Naujausios
Dvidešimt metų ūkininkų vilties
Prieš du dešimtmečius ūkininkauti pradėję Kelmės rajono Pašilėnų kaimo gyventojai Ilona ir Jonas Paulauskai visą šį laiką labai sunkiai dirbo.
Šiandien jie laikomi pačiais stambiausiais savo krašto ūkininkais. Pasistatė tvartą, grūdų saugyklą, turi malūną, būtiniausios technikos, prisipirko žemės. Šalia kolūkinio medinuko išaugo naujas erdvus gyvenamasis namas.
Tačiau kartais nuovargio lenkiami ūkininkai suabejoja, ar ne geriau būtų buvę viską metus pabėgti į užsienį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kolūkio specialistai tapo ūkininkais
Dar praėjusiame amžiuje baigę studijas ir įgiję zootechnikų specialybes Ilona ir Jonas Paulauskai buvo paskirti dirbti į Žemaitės kolūkį.
Gavo pastogę mediniame name. Tačiau gyventi iš specialybių teko neilgai. Iširo kolūkis. Sėsli šeima nenorėjo niekur keltis iš namų. Nusprendė kibtis į žemę.
Dabar, kai pasveria visą ūkiui atiduotą laiką ir tai, ką įgijo, suabejoja – gal be reikalo nepasirinko užsienio.
„Tiems, kurie gavo iš kolūkio pastatų, paveldėjo tėvų ar senelių žemę, buvo lengviau, – pasakoja Ilona Paulauskienė. – Mes pradėjom ūkininkauti nuo penkių hektarų. Tris gavom patys, dar porą atsikėlėm mamos. Iš kolūkio kliuvo tik medinė veršidė Volungių kaime.
Nedideli buvo mūsų darbo stažai. Daugiau turto ir negalėjome tikėtis.
Išardėm medinę veršidę, iš pajininkų nupirkom plytinę fermą. Išardę ir ją turėjome statybinės medžiagos didesniam tvartui. Dirbome patys.“
Samdyti statybininkų brigados nebuvo iš ko. Santaupos buvo ištirpusios.
Už pirmuosius žemės hektarus Paulauskai mokėjo po 800 litų. Vėliau žemės gavo šiek tiek pigiau – po 500 litų už hektarą. „Tada buvo laisvos žemės, reikėjo tik pinigų turėti,“ – mena ponia Ilona.
Kai gavo pirmąsias tiesiogines išmokas už pasėlius, paėmė iš banko paskolą, prisidėjo prie išmokų ir nusipirko pirmąjį traktorių.
Kaina ir savikaina
Paulauskai sako, jog tobulinti ūkį dar reikėtų ir reikėtų. Tačiau nenori skolintis ir neadekvačiai galimybėms investuoti. Baiminasi, jog nepaveš nei jie, nei ūkį su skolomis paveldėję vaikai. Juk šiandieninės kainos už pieno žaliavą nežada gražių perspektyvų.
Daugelį dalykų stengiasi pasidaryti patys. Nors ponas Jonas pats zooinžinierius, tačiau nusimano ir apie techniką. Pats ją remontuoja, virina. Ne vien dėl to, kad pigiau, bet ir todėl, kad patikimiau.
„Taip pataisys, kad laikys mažiausiai dešimt metų, užmirši, kad taisęs,“ – vyrą giria žmona.
Kai statė grūdų sandėlį, J. Paulauskas paprašė draugo tik padaryti karkasą, kad siena nebūtų kreiva. Mūrijo pats. Pats ir betonavo.
Daug metų, kai ūkininkai statosi naują mūrinį namą. Įrenginėti jį pradėjo tik prieš dvejus metus. Kai kurie kambariai jau sutvarkyti. Bet prireiks dar bent trejų metų.
Pinigų stinga. Ypač šiuo metu, kai pieno kainos krito kone perpus – už litrą žaliavos bemoka 13 – 14 euro centų. Vasarą Paulauskai kasdien parduoda po pusę tonos. Žiemos periodu – tik po 200 kilogramų.
Ūkininkams tenka nuolatos sukti galvą, kaip šerti karves, kad šiuo metu už pieną mokama kaina neviršytų savikainos.
