Naujausios
Audėjų mokytoja
Kelmiškė audėja Onutė Butvilienė senąsias savo stakles atidavė Kelmės krašto muziejui. Ir pati ten keliauja, kai atvažiuoja ekskursijos. Veda edukacinius užsiėmimus apie audimą. Ji viena kantriausių audimo mokytojų, išmokiusi senovinio amato ne vieną jauną kelmiškę ir būrį kitų šalies moterų.
Regina MUSNECKIENĖ
Kraičio visam gyvenimui
„Nėra maloniau už liną. Išskalbi, iškočioji. Kvepia,“ — sako Onutė Butvilienė, iki šiol tebenaudojanti savo austą patalynę, staltieses, takiukus, lovatieses. Tie audiniai ilgai nesuplyšta. Į aštuntą dešimtį įkopusiai Onutei kraičio užteko visam gyvenimui.
Austi išmoko iš mamos. Bet ji, anot Onutės, audusi paprastus dalykus — takus, gūnias arkliams užkloti ar vežimo pasostei užtiesti, maišus, rankšluostukus.
Su mokslais Onutę gerokai pavėžėjo teta Juzefa Kojalienė, taip pat kaip ir Onutė gyvenusi Viduklėje. Ji buvo kūrybinga ir gabi. Išausdavo prašmatniausius raštus. Dar piemenę Onutę paprašė padėti jai raštus rinkti. Mažoji padėjėja greitai perprato audimo gudrybes. Pradėjo austi pati.
O vėliau, ko gero, bus ir tetą pralenkusi, nes moka išvinguriuoti sudėtingiausius lamstinius raštus, gražiausias gėles. Visa Onutės Butvilienės buitis išpuošta jos rankdarbiais. Lamstinį raštą demonstruoja tulpėmis išgražintos užuolaidos, margos lovatiesės ant lovų, spalvingi takai ant grindų, originalūs kilimėliai puošia sienas.
Ona Butvilienė turi ir pačios austus tautinius rūbus. Jais apsivelka, kai vyksta į parodas arba dalyvauja meno šventėse. Rengdamasi tais rūbais Onutė prisimena vaikystę. Juk jos vaikystė ir jaunystė austiniais vilkėjo.
Gyvenimas iš amato
Onutės Butvilienės tėvai buvo amatininkai. Nors turėjo keliolika hektarų žemės, bet reikėdavo atiduoti prievoles. Be to, žemė nenešė pinigo, kad galėtum nusipirkti bent būtiniausių dalykų. Padėjo tik avių banda. Mat tėvas buvo kriaučius. Mama priausdavo medžiagos iš lino ir vilnos, tėvas pasiūdavo drabužių iš čerkaso ir milo. Šeima buvo apsirėdžiusi. Ir pinigo tėvas uždirbdavo siūdamas paltus, kailinius, kostiumus kitiems.
Siūti iš tėvo buvo pramokusi ir Onutė. Bet jai geriau patiko audėjos amatas. Iš jo ir gyveno. Pelnėsi duoną dirbdama Telšių ir Kauno dailės kombinatuose. Audė takelius, rankšluosčius, skareles. Planai buvo nemaži. Reikėdavo išausti po aštuoniasdešimt metrų rankšluostinio audinio per mėnesį. Taip plušėjo 23 metus.
Bet Onutė nesibodėjo savo darbo. Jei ne žemės darbai savo sklypelyje, darbadieniai kolūkyje ir daržų normos, sako iš staklių būtų nelipusi. Vasaros rytais specialiai anksčiau keldavosi. Ravėdavo daržus. O dieną, kai karšta, vėsioje troboje sėsdavo į stakles.
Sunkiausia, pasak audėjos, kol apsimeti raštą, kol siūlus susiskaičiuoji. O kai pradedi austi, labai smagu.
Jos staltiesių dažnai užsisakydavo užsieniečiai. Ir dabar audėja nėra labai daug savo darbų prikaupusi. Beveik viską išperka per parodas ir muges.
