Buvęs vaiduoklis tapo hidroelektrine

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

Bu­vęs vai­duok­lis ta­po hid­roe­lekt­ri­ne

De­vy­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je ant Kra­žan­tės upės kran­to pa­sta­ta­ty­ta­me Kel­mės van­dens ma­lū­ne jau ke­le­ri me­tai vei­kia hid­roe­lekt­ri­nė, ku­ri ap­rū­pi­na elekt­ros ener­gi­ja da­lį Kel­mės mies­to B. Lau­ce­vi­čiaus gat­vės.

Prieš ket­ve­rius me­tus van­dens ma­lū­nui gy­vy­bę įkvė­pęs pa­sta­to ir hid­roe­lekt­ri­nės šei­mi­nin­kas An­ta­nas Jan­kaus­kas (Jan­kus) at­kū­rė is­to­ri­nę 55 kW ga­lią. Per me­tus pa­ga­mi­na nuo 150 iki 200 tūks­tan­čių me­ga­va­tų elekt­ros ener­gi­jos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kra­žan­tė – ne­ti­ku­si upė

Kel­mės hid­roe­lekt­ri­nė­je pa­ga­min­ta elekt­ros ener­gi­ja tie­kia­ma elekt­ros tink­lams, į B. Lau­ce­vi­čiaus gat­vė­je esan­čią pa­sto­tę. Taip pri­si­de­da prie šios gat­vės ir gy­ven­to­jų na­mų ap­švie­ti­mo.

De­vy­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je van­dens ma­lū­ne bu­vo ma­la­mi grū­dai. Elekt­ros ga­my­ba bu­vo kaip ša­lu­ti­nis vers­las. Elekt­ros pa­ga­min­da­vo ma­žai. Gy­ven­to­jai sa­vo na­muo­se ga­lė­jo pa­si­švies­ti tik vie­na lem­pu­te, kad elekt­ros už­tek­tų vi­sai Kel­mei.

Da­bar grū­dų ma­li­mą čia pri­me­na tik mai­šų kel­tu­vas ir dar ke­le­tas iš­li­ku­sių daik­tų. Vi­sos pa­ja­mos – tik iš elekt­ros ga­my­bos.

Ma­lū­no šei­mi­nin­kas A. Jan­kaus­kas (Jan­kus) sa­ko, jog Kra­žan­tė hid­roe­lekt­ri­nei ne­ti­ku­si upė. Va­sa­rą ma­lū­nas išei­na ato­sto­gų, nes van­duo upė­je tik sar­va­lio­ja. Dėl me­lio­ra­ci­jos van­dens tėk­mė ta­po ne­to­ly­gi. Kol ne­bu­vo nu­sau­sin­tos pel­kės, jos už­lai­ky­da­vo van­de­nį ir po tru­pu­tį jį ati­duo­da­vo upei. Da­bar per liū­tį van­duo stai­giai iš­si­lie­jo, pliump­te­lė­jo – ir ne­bė­ra. Bet pro­tin­gai su­si­dė­lio­jus prio­ri­te­tus, iš hid­roe­lekt­ri­nės įma­no­ma pra­gy­ven­ti. Šei­mi­nin­kas dar su­tau­po ir ma­lū­no pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jai. Šiuo me­tu kei­čia sto­gą.

„Man ne­rei­kia bran­gaus au­to­mo­bi­lio – už­ten­ka ir 22 me­tų volks­va­ge­no. Už­ten­ka se­no te­le­fo­no, ku­rio nie­kas ir ra­dęs neim­tų“, – sa­ko ma­lū­no šei­mi­nin­kas.

La­ze­rių spe­cia­lis­tas sos­ti­nę iš­kei­tė į Kel­mę

A. Jan­kaus­kas (Jan­kus) – fi­zi­kas. Dir­bo moks­li­niu dar­buo­to­ju Vil­niu­je. Do­mė­jo­si la­ze­riais. Ta­čiau nuo Už­ven­čio kraš­to ki­lu­siam že­mai­čiui at­si­bo­do bū­ti Vil­niu­je: „Ten di­de­lių gė­ry­bių neįž­vel­giu. Ne­mėgs­tu spūsčių. Ir Kel­mė­je vis­ko, ko man rei­kia, yra – kul­tū­ros na­mai, par­duo­tu­vės.“

Atė­jo lai­kas, kai no­rė­jo­si pa­keis­ti ir ap­lin­ką, ir veik­los kryp­tį. Nep­rik­lau­so­my­bė su­da­rė są­ly­gas rink­tis.

Po­nas An­ta­nas jau se­niai do­mė­jo­si van­dens ma­lū­nais. „Pa­gai­la nyks­tan­čių van­dens ma­lū­nų. Pa­nuo­rau iš­gel­bėt nors vy­ną“, – kal­ba gim­tą­ja že­mai­čių kal­ba.

