Gamtos mylėtojas svajoja apie danielių bandą

Gam­tos my­lė­to­jas sva­jo­ja apie da­nie­lių ban­dą

Vaiz­din­ga­me Kna­šių kai­mo vien­kie­my­je (Kel­mės r.) su žmo­na įsi­kū­ręs Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis ku­pi­nas mei­lės gam­tai. Su mei­le ir pa­gar­biai jis kal­ba apie į in­ki­lą at­skri­du­sią graž­gal­vę, liz­de iš­pe­rė­tus lau­ki­nių an­čių ma­žy­lius, apie vos už ke­lio­li­kos met­rų nuo na­mo be­si­pui­kuo­jan­čius ir ga­lin­gai bau­bian­čius el­nius per ru­de­ni­nes tuok­tu­ves, apie nuo­din­gas an­gis, ku­rias be bai­mės ga­li ant krū­ti­nės už­si­dė­ti. Apie tai­kias bi­tes ir nau­din­gus šeš­kus. Gra­žuo­les stir­nai­tes, prieš ku­rias nė­ra ran­kos pa­kė­lęs, nors me­džio­ja dau­giau kaip pu­sę am­žiaus.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kna­šių kai­mas tie­siog mau­do­si ru­de­ni­nės sau­lės spin­du­liuo­se.

Nuo van­dens tel­ki­nu­ko aky­se ky­la rū­kas. Be­veik be gar­so nu­plau­kia an­te­lė. Ska­ro­tas eg­lių ša­kas ap­raiz­gę leng­vu­čiai vo­ra­tink­liai. Ty­la ir ra­my­bė. Tik to­lu­mo­je gir­di­si į pie­tus iš­skren­dan­čių paukš­čių kly­ka­vi­mai ir as­fal­tu nu­rie­dan­čių ma­ši­nų neį­ky­rūs gar­sai.

To­kio­je ty­lio­je, švie­sio­je ra­my­bė­je įsi­kū­ru­si Re­mi­gi­jaus ir Ja­ni­nos Mer­ke­lių so­dy­ba at­ro­do kaip gam­tos mu­zie­jus.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas džiau­gia­si kiek­vie­na čia pra­leis­ta aki­mir­ka. Gam­to­je jau­čia­si kaip na­muo­se, o kai na­mai gam­to­je – dvi­gu­bas ma­lo­nu­mas.

Tven­ki­nu­ke, sa­le­lė­je, gam­tos my­lė­to­jas pa­dė­jo pa­ties pa­da­ry­tą liz­dą-na­me­lį an­tims. Ša­lia tven­ki­nu­ko pa­so­di­no laz­dy­nų, kad rie­šu­tų ga­lė­tų pa­ska­nau­ti ir žie­mai su­kaup­ti vo­ve­rai­tės. Pats šei­mi­nin­kas nei­ma nė vie­no rie­šu­tė­lio.

„Vo­ve­rai­tės liz­dus įsi­tai­siu­sios pu­šy­se, sun­ku įžiū­rė­ti. Ant vie­nos pu­šies ka­mie­no įtai­siau ne­di­de­lį me­di­nį na­mu­ką, ten pa­de­du ska­nės­tų vo­ve­rai­tėms. Koks anū­kams džiaugs­mas į vo­ve­rai­tes pa­si­žiū­rė­ti!"– ir pa­ts džiau­gė­si R. Mer­ke­lis.

Dre­bu­lė­je liz­dą su­si­su­kęs suo­pis. Vie­na­me in­ki­le pe­rė­jo mar­gas­pal­vė mu­si­nu­kė, ki­ta­me – di­džio­ji zy­lė.

So­dy­bo­je – ir gand­ra­liz­dis, iš­ki­lęs tarp aukš­tų pu­šų. Bet šie­met gand­rai ne­pe­rė­jo. Anks­čiau su­lauk­da­vo ir tri­jų jau­nik­lių.