Pirma deficitas siūlai, dabar — staklės
„Dabar bepigu. Yra visokiausių siūlų, — pasakoja Onutė. — O tarybiniais laikais siūlai buvo deficitas. Tik dailės kombinatai jų turėdavo. O mes medvilnės, vilnos, šilko važiuodavom pirkti iš jūrininkų.“
Siūlų dabar nors vežimais vežk. Tačiau su staklėmis — bėda. Onutės mokinės ilgai važinėja po kaimus, kol randa, kas galėtų parduoti stakles. Daugelis senųjų audėjų jau išmirė. Vaikai stakles išnešė į daržines, užkišo kur nors giliai, kad po kojomis nesipainiotų, kiti — sudegino.
Onutė ilgą laiką audė mamos staklėmis. Tačiau kartą Raseiniuose, eidama pro vienus namus, prie lango pamatė stakles. Paprašė to namo gyventojų, kad leistų pasižiūrėti. Paskui parodė jas meistrui. Meistras išsimatavo ir padarė, pasak audėjos, jai tokias pat „zgrebnias“ staklikes. Staklės tarnavo didžiąją gyvenimo dalį.
Meilę amatui perduoda jaunajai kartai
Dabar savo stakles Onutė Butvilienė atidavė muziejui. Ten yra apmesti rankšluosčiai. Atvažiuoja vokiečių delegacija — Onutė bėga į muziejų parodyti, kaip reikia austi. Ji veda edukacines pamokėles ir jaunimui, supažindina su savo amatu ekskursijas.
Sau kraičio jau užtenka. Audėja linkusi patausoti akis ir rankas. Dabar visą gyvenimą su meile puoselėtą savo amatą perduoda jaunesnėms audėjoms. Jas moko austi per vasaros amatų kursus. O kitos nori tobulintis ir toliau. Onutė nešykšti patarimų.
Džiaugiasi, kad jos mokinės labai imlios ir gabios. O.Butvilienė austi išmokė kelmiškę dailės mokytoją Ireną Arlauskienę. Greitai jos pamokas perprato kita kelmiškė Jolanta Gerbenienė. Sėkmingai audžia net penkios jos išmokytos suaugusios moterys iš Kelmės, Šedbarų ir dvi mokinukės.
„Dabar žmonės — mokyti. Jų galvos greitai perpranta raštą, — džiaugiasi sėkmingomis pamokomis amato mokytoja. — Aš išsipaišiusi raštą ant popieriaus ilgai skaičiuodavau. Ypač sunku būdavo iškaišyti raides, kai ausdavau Lietuvos himną arba sveikinimą. Tie darbai būdavo labai paklausūs. Daug kas dar norėtų ir audimo su Kristum, nešančiu kryžių. Bet tik sau išsiaudžiau. Kitiems jau vargu ar beišeis...“
AMATAS: Audėja Onutė Butvilienė išgyveno iš audėjos amato. Dabar jį perteikia jaunajai kartai.
PAMOKOS: Onutė Butvilienė savo stakles pastatė Kelmės krašto muziejuje. Čia veda edukacinius užsiėmimus
ATMINIMAS: Mamos rateliai primena jaunas dienas ir padeda buityje.
HIMNAS: Onutės Butvilienės rankoms pakluso ir raidės. Ji išaudė Lietuvos himną.
AUSTINIAI: Pačios austi tautiniai rūbai atstoja šventinį apdarą.
KRISTUS: Kristų, nešantį kryžių, audėja Onutė Butvilienė išaudė vienintelį kartą.
DOVANA: Toks darbelis prieš daugelį metų padovanotas Klaipėdos ligoninei. Jį užsakė aukšti ligoninės svečiai.
UŽUOLAIDOS: Užuolaidos — puikus sudėtingo lamstinio audimo pavyzdys. Tokiam audiniui reikia dviejų žmonių.
Autorės nuotr.