Gėles vaišina kava

Gė­les vai­ši­na ka­va

Kra­žiuo­se (Kel­mės ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti Da­nu­tė Amb­ro­zai­tie­nė la­bai my­li gė­les. Už nuo­la­ti­nį rū­pes­tį gė­lės mo­te­riai at­si­dė­ko­ja gau­siai žy­dė­da­mos, džiu­gin­da­mos įspū­din­gų dy­džių žie­dais.

Be­ne my­li­miau­sios po­nios Da­nu­tės gė­lės – hor­ten­zi­jos, la­bai pa­tin­ka ir ama­ri­liai, jur­gi­nai. Kai ku­rių gė­lių pa­va­di­ni­mų kra­žiš­kė nė ne­ži­no. Bet vi­sas la­bai my­li ir daž­nai, kaip pa­ti juo­kau­ja, pa­vai­ši­na ka­va – pa­lais­to ka­vos tirš­čiais.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kra­žiš­kės Da­nu­tės Amb­ro­zai­tie­nės vie­nas iš po­mė­gių – au­gin­ti gė­les. Žy­din­čių au­ga­lų pil­nos na­mų pa­lan­gės, o va­sa­rą  pra­žys­ta ir vi­sas kie­mas.

Kas­met au­gi­na be­go­ni­jas, sur­fi­ni­jas, žem­čiū­gus, ka­ra­liš­ką­sias le­li­jas, po lan­gais so­di­na ryš­kias­pal­ves sal­vi­jas. Šių gė­lių pri­siau­gi­na iš sėk­lų. Sal­vi­jos žy­di vi­są va­sa­rą, iki pat šal­nų. Neil­gai tru­kus, pa­va­sa­riui ge­rai įsi­bė­gė­jus, pra­žys ir tul­pės. Vie­na bė­da – kra­žiš­kės dar­že­lį „ar­ti“ ne­pa­liau­ja kur­mis.

Ant pa­lan­gių – įvai­rias­pal­vės pe­lar­go­ni­jos, Kra­žių kraš­te va­di­na­mos „muš­ka­te­liais“, aza­li­jos, ama­ri­liai. Ki­tų gė­lių pa­va­di­ni­mų mo­te­ris nė ne­ži­no.

Be­ne my­li­miau­sios gė­lės – hor­ten­zi­jos, su­krau­nan­čios ke­pu­rės dy­džio žie­dus. Ant vie­no krū­me­lio po 50 žie­dų pra­žys­ta. D. Amb­ro­zai­tie­nė hor­ten­zi­jas lai­ko va­zo­nuo­se lau­ke, pa­sta­to ne­to­li ve­ran­dos, kad gė­lės bū­tų ap­sau­go­tos nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių, gau­tų pa­vė­sio. Vie­nu me­tu tu­rė­jo net sep­ty­ne­tą krū­me­lių. Žie­mą hor­ten­zi­jas per­ne­ša į vi­dų, pa­de­da šil­do­ma­me kam­ba­ry­je, na­mo ant­ra­ja­me aukš­te. Ned­rįs­ta my­li­miau­sių gė­lių lau­ke per šal­čius pa­lik­ti.

„Tu­riu ir bal­tą, ir raus­vą hor­ten­zi­ją, „pri­plen­ca­vo­jau“ dar, abiem duk­roms pa­do­va­no­jau po to­kią gro­žy­bę“, – pa­sa­ko­jo Da­nu­tė Amb­ro­zai­tie­nė. Hor­ten­zi­jas mo­te­ris dau­gi­na nu­ska­biu­si ir į že­mę pri­so­di­nu­si dai­ge­lių, nors yra gir­dė­ju­si, jog ga­li­ma dau­gin­ti sėk­lo­mis, at­lan­ko­mis, da­li­jant krū­mą į ke­lias da­lis, ap­kar­pius šak­nų ir ūg­lių ga­lus.

„So­di­nu ir lau­ki­nių ju­kų, jur­gi­nų, ka­nų. Bet pa­sta­rų­jų tik­riau­siai rei­kės at­si­sa­ky­ti. Nors ža­lu­mą sklei­džia, gra­žiai žy­di, bet la­bai sun­ku ru­de­nį iš lau­ko į vi­dų su­neš­ti šak­nis, kad sau­giai per­žie­mo­tų“, – ap­gai­les­ta­vo D. Amb­ro­zai­tie­nė.

Gė­lių po­nia Da­nu­tė pri­siau­gi­na pa­ti, da­li­ja­si su kai­my­nė­mis, gau­na ir do­va­nų. Prieš še­še­rius me­tus vo­ka­li­nio an­samb­lio mo­te­rys jai įtei­kė kli­vi­ją, iki šiol ne­pa­liau­jan­čią džiu­gin­ti nuo­sta­biais žie­dais.

„Žie­dai to­kio neį­ti­kė­ti­no ly­gu­mo, į bliz­gų kups­tą po ke­lio­li­ka su­si­for­ma­vę, ma­lo­nios spal­vos, jog daž­nas pa­ma­no, kad ne­tik­ri. Bet jie – tik­rų tik­riau­si! Gė­lė žy­di per me­tus po tris ke­tu­ris kar­tus“, – džiau­gė­si.

Kaž­kaip ypa­tin­gai sa­vo gė­lių kra­žiš­kė ne­pri­žiū­ri. Rū­pi­na­si, kad ne­trūk­tų drėg­mės, pa­trę­šia, per­so­di­na. Ta­čiau mo­te­ris juo­ka­vo, jog gė­les daž­nai vai­ši­na ka­va. Tiks­liau – ka­vos tirš­čiais pa­lais­to tiek kam­ba­ri­nes, tiek ir lau­ke au­gi­na­mas gė­les. Ka­vos tirš­čiai – pa­grin­di­nė trą­ša.

„Ma­tyt, ir gė­lėms ka­va pa­tin­ka, kad taip ge­rai au­ga ir žy­di“, – sa­kė D. Amb­ro­zai­tie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

GĖ­LĖS: Kra­žiuo­se gy­ve­nan­ti Da­nu­tė Amb­ro­zai­tie­nė  gė­les au­gi­na ir lau­ke, ir vi­du­je. Prieš še­še­rius me­tus do­va­nų gau­ta kli­vi­ja džiu­gi­na gau­siai žy­dė­da­ma.