Gėlynų grožis atsiskleidžia tinkamai juos įrengus

Gė­ly­nų gro­žis at­si­sklei­džia tin­ka­mai juos įren­gus

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­de su­reng­ta­me se­mi­na­re „Prak­ti­niai dar­bai pa­va­sa­rį so­de ir gė­ly­ne“ jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ro­ber­ta Du­bo­sai­tė-Le­peš­ke­vi­čė pa­sa­ko­jo apie gė­ly­nus, kaip juos įsi­reng­ti, ko­kius au­ga­lus so­din­ti. Pa­sak spe­cia­lis­tės, pa­grin­di­nė gė­ly­no pa­skir­tis – puoš­ti te­ri­to­ri­ją ir at­kreip­ti praei­vių dė­me­sį.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Auk­si­nė tai­syk­lė

R. Du­bo­sai­tė-Le­peš­ke­vi­čė pa­ta­ria įren­giant gė­ly­nus lai­ky­tis auk­si­nės pro­por­ci­jų tai­syk­lės 3:5:8, tai yra tris da­lis te­ri­to­ri­jos tu­rė­tų užim­ti gė­ly­nai, pen­kias da­lis – ta­kai, aš­tuo­nias da­lis – ve­ja.

Svar­biau­sia gė­ly­nams pa­rink­ti tin­ka­mą vie­tą. Pap­ras­tai jie įren­gia­mi pa­ra­di­nė­je skly­po da­ly­je, kad džiu­gin­tų akis žie­dais, spal­vin­gu­mu. Dau­gu­mai gė­lių pa­tin­ka sau­lės ato­kai­ta ir užuo­vė­ja, ta­čiau ga­li­ma gė­ly­nus įreng­ti ir pu­siau pa­vė­sin­go­se vie­to­se, tik au­ga­lus tuo­met rei­kės rink­tis ga­lin­čius aug­ti pa­vė­sy­je.

Taip pat svar­bu gė­ly­no for­ma. Jei­gu na­mas ir ta­kai griež­tų for­mų, tuo­met ir gė­ly­ną rei­kė­tų rink­tis griež­tų for­mų, ir at­virkš­čiai, jei­gu ap­lin­ka ar­ti­ma na­tū­ra­liai, gė­ly­nai taip pat tu­rė­tų bū­ti na­tū­ra­lūs, nea­pib­rėž­tų for­mų, ku­riuo­se aug­tų pa­pras­te­ni au­ga­lai, o ne eg­zo­ti­niai.

Ku­riant bet ko­kius gė­ly­nų ti­pus yra svar­bus au­ga­lų at­si­kar­to­ji­mas. „Pa­vyz­džiui, gė­ly­ne pa­so­din­ta vie­na le­van­da at­ro­dys at­si­tik­ti­nė, kad taip ne­nu­tik­tų, jų tu­rė­tų gė­ly­ne bū­ti bent tre­je­tas, kad su­da­ry­tų gru­pe­lę“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

Pa­sak R. Du­bo­sai­tės-Le­peš­ke­vi­čės, vie­ni žmo­nės mėgs­ta so­din­ti vie­nos rū­šies au­ga­lus, ki­ti jų gė­ly­ne su­so­di­na la­bai daug ir įvai­rių, at­si­ran­da ne­tvar­ka, nors pa­kak­tų tri­jų ke­tu­rių rū­šių au­ga­lų.

Gė­lės pa­si­ren­ka­mos at­si­žvel­giant į aukš­tį. Jei gė­lės so­di­na­mos klom­bo­je, cent­re so­di­na­mi aukš­čiau­si au­ga­lai, kuo ar­čiau kraš­to, tuo že­mes­ni. Jei­gu gė­ly­nas ku­ria­mas prie tvo­ros ar sie­nos, au­ga­lai taip pat so­di­na­mi pa­ko­po­mis: to­liau­siai – aukš­čiau­si, ar­čiau­siai – že­miau­si.