R. Mer­ke­lis pa­sa­ko­jo, jog obe­ly­je pe­rė­da­vo la­bai re­tas uok­si­nis paukš­tis – graž­gal­vė. Kai obe­lį te­ko nu­pjau­ti, pe­ri in­ki­luo­se. Graž­gal­vės min­ta skruz­dė­lė­mis ir jų ler­vo­mis. Šie­met Kna­šiuo­se šei­mi­nin­kas ma­tė ke­tu­ris ku­ku­čius. Tu­jo­se, ka­da­giuo­se pe­ri ne vie­na ža­liū­kė, rau­don­gurk­lė, gel­to­no­sios kie­lės po­re­lė.

„Už ke­lio­li­kos met­rų nuo na­mo, be­veik į kie­mą, suei­da­vo sep­ty­ni el­niai, ma­ty­da­vau pro vir­tu­vės lan­gą. Kad už­triū­by­da­vo, gra­žu žiū­rė­ti ir gir­dė­ti!“ – pa­sa­ko­jo R. Mer­ke­lis apie ne­se­niai vy­ku­sias el­nių „ves­tu­ves“.

So­dy­bo­je lan­ko­si bar­su­kas, pa­kni­sa pie­ve­lę, ieš­ko­da­mas gram­buo­lių. Šei­mi­nin­kas jį va­di­na drau­gu, nes bar­su­kas pa­dė­jo su­nai­kin­ti įky­ruo­les vaps­vas. Bi­čių, vaps­vų įgė­li­mų bar­su­kai ne­bi­jo.

Įvai­rio­se so­dy­bos vie­to­se su­sta­ty­ti avi­liai, su­meist­rau­ti pa­ties šei­mi­nin­ko. Jo ži­nio­je – 60 bi­čių šei­mų. Bi­te­lės vi­sai ne­pik­tos, iš­tai­kiu­sios sau­lė­tą die­ną, dar le­kia žie­dų ieš­ko­ti.

R. Mer­ke­lis bi­ti­nin­ka­vi­mu su­si­do­mė­jo jau­nys­tė­je, kai gy­ve­no Vid­so­dy­je. Te­nykš­čiuo­se miš­kuo­se yra ra­dęs ne vie­ną bi­čių šei­mą, su­si­spie­tu­sią į dre­ves. „Gi­ri­nin­kas leis­da­vo man stuob­rius nu­si­pjau­ti ir bi­tes į na­mus par­si­vež­ti“, – pri­si­mi­nė vy­riš­kis.

Bi­čių įgė­li­mo R. Mer­ke­lis nė kiek ne­si­bai­mi­na. Svar­biau­sia yra ne­jaus­ti bai­mės, su bi­tė­mis su­tar­ti. Prie bi­te­lių ei­da­mas, tik plau­kus pri­den­gia, nes jie sklei­džia bi­tes trauk­te trau­kian­čius mag­ne­ti­nius lau­kus. Vei­do ne­sle­pia. R. Mer­ke­lis anks­čiau yra rin­kęs bi­čių nuo­dus, žie­da­dul­kes.

Kna­šių kai­mo pa­trio­tas su bend­rak­la­se ir suo­lo drau­ge žmo­na Ja­ni­na užau­gi­no dvi duk­ras. At­ža­los jo gy­ve­ni­mo bū­do ne­pa­si­rin­ko.

Mer­ke­liai Kna­šiuo­se ap­si­gy­ve­no maž­daug prieš du de­šimt­me­čius. Prieš tai bu­vo įsi­kū­rę Vid­so­dy­je, su­si­ren­tę na­mą. Dar Vid­so­dy­je, par­si­ve­žęs iš Pa­ne­vė­žio, R. Mer­ke­lis pra­dė­jo au­gin­ti vie­tos gy­ven­to­jus ste­bi­nu­sius fa­za­nus. Paaiš­kė­jo, jog pa­te­lė tik su­dė­da­vo kiau­ši­nius, o pe­rė­da­vo pa­ti­nas.

Kai iš­si­kė­lė iš Vid­so­džio, fa­za­nų ne­beau­gi­na, li­ko tik pa­ties šei­mi­nin­ko pa­da­ry­ta iš­kam­ša.

So­dy­ba Kna­šiuo­se uži­ma 15 hek­ta­rų. Ne­se­niai R. Mer­ke­lis už­so­di­no še­šis hek­ta­rus nau­ju miš­ku.