Dva­ri­nin­kams Gru­žaus­kiams pri­klau­sęs ma­lū­nas iš pra­džių bu­vo va­ro­mas van­dens ra­tu, vė­liau – van­dens tur­bi­na. 60 kW ga­lios ver­ti­ka­li Fren­cio tur­bi­na ir ma­lū­no įran­ga bu­vo pa­ga­min­ti Par­du­bi­cė­je, Če­ki­jo­je.

So­viet­me­čiu ma­lū­nas pri­klau­sė Bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tui. Jo prie­sta­te vei­kė vil­nų kar­šyk­la. Iki 1980 me­tų vei­kęs van­dens ma­lū­nas vė­liau pra­dė­jo nyk­ti. At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, bu­vo pri­va­ti­zuo­tas. Jo šei­mi­nin­kai sva­jo­jo čia įreng­ti res­to­ra­ną, ta­čiau taip nie­ko ir ne­pa­da­rė.

Ma­lū­nas ny­ko. Bu­vo pa­vers­tas lan­dy­ne. Jau­ni­mas ten uos­ty­da­vo kli­jus. Ga­li bū­ti, jog var­to­da­vo ir nar­ko­ti­kus, nes nau­ja­sis šei­mi­nin­kas ra­do švirkš­tų. Vi­du­je kur­da­vo lau­žus. Pas­ta­tas bu­vo įga­vęs to­kį pra­stą var­dą, kad vai­kai vie­ni bi­jo­da­vo pro ša­lį ei­ti į mo­kyk­lą. Juos tu­rė­da­vo ly­dė­ti tė­vai. Ma­lū­nas pra­min­tas vai­duok­liu.

„Plyt­ga­liai kri­to ant gal­vos, – pra­džią pri­si­me­na A. Jan­kaus­kas. – Iš­va­riau ne­kvies­tus sve­čius, už­tvė­riau tvo­rą. Žie­mą, spau­džiant šal­čiui, tvė­riau. Šliūž­te­liu ver­dan­čio van­dens ant že­mės ir ka­su. Žmo­nės, ei­da­mi pro ša­lį, dy­vi­jo­si. O jau­nuo­me­nė ant ma­nęs su­py­ko. Pra­dė­jo dau­žy­ti lan­gus. Mies­to se­niū­ni­ja pa­sta­tė vaiz­do ka­me­rą. Ta­da kaip ran­ka nuė­mė vi­sus dau­žy­mus.“

Pa­si­do­mė­jęs is­to­ri­ja nau­ja­sis šei­mi­nin­kas su­ži­no­jo, jog Kel­mės ma­lū­ne bu­vo ga­mi­na­ma ir elekt­ra. Nusp­ren­dė at­kur­ti šią veik­lą, nes to­kie ob­jek­tai pri­va­lo bent jau iš­si­lai­ky­ti pa­tys. „Dran­sia ie­miaus, bet su­si­dū­riau su biu­rok­ra­ti­niom ža­ban­gom. Ši­to tai ne­si­ti­kie­jau. Įvei­kiau, bet da­bar ne­nuo­riu tuo nei pri­si­mint“, – pa­sa­ko­ja apie ko­vas dėl tei­sės van­dens ma­lū­nui pa­siek­ti van­de­nį.

Ne­koks pa­li­ki­mas

Nors ma­lū­ne tu­rė­jo bū­ti dau­gy­bė įran­gos, vis­kas bu­vo iš­plėš­ta ir iš­neš­ta. A. Jan­kaus­kas (Jan­kus) ra­do tik pa­grin­di­nę trans­mi­si­jos ašį, tur­bi­ną ir mai­šų kel­tu­vą.

Lan­dy­nės var­dą ga­vęs ma­lū­nas 1995 me­tais bu­vo įtrauk­tas į Kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­ra­šą. Tai dar la­biau ap­sun­ki­no šei­mi­nin­ko no­rus jį at­sta­ty­ti. „Be lei­di­ma ne­ga­li nie ply­tas įmū­ry­ti, – me­na po­nas An­ta­nas. – Ta­da įgi­jau pa­pil­do­mą pro­fe­si­ją. Ta­pau pa­vel­do­sau­gi­nin­ku. Iš­lai­kiau eg­za­mi­ną, ates­ta­vaus, kad ga­lė­čiau dirb­ti su kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tais.“

Tuo­met ir pra­si­dė­jo es­mi­niai ma­lū­no tvar­ky­mo dar­bai. Rei­kė­jo pa­da­ry­ti daug tu­rint ma­žai pi­ni­gų. Hid­roe­lekt­ri­nės res­tau­ra­vi­mo pro­jek­tą pa­ren­gė šiau­lie­tis hid­roin­ži­nie­rius Juo­zas Lu­ko­šiū­nas.

Ka­dan­gi nuo vai­kys­tės mė­go res­tau­ruo­ti se­no­vi­nę tech­ni­ką, ma­lū­ninin­kas ėmė­si ir tur­bi­nos res­tau­ra­ci­jos. Jam pa­dė­jo J. Lu­ko­šiū­nas. Res­tau­ruo­ta tur­bi­na ir tur­bi­nos ka­me­ra. Pri­dė­ta au­to­ma­ti­kos, kad hid­roe­lekt­ri­nė­je ne­rei­kė­tų bu­dė­ti. Kai nu­slūgs­ta van­duo, hid­roe­lekt­ri­nė au­to­ma­tiš­kai iš­si­jun­gia. Prit­vins­ta van­dens – tur­bi­na vėl su­ka­si.

