
Naujausios
Dar nenudėvėti guminiai batai...
Jau dvidešimt metų Butkiškėje (Kelmės raj.) ūkininkaujantis Romualdas Karpas prieš pustrečių metų įregistravo ekologinį ūkį. Ateinančio rudens ūkininko derlius ir galvijų mėsa jau bus laikomi ekologiški. Tačiau didesnių kainų ūkininkas nesitiki. Ekologinio ūkininkavimo ėmėsi, nes gaila trąšomis alinamos žemės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Augina Šarolė veislės galvijus
Zootechniko specialybę turintis Romualdas Karpas pradėjo ūkininkauti susigrąžinęs 9 hektarus tėvo žemės. Palaipsniui pirko plotus iš valstybės ir privačių savininkų. Dabar valdo apie 350 hektarų. Apie 200 hektarų nuosavi. Kiti nuomojami.
Savo ūkį ponas Romualdas laiko mišriu. Mat, augina javų, ankštinių kultūrų gyvulių pašarui. Dar laiko keturias karves. Parduoda pieną. Nors už litrą bemoka po 12 centų, kas dekadą gauna šiek tiek pinigų einamosioms išlaidoms.
Turi dešimt arklių. Iš jų, pasak ūkininko, nedaug naudos. Tik tiek, kad gražūs ir malonūs gyvuliai. „Su jais ir pasišnekėti gali,“ – aiškina R. Karpas, arklių auginimą ir veisimą įvardindamas daugiau kaip hobį. Šiek tiek pajamų ūkiui prideda ir arkliai. Kumelės atsiveda jauniklių. Juos ūkininkas išaugina ir parduoda.
Tačiau pagrindinė jo ūkio šaka mėsiniai galvijai. Šiuo metu jų laiko 280.
Šarolė galvijų bandą R. Karpas suformavo prieš penkerius metus, kai vienas Pakruojo rajono ūkininkas pardavė visus savo laikomus 55 galvijus. Juos parsivežė į Butkiškę. Dabar banda padidėjo penkis kartus. Ją išplėtė iš savų gyvulių. Kai karvės apsiveršiuoja, telyčaites ponas Romualdas palieka veislei. Jautukus augina tol, kol sveria 700 – 1000 kilogramų, ir parduoda mėsai.
Šiuo metu ūkininkas turi apie šimtą motininių karvių. Maždaug per dešimt metų motina pasensta. Tuomet bandą reikia atnaujinti jaunomis telyčiomis.
Jautukus dažniausia parduoda „Utenos mėsai“. Palyginus su prieškrizinėmis kainomis, dabar jos menkos. Tuomet už Šarolė veislės galvijų gyvo svorio kilogramą ūkininkai gaudavo po 6,5 lito. Dabar moka pusantro euro, apie 40 euro centų mažiau. Už 700 kilogramų svorio jautį ūkininkai gauna maždaug 280 eurų mažiau negu gaudavo prieš krizę. Per metus parduoda po 70 – 80 galvijų. Taigi, nuostoliai tiek kartų padidėja.
Galvijų auginimas atsieina nepigiai. Ūkininkas samdo porą šėrikų. Vasarą, kai prasideda šienavimas, samdo dar ir porą mechanizatorių. Reikia priruošti labai daug pašarų. Per žiemą gyvuliai suėda 1500 ritinių presuoto šieno, 1000 tonų siloso, sudėto tranšėjoje ir dar apie 300 ritinių šienainio. Be to, penimiems galvijams reikia duoti grūdų.
Gyvuliams reikia daug vandens. Už jį ūkininkas taip pat sumoka 200 – 250 eurų kas mėnesį. Kainuoja ir technikos išlaikymas, elektra.
Tačiau galvijų ūkis jo gyvenamoje vietovėje – palankiausia šaka. Kartais R. Karpas sako pavydįs ūkininkams, kurie užsiima augalininkyste. Jie gali pailsėti bent žiemą. Bet aplink Butkiškę žemės – kalvotos, nelabai derlingos. Iš augalininkystės nedaug teturėtų naudos. Be to, ir jo specialybė – ne agronomas, o zootechnikas.
Pabėgti nebėra kur
Prieš pustrečių metų R. Karpas nusprendė ūkininkauti eklogiškai.
„Aš esu seno sukirpimo žmogus. Negaliu žiūrėti, kaip žemė tiesiog šeriama trąšomis, – savo sprendimą ūkininkauti ekologiškai aiškina R. Karpas. – Be to, ir pritręšus aplink Butkiškę esančiose žemėse negausi stebuklingų derlių. Kam tuomet pirkti trąšas? Laikau daug gyvulių, pakanka mėšlo. Be to, užariu žalienas.“
Kai nebeperka trąšų, javų ir kitų kultūrų, auginamų gyvulių pašarų savikaina sumažėja.
Šių metų R. Karpo ūkio derlius jau bus laikomas ekologišku. Mat, bus praėję treji metai po ekologinio ūkio įregistravimo. Manoma, jog per tiek laiko išsivalo žemė, kuri anksčiau būdavo tręšiama. Treji metai – pereinamasis laikotarpis. Po jo, ūkyje gaminama produkcija laikoma ekologiška.
Ekologiška bus laikoma ir galvijų mėsa. Tik didesnių kainų už ją ūkininkas nesitiki. Kol kas nei skerdyklos, nei mėsos kombinatai neatskiria ekologiškos skerdienos nuo neekologiškos. Nebent pats ūkininkas ją vežtų į turgus ir pristatinėtų kaip ekologišką. Bet kada tai daryti?
Karpai išaugino keturis vaikus. Bet šeimos galva nerimauja – vargu ar kuris nors iš jų norės perimti ūkį. Vyriausioji dukra Inga dirba mokytoja, Inesa taip pat gyvena mieste, Gintarė studijuoja. Sūnus Paulius darbuojasi Norvegijoje.
„Darbo gyvulininkystės ūkyje labai daug. Darbo valandos – neapibrėžtos. Kiek tenka nervintis, kai lietūs išguldo javus, iššąla arba sušunta pasėliai. Kiek nerimo, kai suserga gyvuliai. Tai darbas be poilsio. Apie užsienio kurortus negali nė svajoti. Ir taip visą gyvenimą! O daugelis juk nori atidirbti aštuonias valandas ir atsisėsti prie televizoriaus,“ – jaunimą supranta ūkininkas.
Tik jis niekur jau nebežada bėgti. Ir apie užsienį nesvajoja. Žino, jog ir ten nelyja pinigais.
„Juk nuo savęs nepabėgsi, – įsitikinęs R. Karpas. – Negi viską mesi ir paliksi? Važiuosi nugaros lenkti svetimiems? Juk tvartai nauji, pilni galvijų. Ir guminiai batai dar nenudėvėti...“
Autorės nuotr.
PATIRTIS: Zootechniko specialybę turintis ūkininkas Romualdas Karpas sako, jog jam palankiau užsiimti gyvulininkyste, nors tai sunkesnė ūkio šaka. Didelius derlius išaugina tik agronomai.
BANDA: Ūkininko Romualdo Karpo Šarolė galvijų banda kasmet plečiasi.
HOBIS: Arklių auginimą ūkininkas laiko savo hobiu.