Dygus, bet mylimas

Dy­gus, bet my­li­mas

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Anks­čiau šis au­ga­las daž­niau­siai au­gin­tas kaip pui­ki ža­lia­va sau­sa­žie­džių puokš­tėms. Da­bar, pa­si­kei­tus ma­dos vė­jams ir la­biau su­si­do­mė­jus na­tū­ra­liais lau­ki­niais au­ga­lais, zun­da (Eryn­gium) ta­po pil­na­tei­se gė­ly­nų pi­lie­te. Pa­gau­sė­jo ir au­gi­na­mų rū­šių asor­ti­men­tas.

Moks­li­nis au­ga­lo var­das pa­si­sko­lin­tas iš grai­kų kal­bos – taip jį va­di­no dar se­no­vė­je. Sa­lie­ri­nių šei­mos (Apia­ceae) zun­dų gen­ty­je per 260 rū­šių. Smul­kūs žyd­ri ar mė­ly­ni žie­de­liai su­si­tel­kę į tan­kias pail­gas gal­vu­tes stam­bių, plunks­niš­kų, stan­džių, dyg­liuo­tų skrait­la­pių sos­te. Zun­dų stie­bai daž­niau­siai sta­tūs, 40–150 cm aukš­čio, vir­šū­nė­je ša­ko­ti. La­pai odiš­ki, iš­ti­si­niai ar įskel­ti, ap­va­lūs, kiau­ši­niš­ki, tri­kam­piai ar lan­ce­tiš­ki, re­čiau juos­tiš­ki, pa­pras­tai kraš­tuo­se dan­ty­ti ar (ir) dyg­liuo­ti. Pa­šak­nio la­pai ko­tuo­ti, stie­bi­niai – be ko­te­lių.

Išs­kir­ti­nis vi­sų zun­dų po­žy­mis – jų dyg­liai. Tai ne tas au­ga­las, prie ku­rio no­rė­tų­si nuo­lat pri­si­lies­ti ar pa­glos­ty­ti. Bet tuo šios gė­lės ir ža­vios: sa­vo neįp­ras­tu­mu, keis­to­mis for­mo­mis ir at­šiau­riu bū­du. Ne vi­sos rū­šys vie­no­dai dyg­liuo­tos – yra ir san­ty­ki­nai švel­nių. Ta­čiau di­džio­ji zun­da (E.gi­gan­teum) – tik­ra pa­bai­sa. Skau­džiai kan­džio­ja­si ne tik stan­dūs it skar­da la­pai; to­kie pat dy­gūs ir skraist­la­piai. Ki­lu­si iš Kau­ka­zo; Ang­li­jo­je au­gi­na­ma jau nuo XIX šimt­me­čio pra­džios (net pra­var­džiuo­ja­ma po­nios Vil­mot vai­duok­liu: pa­sa­ko­ja­ma, jog ši da­ma, pa­mi­lu­si eg­zo­tiš­ką au­ga­lą, slap­čia iš­bars­ty­da­vo jo sėk­las sa­vo drau­gų ir pa­žįs­ta­mų soduose...). Di­džio­sios zun­dos stie­bai la­bai tvir­ti, iki 150 cm aukš­čio. Tai stam­biau­sia iš vi­sų au­gi­na­mų zun­dų. Ne­lai­mei, au­ga­las yra tik dvi­me­tis: per­žy­dė­jęs jis žū­va, prieš tai su­spė­jęs su­bran­din­ti gau­sų stam­bių sėk­lų der­lių.

