Daugiavaikė mama rasdavo laiko ir rankdarbiams

Dau­gia­vai­kė ma­ma ras­da­vo lai­ko ir rank­dar­biams

Va­ši­lė­nuo­se (Kel­mės ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti Va­le­ri­ja Mi­siu­lie­nė su vy­ru Jo­nu užau­gi­no sep­ty­nis vai­kus. Dau­gia­vai­kė ma­ma dar­bų sū­ku­ry­je su­ge­bė­da­vo ras­ti lai­ko di­džia­jam gy­ve­ni­mo po­mė­giui – rank­dar­biams. Mo­te­ris nuo ma­žu­mės mez­ga ir ne­ria.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Va­le­ri­ja Mi­siu­lie­nė rank­dar­biais, ypač mez­gi­mu ir nė­ri­mu, su­si­do­mė­jo dar vai­kys­tė­je.

„Ėjau į pir­mą kla­sę, o megz­ti vir­ba­lais jau ge­rai mo­kė­jau. Gal ir sun­ku pa­ti­kė­ti, jog nu­si­mez­giau raš­tuo­tas vil­no­nes pirš­ti­nes“, – šyp­so­jo­si.

V. Mi­siu­lie­nės ma­ma bu­vo au­dė­ja. Bet duk­ters prie stak­lių ne­trau­kė. Ma­mos ra­gi­na­ma, šiek tiek bu­vo pra­mo­ku­si pa­pras­tas pa­klo­des ataus­ti, bet su­dė­tin­ges­nių au­di­mų ne­ban­dė. „Ma­ne prie stak­lių va­ro, o aš – ver­čiau prie gy­vu­lių. Ge­riau kiau­les pa­šer­siu, ne­gu stak­lė­se po­kšė­siu“, – pa­sa­ko­jo.

Megz­ti ir ner­ti trau­kė kaip bi­tes me­dus. Kai su­kū­rė šei­mą, mo­te­ris megz­da­vo vai­kams ir vy­rui. Sep­ty­nioms at­ža­loms, su­tuok­ti­niui ir sau, pa­sak Va­le­ri­jos Mi­siu­lie­nės, ne­reik­da­vo pirk­ti nei ke­pu­rių, nei ša­li­kų, pirš­ti­nių ar ko­ji­nių, megz­tu­kų, lie­me­nių. Pri­megz­da­vo net šil­tų šle­pe­čių. Dėl vil­nų ne­rei­kė­da­vo rū­pin­tis – šei­ma lai­kė bū­rį avių.

Po­mė­gio neat­si­sa­ko iki šiol.

„Vis ką nors narp­lio­ju. La­bai man pa­tin­ka megz­ti ser­ve­tė­les. Pa­sii­mu rank­dar­bių žur­na­lą, iš­si­ren­ku pa­ti­ku­sį pa­vyz­dį ir mez­gu. Mez­gu, kai ly­ja ir ne­ga­li­ma nie­ko dirb­ti. Ar­ba – žie­mą, il­gais va­ka­rais. Vy­ras ne­pik­tai pa­prie­kaiš­tau­ja, jog gy­ve­na su ne­by­le. O kaip aš ga­liu kal­bė­ti, jei rei­kia akis skai­čiuo­ti, kad raš­to ne­pa­mes­čiau?“ – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Au­to­rės nuo­tr.

PO­MĖ­GIS: Va­le­ri­ja Mi­siu­lie­nė sa­kė, jog rank­dar­biai pa­de­da pail­sė­ti.

SER­VE­TĖ­LĖS: La­biau­siai pa­tin­ka megz­ti ser­ve­tė­les. Na­muo­se li­ku­sių ser­ve­tė­lių – la­bai ne­daug. Di­džio­ji da­lis iš­da­lin­ta, iš­do­va­no­ta vai­kams, gi­mi­nėms, drau­gams.

GĖ­LĖS: Jau­kiuo­se na­muo­se – daug gė­lių. Sto­vas ap­deng­tas šei­mi­nin­kės megz­ta ser­ve­tė­le.

KŪRYBA: Laisvu laiku kuriama nauja ser­ve­tė­lė.