GĖLYNAS: ir pavėsinga vieta gali žydėti

GĖ­LY­NAS: ir pa­vė­sin­ga vie­ta ga­li žy­dė­ti

Dau­gu­ma vie­na­me­čių, o ir dau­gia­me­čių gė­lių mėgs­ta sau­lės ato­kai­tą. Ta­čiau ką da­ry­ti, jei­gu bal­ko­nas į šiau­rės pu­sę ar­ba vie­nin­te­lė vie­ta skly­pe gė­ly­nui įreng­ti – pa­vė­sy­je? Pa­ta­ri­mais da­li­ja­si Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ri­man­ta Vai­no­rie­nė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pa­si­rin­ki­mas ne­di­de­lis, bet įma­no­mas

Pra­si­dė­jus va­sa­rai no­ri­si sa­vo bal­ko­nus pa­puoš­ti gė­lė­mis. Ta­čiau ne vi­si ga­li pa­si­džiaug­ti sau­lė­tais bal­ko­nais. Ko­kie au­ga­lai ge­rai aug­tų be­veik nuo­la­ti­nia­me pa­vė­sy­je?

Pa­sak R. Vai­no­rie­nės, dau­gu­ma vie­na­me­čių gė­lių yra ki­lu­sios iš kraš­tų, kur daug sau­lės kait­ros, to­dėl ge­rai au­ga sau­lė­to­se vie­to­se, jei pa­kan­ka­mai gau­na drėg­mės. Ge­rai tin­ka to­kioms gė­lėms bal­ko­nai, gau­nan­tys ry­ti­nės ar va­ka­ri­nės sau­lės spin­du­lių.

Šiau­ri­niams bal­ko­nams asor­ti­men­tas kuk­lus. Gau­siai žy­dės svy­ran­čios fuk­si­jos, Va­le­ro, Nau­jo­sios Gvi­nė­jos spri­gės. Ge­riau rink­tis ža­lia­la­pes veis­les, nes raus­vais la­pais veis­lės pa­gei­dau­ja dau­giau sau­lės.

„Nuo bir­že­lio iki ru­dens pa­vė­sin­ges­nė­se vie­to­se žy­dės to­re­ni­jos, jos vis dar re­to­kai au­gi­na­mos mū­sų bal­ko­nuo­se. Ne­pa­mai­no­mos pa­vė­sin­ges­nėms vie­toms yra su­te­ros, ki­taip va­di­na­mos ba­ko­pos. Da­li­nia­me pa­vė­sy­je ga­li aug­ti spar­nuo­to­ji tun­ber­gi­ja. Šį au­ga­lą ga­li­me au­gin­ti kaip svy­ran­tį ir kaip vi­jok­li­nį. Pa­kan­tes­nės ma­žiau ap­švies­toms vie­toms – ver­be­nos, gum­bi­nės be­go­ni­jos, se­ren­čiai, lo­be­li­jos, nas­tur­tės“, – var­di­ja R. Vai­no­rie­nė.

Šiau­ri­niuo­se bal­ko­nuo­se ypač švel­niai at­ro­do žy­din­čios neuž­mirš­tuo­lės. Jas ga­li­ma pa­si­sė­ti į lo­ve­lius iš ru­dens.

Kom­po­zi­ci­jos

Gė­lių spe­cia­lis­tė sa­ko, kad de­ri­nant au­ga­lus svar­bu žie­dų spal­vos ir au­ga­lų la­pi­ja. Ga­li­ma su­da­ry­ti kom­po­zi­ci­jas iš vie­nos spal­vos ar at­spal­vių, ar­ba pa­rink­ti kont­ras­tin­gų spal­vų au­ga­lus, pa­vyz­džiui, mė­ly­ną ir oran­ži­nę, rau­do­ną ir bal­tą (mels­vos ver­be­nos, lo­be­li­jos, oran­ži­nės spal­vos se­ren­čiai, su­te­ros su rau­don­žie­dė­mis be­go­ni­jo­mis ir t.t.). Ga­li­ma kom­po­nuo­ti iš tos pa­čios rū­šies, bet skir­tin­gų veis­lių au­ga­lų.

Ypač po­pu­lia­rūs „mik­sai“, su­kur­ti iš įvai­rias­pal­vių au­ga­lų. Tin­ka­mi smul­kiais žie­de­liais žy­din­tys au­ga­lai. Leng­vu­mo to­kioms kom­po­zi­ci­joms su­tei­kia smul­kios viks­vos.

Iš ru­dens į gė­li­nes pa­sė­jus neuž­mirš­tuo­lių, ga­li­ma pa­so­din­ti smul­kių svo­gū­ni­nių (kro­kų, Kauf­ma­no tul­pių ir kt.).

