Naujausios
Tavo gėlė
BOBRAMUNIS
Giedrius RUMĖ
Gėlininkas
Metas stvertis už galvos: autorius liko ištikimas tradicijai ir vėl mums pristato eilinę piktžolę! Galbūt. Tik ši gėlė išties verta, kad stabteltume ir atidžiau į ją įsižiūrėtume. Piktžole ji taps tik tinginio gėlyne.
Bobramuniai (Anthemis) – didžiulės astrinių (kryžmažiedžių) šeimos atstovai. Gentis taip pat gausi – skirtingais šaltiniais, nuo 100 iki 200 rūšių. Tai ne kokie atogrąžų lepūnėliai, o vidutinio ir net šaltesnio klimato rajonų augalai, išplitę Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Daugiamečiai, rečiau – vienmečiai. Žiedai pavieniai, stamboki, stiebų viršūnėse. Smulkūs vamzdiški ir apvalūs graižų žiedeliai geltoni, o platūs ir ilgi juos supantys liežuviški dažniausiai balti, rečiau geltonos spalvos. Priešais mus – tipiškos chrizantemų ar ramunių mėgdžiotojos. Kai kurių rūšių bobramunių naujokas net neatskirs nuo ką tik paminėtų giminaičių. Labiau išsiskiria tik jų lapai – dažniausiai smulkiai skaldyti, ažūriniai, tarsi plevenantys ore.
Lietuviai, taip mėgstantys didžiuotis įvairiais mažareikšmiais niekais, galėtų ir šįkart save pamaloninti: juk turime net keturias tautiškas, vietines bobramunių rūšis! Tiesa, viena iš jų, rusinis bobramunis (A.ruthenica), neaukštas ir neišvaizdus augalėlis, dažniausiai tarpsta tik palei nešienautus geležinkelio pylimus ir pagrįstai laikomas atneštiniu. Eilinė, tiesa, gana kvapi ramunėlė, ir tiek. Gėlynui netiks.
Nuo kitų dviejų taip pat laikykitės atokiau. Šuninis (A.cotula) nors ir nesikandžioja, bet grožiu nepasižymi. Neką vertesnis dirvinis (A.arvensis). Šios trys rūšys – bjaurios, vislios vienmetės piktžolės; būdami sveiko proto, jų mes ir neauginame.
O štai geltonąjį bobramunį (A.tinctoria) teko matyti ne viename gėlyne. Augalas puošnus jau vos sudygęs. Pilkšvai žali lapeliai plunksniškai skiautėti, apatinė jų pusė kiek pūkuota. Stambokas (40-60 cm aukščio) ganyklų, pakelių, dykviečių augalas, kartais iš kokio paukščio netyčia atneštos sėkliukės sudygstantis ir darže. O jei taip neatsitiko, patys pasirinkite jo sėklų ir pasisėkite – tikrai nenusivilsite. Augalas ypač nuostabus, kuomet apsipila gausiais aukso geltonio žiedais. Tik būkime budrūs, neleiskime jam pačiam išbarstyti visų sėklų, nes taps pernelyg įkyrus. Peržydėjusį stipriai apgenėkime – taip gražiau ir atrodys, ir ilgiau gyvens. Auginama ne vien tik laukinė rūšis: yra kompaktiškesnių kultūrinių formų, pasitaiko žydinčių šviesiai gelsvais žiedais.
Kiek rečiau auginamas kitas geltonžiedis – Biberšteino (A.biebersteiniana) bobramunis. Kilęs iš Mažosios Azijos, bet visai neblogai jaučiasi ir Lietuvoje. Nuo jau aprašytojo skiriasi žalesniais, dar labiau plunksniškais lapais bei mažesniu ūgiu, o pražysta mėnesiu anksčiau, jau gegužę. Gerokai už jį dekoratyvesnis Maršalo (A.marschaliana) bobramunis su puošniais, tankiais, smulkiai karpytais plunksniškais lapais. Nedidukas, vos 20 cm ūgio. Gausiai žydi vasaros viduryje.
Kitos bobramunių rūšys – baltažiedės. Gana dažnai auginamas taurusis (A.nobilis) bobramunis – kuklus 15–20 cm aukščio augalėlis, išoriškai labai panašus į nedidelę chrizantemą (kartais gėlininkų ja ir pravardžiuojamas). Pasitaiko ir pilnavidurių formų. Nereiklus, pats pasisėja ir atsinaujina, tik labai nemėgsta drėgnų dirvų ir geriau jaučiasi lengvesniuose smėlynuose. Įdomūs iš Kaukazo kilę bobramuniai. Deja, jie sutinkami tik retų augalų kolekcininkų sklypeliuose, nes per daug įnoringi. Drėgnas ir nepastovus mūsų klimatas kalnų augalams dažniausiai yra pernelyg sunkus išbandymas.
Auginti bobramunius paprasta. Jie lengvai veisiami sėklomis, kartais – skirstant kerus ar auginiais (nepatyrusiems kažin ar pavyks). Sėklos, jei augalas pats jų neišbarstė, išberiamos rudenį ar pavasarį tiesiai į dirvą. Sėjinukai pražysta jau kitąmet. Jauni persodinti prigyja puikiai; senų geriau nelieskime. Bobramuniai neilgaamžiai, ilgiau kaip 3-4 metus keras neištveria: nepamirškite užsiauginti jaunų augalų.
Mėgsta atviras, saulėtas vietas. Pavėsyje ar šešėlyje ištįsta, gulasi ant žemės, menkai žydi. Sunkioje, šlapioje, užmirkstančioje žemėje dažnai supūna. Nemėgsta ir drėgnų žiemų, neretai po jų nebeatsigauna. Geriau sodinti gerai drenuotoje, nuolaidžioje vietoje ar ant kalnelio. O vasaros sausrų bobramuniai visai nesibijo.
Giedriaus Rumės nuotr.
Geltonasis bobramunis papuoš ne vieną gėlyną.