Gėlių kolekcininkas ieško vis naujų žiedų

Gė­lių ko­lek­ci­nin­kas ieš­ko vis nau­jų žie­dų

Nuo­ša­lia­me Gai­žū­nų kai­me (Pak­ruo­jo r.) se­no­je so­dy­bo­je la­po­ja šim­tai veis­lių gė­lių – tul­pių, le­li­jų, nar­ci­zų, hia­cin­tų, ke­lių ki­tų rū­šių. Sim­bo­liš­ka, kad žy­din­ti val­da – Tul­pių gat­vė­je. Jos šei­mi­nin­kas Ma­rius Alen­či­kas už­sii­ma ne tik gė­lių au­gi­ni­mu, bet ir se­lek­ci­ja. Gė­li­nin­ku vy­ras ta­po dau­giau nei prieš dvi­de­šimt me­tų.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Na­tū­ra­lūs gė­ly­nai

M. Alen­či­ko so­dy­bą ne­sun­ku ras­ti – jau nuo gat­vės pu­sės aukš­tyn stie­bia­si įvai­riau­sių spal­vų azi­ji­nės ir vamz­de­li­nės le­li­jos. Vie­nos žie­dus iš­sklei­dusios, ki­tos dar tik ruo­šia­si žy­dė­ti.

Tarp le­li­jų žie­dy­nus ke­lia žie­mi­niai čes­na­kai. Gė­li­nin­kas paaiš­ki­na, kad tai – jo nau­do­ja­ma bio­lo­gi­nė ap­sau­ga nuo grau­ži­kų, nes lau­ko pe­lės ėda gė­lių svo­gū­nė­lius.

Pa­ta­ri­mą gin­tis nuo grau­ži­kų čes­na­kais Ma­rius prieš ke­le­tą me­tų ra­do gė­li­nin­kų li­te­ra­tū­ro­je. Pe­lės pri­da­rė di­de­lių nuo­sto­lių – su­nai­ki­no be­ne tris ket­vir­ta­da­lius le­li­jų ko­lek­ci­jos. Šei­mi­nin­kas skai­čiuo­ja, kad iš tu­rė­tų pust­re­čio šim­to le­li­jų veis­lių šią va­sa­rą pra­žy­do gal še­šias­de­šimt.

„Bet šie­met ir paaiš­kė­jo, kad lau­ko pe­lėms čes­na­kai – nė mo­tais. Vie­ną jų liz­dą ra­dau kaip tik po čes­na­ko šak­ni­mis“, – sa­ko Ma­rius.

Pe­lių neį­vei­kia ir so­dy­bo­je gy­ve­nan­tys ke­li ka­ti­nai. Pil­ko­sios šį pa­va­sa­rį su­grau­žė da­lį iš gė­li­nin­ko au­gin­tos 460 veis­lių tul­pių ko­lek­ci­jos. Po žy­dė­ji­mo kas­da­mas svo­gū­nė­lius, ne vie­no­je vie­to­je te­ra­do jų lukš­tus.

Nuos­to­lių au­gin­to­jui pri­da­ro ir skruz­dė­lės: ma­žų skruz­dė­ly­nų šie­met M. Alen­či­kas so­dy­bo­je ran­da neįp­ras­tai daug. Vabz­džiai, įsi­kū­rę le­li­jų lys­vė­se, nai­ki­na jiems truk­dan­čias gė­les – žiū­rėk, jau ir vys­ta tai vie­na, tai ki­ta. Už­tat gė­li­nin­kas ne­bai­do iš so­dy­bos var­nė­nų. Kar­tą pa­ma­tė, kaip var­nė­nų pul­kas nu­tū­pė į le­li­jas ir ėmė­si do­ro­ti skruz­dė­les.

Na­tū­ra­lias gė­lių ap­sau­gos prie­mo­nes nau­do­jan­tis M. Alen­či­kas mos­te­li į ru­de­ni­niam tul­pių so­di­ni­mui pa­ruoš­tas va­gas. Jo­se kol kas ve­ši žmo­gui iki juos­mens išau­gu­sios ba­lan­dos.

„Už­tat nu­stelb­tos dar įky­res­nės pikt­žo­lės – ga­lin­so­gos, liau­diš­kai va­di­na­mos ame­ri­kon­ko­mis, ku­rias ra­vėk ne­ra­vė­jęs. Ru­de­nį ba­lan­das nu­purk­šiu ir so­din­siu tul­pes į šva­rias nuo žo­lių va­gas“, – šyp­so­si gė­li­nin­kas.