Skir­tin­gai nuo gi­gan­tiš­kų di­džio­sios zun­dos žie­dy­nų, plokš­čia­la­pės (E.pla­num) žie­dy­nų gal­vu­tės vos 2 cm skers­mens. Tai Eu­ro­pos ir Va­ka­rų Azi­jos ste­pių au­ga­las, ret­kar­čiais su­tin­ka­mas ir Lie­tu­vo­je. Pra­žys­ta lie­pos mė­ne­sį. Stie­bai ša­ko­ti, 80–100 cm il­gio, su dau­gy­be mels­vų žie­dy­nų. Skraist­la­pių gra­žu­mu pa­si­gir­ti ne­ga­li – jie il­gi, siau­ri, lan­ce­tiš­ki, vi­sai neįs­pū­din­gi. O štai šios rū­šies mu­tan­tas ‘Jade Frost‘ – ypa­tin­gas: jo la­pai su pla­to­kais raus­vais, vė­liau pa­bą­lan­čiais ap­va­dais. Ir stie­bai, ir žie­dy­nų gal­vu­tės sod­rios mė­ly­nai vio­le­ti­nės spal­vos. E.amet­hys­ti­num la­pai plunks­niš­ki, skiau­tė­ti, la­bai dyg­liuo­ti, o skraist­la­piai il­ges­ni už pla­čia­la­pės. Di­des­nės ir žie­dy­nų gal­vu­tės. E.bour­ga­tii že­mes­nė, tik 40 cm aukš­čio; au­ga pla­čiu, iš­lin­ku­siais stie­bais ke­ru. La­pai la­bai skiau­tė­ti, ne­tgi gar­ba­no­ti, mels­vai ža­li su bal­to­mis gys­lo­mis. Rū­šis de­ko­ra­ty­vi vos su­dy­gu­si. Ki­lu­si iš Pi­rė­nų pu­sia­sa­lio, to­dėl pas mus žie­mo­ja ne­no­riai. O štai pa­jū­ri­nė (E.ma­ri­ti­mum) au­ga ir Lie­tu­vo­je, Kur­šių ne­ri­jo­je. Įra­šy­ta į Lie­tu­vos Rau­do­ną­ją kny­gą. Ta­čiau tai ne kliū­tis ją au­gin­ti ir gė­ly­ne: vers­li­nin­kai kar­tais pa­siū­lo au­gy­nuo­se iš sėk­lų išau­gin­tų jos so­di­nu­kų. Tai 20–60 cm aukš­čio au­ga­las su stan­džiais odiš­kais (lyg skar­da!) mels­vai ža­liais iš­ti­si­niais, ašt­riai dyg­liuo­tais la­pais. Žy­di liepos–rugsėjo mė­ne­siais. Ši rū­šis tu­ri ge­rai iš­vys­ty­tas šak­nis (60–80 cm il­gio), to­dėl per­so­din­ti įma­no­ma tik jau­nu­čius au­ga­lė­lius.

La­biau­siai mė­gia­ma – al­pi­nė (E.al­pi­num) zun­da, na­tū­ra­liai au­gan­ti Al­pė­se bei kal­nuo­tuo­se Bal­ka­nų ra­jo­nuo­se. Ge­ro­kai „švel­nes­nė“ už ki­tas gen­tai­nes – gal to­dėl ir mė­gia­ma. Stie­bai sta­tūs, iki 60–80 cm aukš­čio. Žie­dy­nų gal­vu­tės dy­džiu ne­daug nu­si­lei­džia E.gi­gan­teum, o skraist­la­piai – pa­tys veš­liau­si, la­bai pa­na­šūs į puoš­nių žals­vų ar mė­ly­nų plunks­nų kuokš­tą. La­bai se­nas gė­ly­nų au­ga­las, ži­no­mas jau nuo XVI am­žiaus vi­du­rio. Kul­tū­ri­nės for­mos ‘Blue Star’ skraist­la­piai dar įspū­din­ges­ni ir ryš­kes­ni. Daž­no­kai au­gi­na­ma ir ‘Donard Variety’. Pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais pla­ti­na­ma daug de­ko­ra­ty­vių neaiš­kios kil­mės zun­dos for­mų bei hib­ri­dų. Di­de­liuo­se au­gy­nuo­se to­kie sod­me­nys pa­pras­tai dau­gi­na­mi la­bo­ra­to­ri­jo­se mik­rok­lo­na­vi­mo bū­du: ne­nuos­ta­bu, kad zun­dų so­di­nu­kai yra bran­ges­ni, nei ki­tų au­ga­lų.