Po­nas An­ta­nas džiau­gia­si Kel­mė­je ra­dęs ge­rus kai­my­nus. Jie pa­dė­jo iš­va­ly­ti van­dens iš­te­kė­ji­mo žio­tis ir ka­na­lą. Tarp ma­lū­no ir kai­my­nų tvo­rų nė­ra.

Sun­kiau­sias dar­bas bu­vo res­tau­ruo­ti van­dens ėmyk­lą. Mat ji bu­vo už­kas­ta, o že­mė, ku­rio­je ji slė­pė­si, že­mėt­var­ki­nin­kų ne­bu­vo pri­skir­ta ma­lū­nui.

Ma­lū­ne vei­ku­si hid­roe­lekt­ri­nė bu­vo vie­no­je pa­tal­po­je su ma­li­mo įran­ga. Rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti prieš­gais­ri­ne sau­ga. To­dėl iš da­lies pa­keis­tas vi­daus pla­na­vi­mas.

Elekt­ro­tech­ni­nės da­lies pro­jek­tą pa­ren­gė ir įgy­ven­di­no UAB „Hid­ro­jė­gai­nė“.

2013 me­tų va­sa­rį hid­roe­lekt­ri­nė pra­dė­jo veik­ti. Nuo ko­vo ji ga­mi­na elekt­ros ener­gi­ją. O po­nas An­ta­nas džiau­gia­si, kad ma­lū­nui pa­vy­ko įkvėp­ti gy­vy­bę, nors čia „ma­la­mi“ ne grū­dai, o elekt­ro­nai.

Erd­vė va­ka­ro­nėms

Fi­zi­kas me­na, kaip žmo­nės įta­riai žiū­rė­jo, ar neį­rengs čia at­vy­kė­lis ko­kią smuk­lę. O jis pa­ti­ki­no: žmo­nių gir­dyk­los tik­rai ne­bus. Ir tvir­tas že­mai­čio žo­dis stip­res­nis už raš­tiš­ką su­si­ta­ri­mą.

Ma­lū­nas at­vi­ras kul­tū­ros ren­gi­niams. Ma­lū­nin­inkas pa­kvie­čia į ant­rą­jį aukš­tą, kur įreng­ta mi­ni­ma­lis­ti­nė bend­ra­vi­mo erd­vė. Iš gir­nų, pa­dė­tų ant ka­la­džių, pa­da­ry­ti įspū­din­gi ap­va­lūs sta­lai, iš me­džio – suo­lai su at­ra­mo­mis. Ant sie­nos pa­ka­bin­tas il­gas 87 šo­kių są­ra­šas. Pa­lu­bė­je įsi­tai­sęs ark­li­nės ku­lia­mo­sios būg­nas.

Di­džiu­lė­je erd­vė­je tel­pa ir su­rink­ti se­nų lai­kų dail­dės įran­kiai.

Ma­lū­ne kar­tais vyks­ta va­ka­ro­nės su šo­kiais ir pa­si­dai­na­vi­mais ir ki­tos et­no­kul­tū­ros pra­mo­gos.

Ma­lū­nin­inkas lei­džia pa­si­nau­do­ti ma­lū­no erd­vė­mis, pa­tryp­ti ant me­di­nių, nuo praė­ju­sio am­žiaus iš­li­ku­sių ori­gi­na­lių ma­lū­no grin­dų. Ta­čiau čia eg­zis­tuo­ja tik blai­vaus bend­ra­vi­mo tai­syk­lės.

Čia puo­se­lė­ja­ma bal­tų kul­tū­ra. Tai pa­tvir­ti­na ant sie­nos ka­ban­tis ma­lū­ni­nin­ko duk­ros pie­ši­nys, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma Sau­lė ir jos duk­ros.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės ma­lū­ną vil­nie­tis An­ta­nas Jan­kaus­kas (Jan­kus) nu­pir­ko prieš dvy­li­ka me­tų.

Kel­mės dva­ri­nin­kams Gru­žaus­kiams pri­klau­sęs Kel­mės ma­lū­nas įtrauk­tas į kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šą. Da­bar čia ga­mi­na­ma elekt­ra.

An­ta­nas Jan­kaus­kas (Jan­kus) res­tau­ra­vo ma­lū­no erd­ves.

Šiuo me­tu ma­lū­ni­nin­ko An­ta­no Jan­kaus­ko rū­pes­tis pa­keis­ti ma­lū­no pa­sta­to sto­gą.

Mai­šų kel­tu­vas dar vei­kia.

Ma­lū­no vi­du­je iš­lai­ky­ta au­ten­ti­ka.

Vyks­ta elekt­ros ga­my­ba.

Ma­lū­no puoš­me­na – se­no­vi­niai dai­li­dės įran­kiai.