Me­džio­to­jas sa­vo na­muo­se tu­ri su­kau­pęs ne­ma­žą žvė­rių kau­ko­lių ko­lek­ci­ją.

Dau­giau­sia ko­lek­ci­jo­je – stir­ni­nų kau­ko­lės, dar yra el­nio. „Už su­me­džio­tą jau­ną el­nią yra te­kę su­mo­kė­ti bau­dą. Čia – to žvė­ries gal­vos iš­kam­ša, pa­ts pa­da­riau“, – ro­dy­da­mas pa­sa­ko­jo. Ant sie­nų – įvai­rių žvė­rių ra­gai. Šei­mi­nin­kas mo­jo ran­ka: tik men­ka da­le­lė vi­sų jo tu­rė­tų ra­gų li­ko. Iš­da­li­jęs, iš­do­va­no­jęs. Medžio­ja nuo 16 me­tų, il­giau ne­gu pu­sę am­žiaus, yra Pa­ši­lė­nų me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vas.

R. Mer­ke­lis mėgs­ta ir žve­jo­ti. 9 ki­log­ra­mus 300 gra­mų svė­rė vie­na pa­gau­ta gra­žuo­lė ly­de­ka. Ly­de­kos-mil­ži­nės ir dar dvie­jų gra­žuo­lių gal­vos – taip pat ant sie­nos pa­ka­bin­tos.

Už mei­lę gam­tai ir bi­ti­nin­kys­tę R. Mer­ke­lis 2012 me­tais tuo­me­ti­nio Že­mės ūkio mi­nist­ro Vi­gi­li­jaus Juk­nos bu­vo ap­do­va­no­tas pa­dė­kos raš­tu. Yra ir ki­to­kių pa­dė­kų su­lau­kęs.

Ta­čiau di­džiau­sia pa­dė­ka gam­tos my­lė­to­jui – gy­ve­ni­mas dar­no­je su gam­ta. R. Mer­ke­lis la­bai no­rė­tų, kad jo so­dy­bo­je ga­ny­tų­si da­nie­liai. Dėl gro­žio, ne dėl mė­sos ar pel­no. Ne­ži­no, ar ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai leis, ar ne­kils ki­to­kių kliū­čių ar truk­dy­mų. Nu­ma­ty­tą te­ri­to­ri­ją gluos­niais ap­so­din­tų, kad tvo­ra bū­tų am­ži­na. „Žiū­rė­čiau ir žiū­rė­čiau į gra­žius žvė­re­lius“, – šyp­so­jo­si, tar­si da­bar ma­ty­da­mas sva­jo­nė­se be­si­ga­nan­čią ban­dą.

Au­to­rės nuo­tr.

Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis pa­žįs­ta­mų va­di­na­mas gam­tos my­lė­to­ju. Vy­riš­kis pa­gar­biai ir su mei­le kal­ba ir apie ma­žiau­sius paukš­te­lius, ir apie di­džiu­lius el­nius.

So­dy­bo­je – pil­na in­ki­lų liz­dų įvai­riau­siems paukš­čiams.

Mer­ke­lių so­dy­bo­je – sau­lė­tą ir šil­tą ru­dens ru­dens die­ną nuo van­dens ky­lan­tis rū­kas.

Į to­kį me­di­nį na­mu­ką šei­mi­nin­kas de­da ska­nės­tų vo­ve­rai­tėms.

Nuo jau­nys­tės Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis bi­ti­nin­kau­ja. Avi­liu­kai žais­min­gai at­si­spin­di tven­ki­nio van­de­ny­je.

R. Mer­ke­lis avi­lius meist­rau­ja pa­ts.

Medžiotojas Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis tu­ri su­rin­kęs stir­nų ir ki­tų žvė­rių kau­ko­lių ko­lek­ci­ją.

Di­džiu­les, kaž­ka­da su­gau­tas žu­vis pri­me­na tik jų gal­vos.

Se­niau Re­mi­gi­jus Mer­ke­lis da­ry­da­vo paukš­čių ir gy­vū­nų iš­kam­šas.