Gyvuliams šeria savo žemėje užaugintus grūdus. Sumala savame malūne.
Šieno preso neturi. Nusipirko tik rinktuvą. Pievą nupjauna ir šieną susirenka patys. Nesuka į rulonus. Šakėmis sukemša į daržines. Tėvams padeda iš Palangos atvažiuojantis sūnus Andrius. Trys daržinės pilnos kvapnaus šieno.
„Tiek dirbdami užsienyje gyventume geriau“
Jau dvidešimt metų Paulauskai pluša nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Pririšti prie namų, gyvulių ir ūkio.
Šiuo metu dirba 60 hektarų žemės, laiko 25 melžiamas karves ir prieauglio. Augina nemažai kiaulių ir vištų.
Per tą laiką, kai ūkininkauja, tik vieną kartą yra buvę Palangoje. Per mėnesį du – tris kartus atvažiuoja į Kelmę.
„Jeigu tiek daug dirbtume užsienyje, geriau gyventume,“ – svarsto ponia Ilona, kartais suabejojanti savo pasirinkimu kabintis į žemę. Gal reikėjo viską mesti ir išvažiuoti, kol dar buvo jaunesni?
Tačiau savo šeimoje jau turi tokį pavyzdį. Dukra Edita gyvena Anglijoje. Augina dukrelę. Vyras ten sukūrė savą verslą. Bet Edita labai ilgisi artimųjų. O sugrįžti į Lietuvą gali tik kartą per metus.
Gal ir Paulauskai išvažiavę svetur gyventų kankinami ilgesio, springtų svetimos kalbos žodžiais, nors ir mėgautųsi svetima gerove. Ir kas čia pasvers, kas geriau, ar turėti daugiau turto, ar plušėti savo žemėje, būti savo vietoje.
Poniai Ilonai atrodo, kad Lietuvoje gyvenanti jos jaunėlė dukra Justina, dirbanti karo policijoje, ir Palangoje gyvenantis sūnus Andrius yra laimingesni. Nors ir jiems nelengva. Justina ir studijuoja, ir dirba. Pinigais Lietuvoje nelyja. Tačiau tarp savų nepražūsi.
„Galėtų ir Edita grįžti namo, – rodydama anūkėlės nuotrauką kalba Ilona. – Maisto kaime užtektų. O pramogoms ir Lietuvoje užsidirbtų.“
Tobulinti ūkio nesiryžta
Per dvidešimt ūkininkavimo metų Paulauskai daug pasiekė. Tačiau sako, jog jų ūkį dar tobulinti, ir tobulinti. Pasistatė mėšlidę ir srutų rezervuarą. Tačiau mėšlo šalinimo transporterio neturi. Fermą tenka kuopti rankiniu būdu.
Reikėtų vandens gręžinio. Per parą ūkyje sunaudojama po 2 tonas vandens. Vieną dieną šulinys gali išsekti.
Reikėtų ir kombaino, ir šieno preso, ir kitokių dalykų. Tačiau šiandienės pieno kainos nežada didelių pieno ūkio perspektyvų. Skolintis pinigų būtų rizikinga. „Nepavešime nei patys, nei vaikai, – sako I. Paulauskienė. – Dvidešimt metų gyvename viltimi, jog ateis laikas, kai bus geriau. Ir toliau taip gyvensime.“
Asmeninės nuotr.
ŠEIMA: Darni ir darbšti Ilonos ir Jono Paulauskų šeima (kairėje – sūnus Andrius) sukūrė ūkį. Nors didelių turtų nepasiekė, tačiau skursti ar baimintis, kad atleis iš darbo, nereikia.
PATRIOTAI: Jaunėlė Paulauskų dukra Justina ir jos vyras Ernestas tarnauja Lietuvos kariuomenėje ir padeda tėvams per didžiuosius darbymečius.
EMIGRACIJA: Vyresnioji Paulauskų dukra Edita su vyru Linu ir dukrele Emily gyvena Anglijoje.
Autorės nuotr.
ILGESYS: Ilona Paulauskienė rodo Anglijoje gyvenančios dukros Editos dovaną – jos papuoštą rėmelį su anūkėlės nuotraukomis.