Ko­lek­ci­nin­kai kar­tais au­gi­na dar dvi la­bai ori­gi­na­lias rū­šis. Cent­ri­nės bei ry­ti­nės Šiau­rės Ame­ri­kos že­my­no da­lies sen­bu­vė (ti­piš­kas pre­ri­jų au­ga­las) E.yuc­ci­fo­lium (iki 150 cm aukš­čio) sa­vo iš­vaiz­da ko­pi­juo­ja ki­tą šio že­my­no au­ga­lą – ju­ką. Kad tai zun­da, at­pa­žįs­ta­me tik gė­lei pra­žy­dus. Ne­ti­piš­ki ir žie­dai: jie bal­ti, o gal­vu­tės – tai­syk­lin­gi ru­tu­liu­kai (kaip band­re­nio).

Ki­ta rū­šis – ar­gen­ti­nie­tė E.aga­vi­fo­lium (iki 1,8 m ūgio), nu­spren­dė ap­si­mes­ti aga­va. Tie­sa, jos grės­min­gai dan­ty­ti (kaip ana­na­so), sod­riai ža­li, la­bai il­gi, tam­siai ža­li lan­ce­tiš­ki la­pai nė­ra to­kie mė­sin­gi, to­dėl ap­gau­lė la­bai grei­tai paaiš­kė­ja. Jei ban­dy­si­te au­gin­ti šias eg­zo­tiš­kas rū­šis, pa­rin­ki­te joms tin­ka­mą vie­tą: abid­vi vi­siš­kai ne­pa­ken­čia pa­žliu­gu­sios dir­vos (ypač šal­tuo­ju me­tų lai­ku). Šal­čiams šios abi per žie­mą ža­liuo­jan­čios zun­dos nė­ra la­bai jaut­rios. Ge­rai au­ga bet ko­kios su­dė­ties dir­vo­že­my­je.

Vi­sos zun­dų rū­šys ge­riau­siai au­ga at­vi­ro­se vie­to­se bei ge­rai dre­nuo­to­se, ne­la­bai trą­šio­se dir­vo­se. Jei per­mai­tin­si­te, mė­ly­na skrait­la­pių ir stie­bų spal­va (be­je, aukš­čiau pa­mi­nė­tos ame­ri­ki­nės kil­mės zun­dos iš pri­gim­ties yra vi­siš­kai ža­lios) iš­blykš. Zun­dų „pa­mė­ly­na­vi­mą“ ska­ti­na ir šar­mi­nė, mi­ne­ra­li­zuo­ta dir­va: kai ku­rie au­gin­to­jai re­ko­men­duo­ja ap­link ke­rus įterp­ti sau­je­lę ki­tą krei­dos. Zun­dų šak­nys gi­lios; saus­rų au­ga­lai ne­bi­jo. Ka­sant lie­me­ni­nės šak­nys leng­vai pa­žei­džia­mos; su­skirs­ty­ti ke­rai sun­kiai pri­gy­ja, to­dėl to­kiu ri­zi­kin­gu bū­du re­tai dau­gi­na­mi. Zun­dos pa­pras­tai vei­sia­mos sėk­lo­mis (tik­tai lau­ki­nės rū­šys!). 18 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je su­dygs­ta per 3–4 sa­vai­tes. Jau­ni au­ga­lė­liai iš­kart per­so­di­na­mi į nuo­la­ti­nę vie­tą. Dau­ge­lis zun­dų rū­šių, prie­šin­gai nei ma­no­ma, yra il­gaam­žės.

Plokš­čia­la­pė zun­da – Eu­ro­pos ir Va­ka­rų Azi­jos ste­pių au­ga­las, ret­kar­čiais su­tin­ka­mas ir Lie­tu­vo­je.

Gied­riau Ru­mės nuo­tr.