Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Dėmesio, pavasaris!
Kai kaitriau pašviečia saulė, išlenda baikeriai, vabalai ir „miniakai“. Kitaip tariant, atgyja viskas, ką žiema buvo sušaldžiusi į ledą ir įšaldžiusi spintose ir garažuose.
Ievai, kaip ir kiekvieną pavasarį, kilo noras organizuoti generalinę tvarką, o man, tradiciškai, teko tą tvarką padaryti. Baldus perstumdžiau. Langus atplėšiau ir nublizginau iš abiejų pusių.
Tiesą sakant, ir pats truputį apsidžiaugiau, kad namie šviesiau pasidarė. O Ieva vis dar kažko niurnėjo. Vaikščiojo, darinėjo spintą ir nerado sau vietos. O jei tiksliau, naujos pavasarinės suknelės.
Kaip visada, spintoje niekas netelpa, bet nėra ko apsirengti. „Ieva, tai gi va – sijonas, suknelė, skraistė... Kas negerai?“, – bandau įnešti pavasario į sutvarkytus namus.
Pasirodo, naujas sezonas – nauji drabužiai. Ir iš kur toks noras ją guosti? Tarsi viskas būtų taip blogai, jog nuogiems teks vaikščioti. Dar pusvalandis ir Ievos namie jau nėra. Atlaisvino vietos spintoje ir išlėkė su drauge po parduotuves.
Skambinu kaimynui, tos Ievos draugės vyrui: „Ką veiki, Pranai, kaip pavasaris?“. Pasirodo, jis namuose baldų nestumdė, o ištraukė iš garažo savo „čioperį“ – garsiai pupsintį didžiulį motociklą.
„Ei, duok prašokt“, – kauliju, žinodamas, kad neatsisakys. O galvoje jau suku planą-chuliganą. Važiuosiu miestu, visi į mane žiūrės, vairuotojai maloniai praleis, kiti baikeriai pamojuos ranka. O svarbiausia – ne aš būsiu trumpų sijonų vergas, o jos mane lydės akimis.
Užsimaukšlinu šalmą ir įšoku į jo odinį juodą kostiumą. Juodasis riteris. Pasukau akseleratorių ir aš jau už miesto. Pamiškė pilna „katinėlių“. Kur jau nesustosi. Prisiskyniau ir galvoju – pasivysiu šaligatviu einančią žavią damą, „pyptelsiu“ ir įteiksiu. Romantika...
Taip ir padariau. Žiūriu – eina gatve iš nugaros tiesiog demoniškai žavi moteris. Pasiveju, „pypteliu“. Ji, žinoma, atsisuka ir... tarsi maišu man per šalmą – Ieva! Tik apsikirpusi ir naujutėliais drabužiais.
„Brangioji, viskas, kas pražysta, man primena tave“, – tariau pakėlęs šalmo stiklą ir odinėje pirštinėje laikydamas puokštę.
„Ach...“, – teištarė Ieva, susileisdama nuo mano netyčinio žavesio ir atsisėsdama man už nugaros.
Gerai čia išsisukau. Riedu per miestą visas nustėręs, pavasariškai pasikeitusi Ieva įsikibus man į odinę striukę. Pastebiu, kad „miniakai“ į mano pusę jau net nežiūri. O štai vyriškos lyties atstovai kažkodėl su šelmiška šypsena nuseka mus akimis.
Adomas, jau pabudęs