Dviejų vienodų rankinių rankomis nepasiųsi

Dvie­jų vie­no­dų ran­ki­nių ran­ko­mis ne­pa­sių­si

Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­tis Kęs­tu­tis Ci­bu­lis mu­gė­se ant pre­kys­ta­lio ri­kiuo­ja sa­vo ran­ko­mis siū­tas mo­te­riš­kas ir vy­riš­kas ran­ki­nes bei kup­ri­nes. Tvir­ti ge­ros odos ga­mi­niai, pa­puoš­ti sag­ti­mis, ki­še­nė­mis, įvai­rio­mis de­ta­lė­mis, trau­kia akį. Oda vy­ras do­mė­jo­si se­niai, prieš tris de­šim­tis me­tų pa­ts pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­si­siu­vo striu­kę. Nuo ta­da oda ir siu­vi­mas jo ne­be­pa­lei­do.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ne­bi­jo ko­pi­juo­ti

Kęs­tu­tis Ci­bu­lis nuo len­ty­nos pa­ke­lia tvir­tai at­ro­dan­čią odi­nę kup­ri­nę ir siū­lo pa­ki­lo­ti. Ga­mi­nys, ku­riam pa­kie­ti­ni­mą at­sto­ja dvi­gu­ba oda, nu­sve­ria ran­ką. Svo­rio pri­de­da ir daug sag­te­lių. Ta­čiau kai ku­riems žmo­nėms pa­tin­ka jaus­ti daik­tą, o ne ne­ša­mą orą.

Skir­tin­gų dy­džių ru­dos, ply­tos, rau­do­nojo vy­no, juo­dos spal­vų ran­ki­nės ir kup­ri­nės pa­puoš­tos pra­kti­nę pa­skir­tį tu­rin­čio­mis ki­še­nė­mis ar­ba tam tik­rais ele­men­tais, pa­vyz­džiui, sū­nui skir­tą kup­ri­nę vy­ras pa­gra­ži­no jo su­si­kur­tu lo­go­ti­pu.

Be­veik kiek­vie­nai ran­ki­nei jis pa­si­da­ro brė­ži­nius.

„Siū­da­mas ran­ko­mis nie­ka­da ne­su­kur­si ant­ros ly­giai to­kios pat ran­ki­nės, nes tai žmo­gaus dar­bas, nė­ra ma­ši­nos tiks­lu­mo, kaip ga­mi­nant kon­ve­je­riu, kai kiek­vie­na de­ta­lė tūks­tan­čius kar­tų kar­to­ja­ma iden­tiš­kai“, – aiš­ki­na jo­niš­kie­tis, pa­ste­bė­da­mas, kad net ir neį­do­mu kur­ti „štam­pus“. Ta­čiau vy­ras at­vi­rai pri­pa­žįs­ta ne­bi­jan­tis ko­pi­juo­ti. Kur nors gat­vė­je vi­sa­da at­krei­pia dė­me­sį į vy­rą ar mo­te­rį, be­si­ne­šan­čius įdo­mią kup­ri­nę ar ran­ki­nu­ką. Vis tiek vė­liau pri­tai­ky­da­mas pra­ktiš­kai imp­ro­vi­zuos de­ta­lė­mis, tik idė­ja iš­liks ta pa­ti.

Ne vers­las, bet ma­lo­nu­mas

Pa­sak K. Ci­bu­lio, jei ne­mo­ki sa­vo dar­bo, ir ge­ra oda neiš­gel­bės, ta­čiau iš pra­stos juo la­biau nie­ko pa­do­raus ne­su­kur­si. Tik­ra oda gra­žiai dė­vi­si, ne­grei­tai su­dy­la. Tiek, kiek jos rei­kia vie­nai ran­ki­nei pa­siū­ti, kai­nuo­tų vi­du­ti­niš­kai 50 eu­rų. Ži­no­ma, pra­stes­nė ir ma­žes­nis kie­kis, pri­klau­san­tis pa­gal pa­si­rink­tą ga­mi­nio dy­dį, ga­li kai­nuo­ti ir tik 20–30 eu­rų. Pri­dė­jus pa­mu­ša­lą, sag­tis, ki­tas de­ta­les ir dar­bą, kai­na išau­ga.

„Aš vers­lo ne­da­rau, tai nė­ra ma­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Dir­bu sa­vo ma­lo­nu­mui. Ga­liu pa­siū­ti ran­ki­nę ir per die­ną, ta­čiau jau tu­riu rim­tai pri­sės­ti. Siū­ti sto­rą odą nė­ra leng­va, rei­kia tvir­tų ran­kų“, – sa­ko ran­ki­nių siu­vė­jas.

Vy­ras tei­gia, kad šiais lai­kais leng­va įsi­gy­ti ge­rai iš­dirb­tos odos. To­dėl da­bar at­ro­do ne­tgi ko­miš­kai, kad prieš dvi–tris de­šim­tis me­tų tek­da­vo siū­ti iš to­kios, ku­ri skleis­da­vo ne­ma­lo­nų kva­pą, bu­vo kie­ta.