M. Alen­či­kas pri­si­me­na ne kar­tą su­lau­kęs lan­ky­to­jų klau­si­mų – kuo tre­šia gė­les, kad jos gau­siai ir il­gai žy­di?

Au­gin­to­jas ne­nau­do­ja che­mi­nių trą­šų – pa­da­ro gi­les­nes duo­bu­tes, įpi­la per žie­mą su­kaup­tų me­džio pe­le­nų. Juos už­že­ria že­mė­mis ir so­di­na gė­lių svo­gū­nė­lius. Po to už­ten­ka kar­tą per se­zo­ną gė­les pa­lais­ty­ti skies­tu rau­gin­tu paukš­čių mėš­lu ar dil­gė­lių iš­trau­ka. Ir šios trą­šos – iš so­dy­bos: viš­ti­dės bei nu­pjau­tų dil­gė­lių.

Gė­lių M. Alen­či­kas ne­lais­to – jau įsi­ti­ki­no, kad au­ga­lus už­grū­di­na gam­ta. Įvai­riau­sio­mis spal­vo­mis nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens žy­din­ti ko­lek­ci­ja uži­ma ko­ne pu­sę hek­ta­ro – su lais­ty­tu­vu ne­pri­bė­gio­si.

De­šim­tys me­tų tarp žie­dų

Ma­rius pri­si­me­na kaž­ka­da per­skai­ty­tą min­tį: „No­ri bū­ti lai­min­gas – au­gink gė­les“.

Gė­les au­gin­ti jis ėmė­si be­veik prieš ket­vir­tį am­žiaus – 1994-ai­siais. Tuo­met, kai ne­te­ko dar­bo ban­ke, o ki­tos vie­tos ban­ki­nės bu­hal­te­ri­jos spe­cia­lis­tui ras­ti ne­pa­vy­ko. Ma­rius grį­žo pas tuo­met Bu­biuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) gy­ve­nan­čią ma­mą. Ji, kaip ir dau­ge­lis dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jų, prie na­mo tu­rė­jo ke­lis arus dar­žo. Čia gė­li­nin­kas pa­so­di­no sa­vo pir­muo­sius le­li­jų, kar­de­lių, tul­pių svo­gū­nė­lius.

„Rei­kė­jo im­tis kaž­ko­kios veik­los, už­si­dirb­ti. Ne­su tech­ni­kos žmo­gus – nei vai­ruo­ju, nei ma­ši­nos tu­riu“, – sa­ko Ma­rius.

Po me­tų su ma­ma nu­si­pir­ko so­dy­bą Gai­žū­nuo­se. Dau­giau nei hek­ta­rą uži­man­čia­me so­dy­bi­nia­me skly­pe gė­lių lys­vės plė­tė­si, kol užė­mė be­veik pu­sę te­ri­to­ri­jos.

„Kaž­kas ko­lek­cio­na­vi­mą yra pa­va­di­nęs pri­klau­so­my­be – jei rin­ki­nys pa­sie­kia šim­tą, pa­si­da­rai li­go­niu: azar­tas ska­ti­na ieš­ko­ti vis nau­jų ko­lek­ci­jos eks­po­na­tų. Aš – sun­kus li­go­nis: be tul­pių ir le­li­jų, dar au­gi­nu apie še­šias­de­šimt veis­lių nar­ci­zų, dvy­li­ka veis­lių hia­cin­tų, ki­tų svo­gū­ni­nių gė­lių. Kas­met per­ku nau­jų – ir iš stam­bių pre­ky­bi­nin­kų, ir iš ki­tų gė­li­nin­kų, ir iš pre­ky­bos cent­rų, pavyzdžiui, le­li­ją 'Umb­ri­ja'. Bū­na re­tų, nau­jų veis­lių svo­gū­nė­lių, kai­nuo­jan­čių ir de­šim­tis eu­rų.“

Ma­rius ne­sle­pia, kad toks ho­bis ga­li bū­ti ne tik bran­gus, bet ir ri­zi­kin­gas: su­mo­kė­jęs ne­ma­žus pi­ni­gus už no­ri­mos veis­lės gė­lę, ne­re­tai pa­ma­to ki­to­kius, nei rek­la­muo­ti, žie­dus. Ar­ba mu­gė­se įsi­gy­tos skir­tin­gų veis­lių le­li­jos ima ir pra­žys­ta vi­siš­kai vie­no­dai!

