ne ber­ti į be­bai­gian­tį vir­ti mais­tą, nes taip žo­le­lės pra­ran­da di­de­lę da­lį sa­vo ga­lių.

Pe­ly­nas ga­li bū­ti vi­sai ne­kar­tus

Dil­gė­lių la­pai, anot D. Oža­lie­nės, svar­būs tuo, kad stip­ri­na krau­ją, ta­čiau tu­ri ir jį tirš­ti­nan­čių sa­vy­bių, to­dėl ar­ba­tą re­ko­men­duo­ja­ma ger­ti kar­tu su krau­ją skys­ti­nan­čio­mis pie­nė­mis. Taip pat de­rė­tų pri­si­rink­ti dil­gė­lių sėk­lų, ku­rio­se gau­si veik­lių­jų me­džia­gų kon­cent­ra­ci­ja. Sėk­las pa­ta­ria­ma su­mai­šy­ti su me­du­mi tiek, kad jos ap­si­vel­tų ir kas ry­tą po šaukš­te­lį su­val­gy­ti. Or­ga­niz­mas gaus la­bai daug vi­ta­mi­nų.

Šiuo me­tu dar pa­ts lai­kas skin­ti pe­ly­ną, ku­ris iš or­ga­niz­mo va­ro pa­ra­zi­tus. Ar­ba­tą rei­kia ger­ti 12 die­nų iš ei­lės, ta­da pa­da­ry­ti 12 die­nų per­trau­ką ir vėl ger­ti 12 die­nų. Po­vei­kis bus pa­kan­ka­mas vi­siems me­tams. Kad jis bū­tų dar ge­res­nis, po pir­mų­jų 12 pa­rų da­rant per­trau­ką ga­li­ma kas­dien su­kram­ty­ti po vie­ną ar du gvaz­di­kė­lius.

Dau­ge­lis skun­džia­si, kad pe­ly­nas la­bai kar­tus, bet yra bū­das iš­veng­ti šio ne­ma­lo­naus sko­nio. Rei­kia su­smul­kin­to pe­ly­no treč­da­lį ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio iš­ger­ti ne­kram­čius, už­ge­riant tri­mis gurkš­niais šal­to ar­ba šil­to, bet ne karš­to, van­dens.

Pe­ly­nas gel­bė­ja nuo vi­du­rių pū­ti­mo, ge­ri­na ka­sos veik­lą.

Pa­sak žo­li­nin­kės, pe­ly­ną, kad neiš­ga­ruo­tų ete­ri­niai alie­jai, su­džio­vin­tą rei­kia lai­ky­ti už­da­ry­ta­me stik­lai­ny­je. Ki­tos žo­le­lės ge­riau­siai iš­si­lai­ko me­džia­gi­niuo­se mai­še­liuo­se.

Rin­ki­me gys­lo­čius ir mė­ly­nes

Rugp­jū­tį tin­ka rink­ti ir gys­lo­čių la­pus bei žie­de­lius. Žie­de­liai pa­de­da nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, o la­pų ar­ba­ta ge­ri­na skran­džio dar­bą.

Dar ga­li­ma pri­ska­by­ti mė­ly­nių stie­be­lių su la­pe­liais. Jų ar­ba­ta pa­de­da re­gu­liuo­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je. Da­nu­tė Oža­lie­nė pa­ta­ria šios ar­ba­tos ger­ti ir pro­fi­lak­tiš­kai, jei­gu cuk­raus kie­kis krau­jy­je ir nė­ra pa­di­dė­jęs, ka­dan­gi gy­ve­na­me to­kiu laik­me­čiu, kai val­go­me par­duo­tu­vė­se pirk­tą mais­tą su vi­so­kiais E prie­dais ir or­ga­niz­mas pa­ma­žu ima iš­si­de­rin­ti.

O štai džio­vin­tos mė­ly­nių uo­gos stab­do vi­du­ria­vi­mą.

Lai­kas pra­dė­ti rink­ti ir apy­nių spur­gus, ku­rių ar­ba­ta ra­mi­na ner­vi­nę sis­te­mą. Dar­že ga­li­ma pa­si­skin­ti mor­kų la­pe­lių, ku­rie skys­ti­na krau­ją, nau­din­gi esant ve­nų pro­ble­moms.

Ru­de­nį bus rau­na­mos ir džio­vi­na­mos pie­nių šak­nys, ku­rių ar­ba­ta ma­ži­na blo­gą­jį cho­les­te­ro­lį ir, kaip jau mi­nė­ta apie šį au­ga­lą, skys­ti­na krau­ją. Pie­nių šak­nų la­bai ska­ni ar­ba­ta, jei pa­lai­ko­ma už­py­lus apie 4 va­lan­das ter­mo­se.

Taip pat skin­si­me šer­mukš­nius, ku­rie ge­ri­na skyd­liau­kės veik­lą. Ypač de­ra tar­pu­sa­vy­je džio­vin­tos šer­mukš­nių ir aro­ni­jų uo­gos. Pir­mo­sios skys­ti­na krau­ją, ant­ro­sios – tirš­ti­na, o ir sko­niai pa­pil­do vie­nas ki­tą – šer­mukš­niai rūgš­to­ki ir kar­to­ki, aro­ni­jos ge­ro­kai sal­des­nės. Pui­kus už­kan­dis vie­to­je džio­vin­tų vai­sių iš pre­ky­bos cent­ro.

Kra­pų sėk­los

Ar­tė­jat ru­de­niui pra­dė­si­me džio­vin­ti obuo­lius. Žo­li­nin­kė pa­ta­ria neiš­mes­ti jų žie­ve­lių, ku­rio­se gau­su ami­no­rūgš­čių. D. Oža­lie­nė iš obuo­lių žie­ve­lių su­su­ka ro­žy­tes. Su­džiū­vu­sios jos gra­žiai at­ro­do ir ga­li­ma  to­kią ro­že­lę už­py­lus karš­tu van­de­niu pa­si­da­ry­ti ska­nios ar­ba­tos.

Da­bar dar­žuo­se tarps­ta kra­pai. Dau­ge­lis džio­vi­na ar­ba šal­do juos, o D. Oža­lie­nė kaip prie­sko­nį var­to­ja kra­pų sėk­las. Tie­siog nu­ski­na pri­no­ku­sius sėk­lo­jus, su­kar­po at­ski­rais žie­dy­nė­liais ir to­kius ke­lis įme­ta vir­da­ma sriu­bą ar bul­ves. Bai­gus vir­ti, sėk­lo­jai iši­ma­mi, o aro­ma­tas ir mais­ti­nės me­džia­gos lie­ka. Tik rei­kia ste­bė­ti, kad sėk­lo­jai ne­bū­tų jau nu­ru­da­vę, juos rei­kia skin­ti pri­bren­du­sius, bet dar ža­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Da­nu­tė Oža­lie­nė įpi­la šala­vi­jų ir juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų ar­ba­tos, ku­ri tu­ri ir daug vi­ta­mi­no C, ir pa­de­da esant skyd­liau­kės veik­los, virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mams, pa­si­žy­mi an­ti­bak­te­ri­nė­mis, ra­mi­nan­čio­mis sa­vy­bė­mis.

Pe­ly­nas ga­li bū­ti vi­sai ne­kar­tus, tik rei­kia ger­ti ne ar­ba­tą, o treč­da­lį šaukš­te­lio smul­kin­to au­ga­lo tie­siog nu­ry­ti, už­ge­riant tri­mis gurkš­niais van­dens.

Ypač tar­pu­sa­vy­je de­ra džio­vin­tos šer­mukš­nių ir aro­ni­jų uo­gos.