Pa­si­siu­vo už­sa­ky­tą striu­kę

Pir­ma K. Ci­bu­lio „pa­žin­tis“ su oda įvy­ko apie 1989-uo­sius. Bu­vo dva­si­nis ša­lies pa­ki­li­mas, Są­jū­dis ir – vi­suo­ti­nio de­fi­ci­to lai­kas. Jau ėmė kles­tė­ti Ga­riū­nai, par­da­vi­nė­ję „štu­kas“, populiarėjo odi­nės striu­kės. Vie­nas pa­žįs­ta­mas ta­da Uk­mer­gė­je gy­ve­nu­siam vy­rui pa­pa­sa­ko­jo, kur ga­li „su­veik­ti“ odos ir nu­krei­pė pas ge­rą pa­žįs­ta­mą siu­vė­ją Kė­dai­niuo­se.

„Tas meist­ras ža­dė­jo striu­kę pa­siū­ti per mė­ne­sį, o jo sta­lai bu­vo krau­te nu­krau­ti už­sa­ky­mams skir­ta me­džia­ga. Skam­bi­nau gal ke­tu­ris kar­tus, jis vis ne­tu­rė­jo lai­ko, kol ga­lų ga­le – nu­va­žia­vau. Ta­da jis su­dė­lio­jo iš­kar­pas, paaiš­ki­no, kas kur tu­ri bū­ti ir grį­žęs į kai­mą pas mo­čiu­tę sė­dau prie „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­nos. Jau anks­čiau bu­vau siu­vęs kel­nes, siau­ri­nęs, pla­ti­nęs, ką rei­kė­jo. Po sa­vai­tės ar dvie­jų už­baig­tą striu­kę nu­ve­žiau pa­ro­dy­ti meist­rui. Jis apie ma­no ga­mi­nį nie­ko ne­pa­sa­kė, ta­čiau pa­siū­lė kar­tu siū­ti įvai­rius ga­mi­nius ir „šluo­tis pi­ni­gus“, nes už­sa­ky­mų anuo­met ne­trū­ko. Tur­būt ne­pras­ta ta ma­no striu­kė išė­jo, jei­gu toks is­to­ri­jos po­sū­kis“, – su šyp­se­na pri­si­me­na jo­niš­kie­tis.

Ga­lė­jo už­dirb­ti ge­rus pi­ni­gus

Tą kar­tą jis meist­rui iš Kė­dai­nių nie­ko neat­sa­kė, tik nu­si­pir­ko iš jo odos dar 5–6 striu­kėms. Jas pa­siu­vęs pri­sta­tė į ko­mi­so par­duo­tu­vę Kau­ne, o po po­ros die­nų su­ži­no­jo, kad jo ran­kų dar­bo ga­mi­niai šluo­te iš­šluo­ti.

Vy­ras vis­tik nu­ta­rė pri­si­dė­ti prie kė­dai­niš­kio vers­lo. Iš pra­džių la­vi­no ran­ką: siu­vo apy­kak­les, ki­tas de­ta­les, o maž­daug po mė­ne­sio jau ga­lė­jo pa­ts pa­siū­ti ga­mi­nį nuo pra­džios iki ga­lo.

„Įgu­du­sio­mis ran­ko­mis ga­lė­jai per die­ną pa­siū­ti dvi striu­kes ir už­dirb­ti 30 do­le­rių. Da­bar sun­ku su­vok­ti, nes do­le­rio ver­tė vi­sai ki­ta, o tuo me­tu už to­kią su­mą daug bū­tum nu­si­pir­kęs“, – at­vi­rau­ja K. Ci­bu­lis.

Šis vers­las kles­tė­jo, kol pa­klau­sa din­go, kai pra­dė­ta vež­ti striu­kes iš Tur­ki­jos.

Da­bar ran­ki­nių siu­vė­jas, pa­klaus­tas apie pla­nus, sa­ko jų di­de­lių ne­ku­rian­tis. Tie­siog ban­do da­ry­ti tai, ką no­ri: „Pa­siu­vi ran­ki­nę, ap­žiū­ri, kad ge­rai pa­vy­ko, ir ma­lo­nu“.

Au­to­rės nuo­tr.

Kęs­tu­tis Ci­bu­lis sa­ko, kad siū­da­mas ran­ko­mis nie­ka­da ne­su­kur­si ant­ros ly­giai to­kios pat ran­ki­nės, nes tai žmo­gaus dar­bas, nė­ra ma­ši­nos tiks­lu­mo, kaip ga­mi­nant kon­ve­je­riu.

Kęs­tu­čio Ci­bu­lio ran­ki­nės – su sag­ti­mis, ke­lio­mis ki­še­nė­mis ir ran­ke­no­mis.

Ran­ki­nių pa­siū­ta net ke­lios pil­nos len­ty­nos.

Rau­do­na ran­ki­nė – ryš­kiai as­me­ny­bei.

To­kas ran­ki­nes be siū­lių ir ap­siu­vi­mų la­biau­siai mėgs­ta jau­ni­mas.

Kęs­tu­tis Ci­bu­lis iš ran­ki­nių sa­ko vers­lo ne­da­ran­tis, kol kas siu­va sa­vo ma­lo­nu­mui.

Daugiau: striukės