„Ne­są­ži­nin­gi pre­ky­bi­nin­kai vei­kia vie­ną se­zo­ną, po to dings­ta. Ne kar­tą jų ieš­ko­jau „pa­siaiš­kin­ti“ – ne­ra­dau. Pa­si­tai­kė, kad vie­ną iš to­kių pre­kiau­to­jų ra­dau so­di­nin­kų mu­gė­je ki­tais me­tais. Griež­tai pa­klau­sus, ko­dėl bran­gios veis­lės tul­pės (ko­kias pir­kau) pa­si­ro­dė ga­na pa­pras­tos, mo­te­riš­kė šo­ko pa­sa­ko­ti, ne­va dėl au­gi­ni­mo są­ly­gų... Su­pyk­dė įžū­lus pre­kiau­to­jos me­las: ko­kios be­bū­tų są­ly­gos, veis­li­nės gė­lės ne­žy­dės vi­siš­kai ki­to­kia spal­va.“

Už­tat M. Alen­či­kas au­ga­lus ver­čiau per­ka iš pa­žįs­ta­mų gė­li­nin­kų.

Pats gė­lių svo­gū­nė­liais pre­kiau­ja Pak­ruo­jo tur­gu­je, jau yra ži­no­mas ša­ly­je. Klien­tai su­ran­da net iš ki­to Lie­tu­vos pa­kraš­čio.

„Bet šie­met le­li­jų svo­gū­nė­lių ne­tu­rė­siu par­duo­ti – rei­kia at­kur­ti pe­lių nu­nio­ko­tą ko­lek­ci­ją“, – sa­ko M. Alen­či­kas.

Ta­po se­lek­ci­nin­ku

Neį­gu­du­siai akiai ne vie­na ko­lek­ci­jos le­li­ja at­ro­do to­kia pati, kaip ir ki­tos ana­lo­giš­kų spal­vų. Ma­rius da­li­ja­si ži­nio­mis – sa­ky­kim, Lie­tu­vos gė­li­nin­kų iš­ves­tos 'Tig­ro šo­kis' ir 'Tan­go spi­der' ski­ria­si taš­ke­lių for­ma: ar jie iš­si­dės­tę at­ski­rai, ar su­si­lie­ja į brūkš­nius.

Kai ku­rios le­li­jos M. Alen­či­ko ko­lek­ci­jo­je žy­di me­tų me­tus, kaip tam­sia­žie­dė 'Vi­šen­ka', ki­lu­si iš Ru­si­jos.

2004-ai­siais gė­li­nin­kas su­si­do­mė­jo se­lek­ci­ja, ėmė­si kryž­min­ti le­li­jas. Pa­čiu se­niau­siu gė­li­nin­kų nau­do­ja­mu bū­du – nu­sky­nęs vie­nos le­li­jos kuo­ke­lį su žie­da­dul­kė­mis ir per­ne­šęs jas ant pa­rink­tos ki­tos. Per to­kių eks­pe­ri­men­tų me­tus M. Alen­či­kas su­kū­rė de­šim­tį le­li­jų veis­lių. Gė­li­nin­kas var­dų joms nė­ra da­vęs nei įre­gist­ra­vęs – tai bran­giai kai­nuo­ja. Tik at­min­ty­je sau­go veis­lės iš­ve­di­mo me­tus ir nu­me­rį.

„Gė­lių se­lek­ci­ja – il­gas dar­bas: no­ri­mos spal­vos, žie­dų for­mos le­li­jos ga­li­ma su­lauk­ti per pen­ke­rius ar še­še­rius me­tus. Dir­bu su azi­ji­nė­mis le­li­jo­mis. Nes jų svo­gū­nė­liai grei­čiau išau­ga – per tre­jus ket­ve­rius me­tus. Vamz­de­li­nių le­li­jų svo­gū­nė­liai au­ga pu­sant­rų ar po­rą me­tų il­giau“, – sa­ko Ma­rius.

Ži­nių apie gė­lių se­lek­ci­ją, nau­jie­nų M. Alen­či­kas ieš­ko ir įvai­rio­se in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se, ir per pa­žįs­ta­mus. Vy­ras prieš try­li­ka me­tų įsto­jo į Pak­ruo­jo gė­li­nin­kų klu­bą.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Gau­siai žy­din­čias le­li­jas Ma­rius trę­šia tik na­tū­ra­liomis trąšomis.

Ma­riaus Alen­či­ko val­do­se sklei­džia­si įvai­rių veis­lių le­li­jos.

Le­li­jas su­pan­čių žie­mi­nių čes­na­kų pa­skir­tis – sau­go­ti gė­les nuo pe­lių.

Nau­jos le­li­jų veis­lės Gai­žū­nuo­se ku­ria­mos se­niau­siu gė­li­nin­kų me­to­du – per­ne­šant žie­da­dul­kes nuo vie­nos gė­lės ant ki­tos.