Naujausios
Avys dar nėra labai paklausios
Ūkininkas Valdas Šniaukšta iš Vaiguvos seniūnijos Daugėliškės kaimo (Kelmės r.) laiko daugiau kaip 70-ies avių būrį, keturias mėsines telyčias, turi ir ožką, ožį, paukščių.
Pasak ūkininko, avis auginti sekasi gerai, bet avienos valgytojų Lietuvoje nėra daug, ir vilna nelabai kam reikalinga.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Valdo Šniaukštos sodyba įsikūrusi vaizdingame Vaiguvos krašte, Daugėliškės kaime. Ant kalvelių ir pakalnėse, iš tolo, kaip vatos gumulėliai baltuoja avys, atskirai ganosi avinai.
Ūkininkas laiko keturias mėsines telyčias. Po skarota obelimi, medžių paunksnėje įsitaisiusi nenuorama ožka, vis pasišoka pasiekti lapą, obuolį, o jei pavyktų – ir kamieno žievę nugraužti. Tolėliau – išdidus ožys. Klega įvairūs margaplunksniai paukščiai.
V. Šniaukšta – miškininkas ir ūkininkas. Ūkį įregistravo 2000-aisiais, bet rimtai ūkininkauti pradėjo 2005-2006 metais. „Taip jau pasitaikė, kad, pirkdamas mišką, gavau ir gabalą žemės. Ir kitame plote atsitiko tas pats. Buvau priverstas ūkininkauti“,– pasakojo daugėliškis.
V. Šniaukšta pradėjo auginti avis. Dabar avių banda jau perkopė septynias dešimtis. Ūkininkas kasmet perka po gerą aviną, didelio dėmesio į jo veislę nekreipdamas. Veislės gryninimas kažkiek pakelia produktyvumą, tačiau iškyla veislės atsparumo, kitokios problemos. V. Šniaukštos įsitikinimu, kai veislės susimaišo, avių palikuonys tampa gyvybingesni.
Graži akiai, miškinga, vietomis pelkėta vietovė avių augintojui turi ir trūkumų. Yra pasitaikę, jog iš netoliese esančių miškų į avių bandą įsisukę vilkai papjovė net 14 švelniavilnių. Pernai vilkai sykį buvo visai suįžūlėję – dieną avis užpuolė. Šeimininkas, grįžęs iš Kelmės, rado gyvų, bet sužalotų avių. Matyt, avienos jauni vilkiukai buvo užsimanę, mokėsi medžioti.
Anksčiau V. Šniaukšta yra laikęs nemažai mėsinių galvijų, bet jų atsisakė. Bandai prižiūrėti buvo priverstas samdyti žmogų, nes dirbo ir tebedirba privačioje tarnyboje miškininku. Neužtenka ganyklos aptverti, reikia ir žmogaus akių. Eis, pavyzdžiui, šernai naktį per ganyklą, nutrauks elektrinį „piemenį“, ir netruks karvės už kelių kilometrų, Pakėvyje ar Gaštynuose, atsidurti.
„Supykau, ir atsisakiau. Avis esu aptvėręs tinklu, ir gana. Lengviau avis negu mėsinius galvijus prižiūrėti. Galvijams penkių hektarų ganyklos neužtektų, o visus plotus aptverti brangiai kainuotų“, – sakė ūkininkas.
V. Šniaukštos avys – puikiausios pievų prižiūrėtojos. Nušienauja be dalgių ir žoliapjovių nemažus plotus. Sykį ar du kartus per metus ūkininkas dar „nudaužo“ užsilikusias arkliarūgštes, kad pievos būtų dailesnės.
Avis ūkininkas laiko ir dėl mėsos – avieną pats valgo, vaišina ir kaimynus, dalį ir parduoda. Gyrė avieną: mėsa esanti sveika, skani, ėriukų – be specifinio lajaus kvapo. Bet ūkininkas turi ir tokių pirkėjų, kurie būtent avienos su lajumi pageidauja. Lajus, pasak ūkininko, labai skanus parūkytas, labiau pagardina sriubą už kiaulieną. Už rudeninį ėriuką pernai V. Šniaukšta gaudavo apie 300 litų.
Vilną dažniausiai avių augintojas išdalija ir sau pasilieka. „Didžioji dalis vilnos į duobę nueina, nėra kur dėti. Nelabai kam vilnos šiais laikais reikia. Ir avienos, mano manymu, žmonės per mažai valgo“, – pripažino V. Šniaukšta.
Avis daugėliškiui nukerpa senas geras pažįstamas iš Joniškio, patyręs avių kirpėjas, turintis profesionalią kirpimo įrangą. Kelios minutės – ir avis jau netenka savo kailinių.
Autorės nuotr.
AVYS: Vaizdingoje sodyboje ganosi daugiau kaip 70 avių.
ŪKIS: Miškininkas ir ūkininkas Valdas Šniaukšta laiko būrį avių, keturias mėsines telyčias, ožką, ožį, būrį paukščių.
NENUORAMA: Vis nerimstanti ožka tik ir taikosi nuskabyti medžių lapus, pasiekti obuolius ar apgraužti kamieno žievę.
RŪSYS: Ūkininkui reikalingas ir rūsys. Dailus statinys dar labiau pagražina tvarkingą sodybą.