Šiau­ri­niams bal­ko­nams puoš­ti į kom­po­zi­ci­jas pa­tar­ti­na įso­din­ti dau­gia­me­čių au­ga­lų, pa­vyz­džiui, žie­mių, plekt­ran­tų, tra­ma­žo­lių, ku­rių veš­li la­pi­ja. Ne­pa­mai­no­ma ge­be­nė.

„Plekt­ran­tas, ar­ba cimb­žie­da, pui­kiai tin­ka kom­po­zi­ci­joms dėl veš­laus au­gi­mo ir svy­ran­čių il­gų ūg­lių. Dėl gra­žios la­pi­jos ga­li­me au­gin­ti ba­ta­ti­nius su­ku­čius. Ža­vin­gos jų kom­po­zi­ci­jos su be­go­ni­jo­mis“, – pa­ta­ria R. Vai­no­rie­nė.

Pa­vė­sin­giems bal­ko­nams kom­po­zi­ci­jas ga­li­ma su­kur­ti vien iš dau­gia­me­čių au­ga­lų. Ta­da svar­biau­sias dė­me­sys au­ga­lo la­pams, o ne žie­dams. Pa­vyz­džiui, ši­lin­gių de­ko­ra­ty­viau­si svy­ran­tys gels­vi stie­bai ir la­pai.

Trę­ši­mas ir prie­žiū­ra

R. Vai­no­rie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad au­ga­lams gė­li­nė­se ken­kia ne tik drėg­mės trū­ku­mas, bet ir per­tek­lius. Rei­kia ste­bė­ti, kad au­ga­lai neuž­mirk­tų. Ypač tai svar­bu, jei so­di­na­ma į gė­li­nes, ku­rių dug­ne nė­ra sky­lu­čių van­dens per­tek­liui nu­te­kė­ti.

Lais­ty­ti rei­kia tik ta­da, kai su­bstra­to pa­vir­šius leng­vai ap­džiū­va. Lais­to­ma anks­ti ry­tą ar­ba va­ka­re. Lie­ja­ma tiek, kad su­bstra­tas vi­siš­kai su­drėg­tų ir ne­lik­tų sau­sų vie­tų.

„Daž­niau­siai au­ga­lai so­di­na­mi į dur­pi­nius su­bstra­tus. Jei va­zo­nė­liai per­džiū­vo, van­duo sun­kiai ge­ria­si į dur­pę. Ta­da tu­rė­tu­me va­zo­nė­lį įmerk­ti į van­de­nį, pa­lik­ti va­lan­dai, kad pri­si­ger­tų. Ren­kan­tis su­bstra­tus bal­ko­ni­niams au­ga­lams pa­tar­ti­na rink­tis to­kius, ku­rie yra pra­tur­tin­ti van­de­nį su­ge­rian­čio­mis me­džia­go­mis, taip il­giau iš­si­lai­ko drėg­mė“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

Į su­bstra­tus prieš so­di­nant au­ga­lus pa­tar­ti­na įmai­šy­ti il­go vei­ki­mo trą­šų. Jei jų neį­ter­pė­te, tręš­ti rei­kė­tų kas sa­vai­tę komp­lek­si­nė­mis trą­šo­mis, prieš tai ge­rai su­drė­ki­nus va­zo­nė­lį, kad trą­šos vie­no­dai pa­si­skirs­ty­tų. Jei au­ga­lai blo­gai au­ga, ma­žai žy­di, pa­tar­ti­na nu­purkš­ti ar­ba pa­lais­ty­ti bios­ti­mu­lia­to­riais.

„Ko­kias trą­šas rink­tis, kiek­vie­no au­gin­to­jo rei­ka­las. Ga­li­ma rink­tis or­ga­ni­nes trą­šas. Jų vei­ki­mas švel­nes­nis, tu­ri svar­bių au­ga­lams or­ga­ni­nių rūgš­čių“, – sa­ko R. Vai­no­rie­nė.

Pa­vė­sy­je – įspū­din­gi gė­ly­nai

Ko­kie au­ga­lai tin­ka­mi pa­vė­sy­je, po me­džiais?

R. Vai­no­rie­nė pa­vė­sin­go­se vie­to­se pa­ta­ria so­din­ti dau­gia­me­čius au­ga­lus. Net ir ma­žai sau­lės gau­nan­čio­se vie­to­se ga­li­ma su­kur­ti įspū­din­gus gė­ly­nus.

Pat­vo­ry­je, pa­lei sie­ną au­ga­lus gra­žu su­so­din­ti pa­ko­po­mis. To­liau­siai, pa­lei sie­ną, so­di­na­mi aukš­tes­ni au­ga­lai, ar­čiau – že­maū­giai, šliau­žian­tys.

„Pa­vė­sin­gų vie­tų au­ga­lai daž­nai bū­na plo­nes­niais, di­de­liais la­pais, jiems rei­ka­lin­gas ir di­des­nis drėg­mės kie­kis. Drėg­nes­nėms vie­toms pa­ren­ka­mi stam­būs au­ga­lai: gau­rės, ro­džer­si­jos, dau­ge­lis pa­par­čių. Efek­tin­gai pa­vė­sin­ga­me kam­pe­ly­je at­ro­dys bla­kė­žu­dė, iš­ke­lian­ti iki 1,5 met­ro aukš­čio žie­dy­nus“, – paaiškina gė­li­nin­kė.

Šliau­žian­tys au­ga­lai, vis­ža­lės rū­šys – ma­žo­ji žie­mė, pa­pras­to­ji miet­vei­nė, ge­be­nė li­pi­kė – spar­čiai den­gian­tys že­mę au­ga­lai.

No­rint dau­giau spal­vų pa­vė­sin­guo­se gė­ly­nuo­se, pa­ta­ria­ma pa­so­din­ti as­til­bių, si­dab­riš­kais la­pais di­džia­la­pių bru­ne­rų, šir­džia­la­pių tia­rė­lių, įvai­rių veis­lių alū­nių.

Ne­pa­mai­no­mi pa­vė­sio au­ga­lai – sna­pu­čiai, jie su­da­ro są­ža­ly­nus ir už­den­gia di­de­lius plo­tus po me­džiais, ir mels­vės. Mels­vių veis­lių pa­si­rin­ki­mas di­de­lis – ski­ria­si ke­ro aukš­čiai nuo smul­kių veis­lių iki aukš­taū­gių, la­pų mar­gu­mas, la­pų for­ma. Sna­pu­čių la­pai ru­de­niop kei­čia spal­vą, gels­ta, raus­vė­ja, to­dėl de­ko­ra­ty­vūs vi­są se­zo­ną.

Ne­di­de­li, iki 20–30 cen­ti­met­rų aukš­čio že­mę den­gian­tys epi­me­džiai ge­rai au­ga po me­džiais, su­da­ro są­ža­ly­nus. La­bai iš­tver­min­gi. Ne­per­so­din­ti ga­li aug­ti de­šimt­me­čiais.

Mul­čias pa­de­da iš­sau­go­ti drėg­mę

„Jei au­ga­lai stam­biais la­pais, jie dau­giau iš­ga­ri­na van­dens, tad ir lais­ty­ti juos rei­kia gau­siau. Vis­ža­lės rū­šys – ma­žo­ji žie­mė, pa­pras­to­ji miet­vei­nė, ge­be­nė li­pi­kė – tu­ri odiš­kus la­pus, tau­piai nau­do­ja van­de­nį, juos re­čiau ir lais­ty­si­me. Trę­šia­me kaip ir vi­sus dau­gia­me­čius au­ga­lus: pa­grin­di­nis trę­ši­mas pa­va­sa­rį komp­lek­si­nė­mis trą­šo­mis, va­sa­rą – pa­gal po­rei­kį“, – sa­ko R. Vai­no­rie­nė.

Po me­džiais au­gan­čius au­ga­lus spe­cia­lis­tė pa­ta­ria mul­čiuo­ti žie­vių mul­čiu. At­ro­dys na­tū­ra­liau, o ir drėg­mė iš­si­lai­kys il­giau.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

BAL­KO­NAS: Dau­gu­ma vien­me­čių gė­lių mėgs­ta sau­lę, ta­čiau kai ku­rios gė­lės pui­kiai au­ga ir į šiau­rę orien­tuo­ta­me bal­ko­ne.

SPE­CIA­LIS­TĖ: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ri­man­ta Vai­no­rie­nė sa­ko, kad net ir pa­vė­sin­go­je vie­to­je ga­li­ma su­kur­ti gra­žų gė­ly­ną. Tie­sa, pa­vė­sį mėgs­ta ne dau­ge­lis au­ga­lų.

SNA­PU­TIS: Ne­pa­mai­no­mi pa­vė­sio au­ga­lai – sna­pu­čiai. Jie su­da­ro są­ža­ly­nus ir už­den­gia di­de­lius plo­tus po me­džiais.

MELS­VĖS: Mels­vė – dar vie­nas pa­vė­sy­je pui­kiai au­gan­tis au­ga­las. Jų bū­na nuo aukš­tų iki že­mų, mar­gais ir viens­pal­viais, įvai­rių for­mų la­pais.

LO­BE­LI­JA: Me­džių še­šė­ly­je pui­kiai augs lo­be­li­jos.