Aukš­taū­giai au­ga­lai: arun­kai (Arun­cus), mak­lė­jos (Mac­leaya), bla­kė­žu­dės (Ci­mi­ci­fu­ga), mis­kan­tai (Mis­cant­hus).

Vi­du­ti­nio aukš­tu­mo: ežiuo­lės (Echi­na­cea), as­til­bės (As­til­be), ša­la­vi­jai (Sal­via), kat­žo­lės (Ne­pe­ta), ašuo­tės (Sti­pa), rud­be­ki­jos (rud­bec­kia).

Že­maū­giai au­ga­lai: alū­nės (heu­che­ra), sna­pu­čiai (ge­ra­nium), ra­sa­ki­los (al­che­mil­la mol­lis), gvaz­di­kai (Diant­hus), le­van­dos (La­van­du­la), čiob­re­liai (Thy­mus).

Ne vi­si au­ga­lai žy­di iš­ti­są se­zo­ną, to­dėl ren­kan­tis rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad au­ga­las bū­tų gra­žus, ir kai ne­žy­di. Gru­puo­ja­nt gė­ly­ne au­ga­lus la­bai svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad vi­sų pa­ko­pų au­ga­lams bū­tų rei­ka­lin­gos vie­no­dos au­gi­mo są­ly­gos (švie­sos po­rei­kis, dir­vo­že­mio ph bei drėg­nu­mas).

Dir­vos pa­ruo­ši­mas

Jei­gu sa­vo gė­ly­ne pla­nuo­ja­te au­gin­ti tik vien­me­čius au­ga­lus, der­lin­go sluoks­nio pa­kaks iki 20 cen­ti­met­rų, dau­gia­me­tėms rei­kės bent 40 cen­ti­met­rų sluoks­nio. Ge­riau­sia nau­do­ti der­lin­gą kom­pos­ti­nę že­mę, to­dėl, pa­sak spe­cia­lis­tės, skly­pe pra­var­tu tu­rė­ti kom­pos­ti­nę.

Že­mės į bū­si­mą gė­ly­ną rei­kė­tų pri­pil­ti šiek tiek dau­giau, maž­daug 8 cen­ti­met­rais sto­res­nį sluoks­nį, mat jau po pir­mo­jo ge­ro lie­taus že­mė su­kris. Dir­vą rei­kė­tų pa­si­ruoš­ti maž­daug po­ra sa­vai­čių prieš so­di­nant au­ga­lus.

Jei­gu dir­vą pla­nuo­ja­te tręš­ti švie­žiu mėš­lu, jį pa­tar­ti­na su­mai­šy­ti su dur­pė­mis ir įterp­ti į dir­vą iš ru­dens. Jei­gu mėš­las per­pu­vęs, ga­li­ma įterp­ti ir pa­va­sa­rį. Mėš­lo nau­do­ja­ma 5 ki­log­ra­mai 1 kv. m.

Jei nau­do­ja­mos mi­ne­ra­li­nės trą­šos, svar­bu at­si­žvelg­ti į au­ga­lo au­gi­mo tarps­nius. Kai au­ga­las au­gi­na la­pus, jam dau­giau rei­kia azo­to trą­šų, kai krau­na žied­pum­pu­rius – ka­lio, fos­fo­ro. Trą­šų be­ria­ma 10–20 gra­mų  1 kv. m. Dau­gia­me­čius au­ga­lus jau pir­mo­jo že­mės pu­re­ni­mo me­tu re­ko­men­duo­ja­ma pa­tręš­ti mik­roe­le­men­tais.

Jau ap­so­din­to gė­ly­no prie­žiū­rą pa­leng­vi­na mul­čias. Spe­cia­lis­tė sa­ko, kad la­bai svar­bu, ko­kiu sluoks­niu jį už­pi­la­me: jei­gu gė­ly­nas jau­nas, už­ten­ka 3 cen­ti­met­rų sto­rio, jei se­nas – rei­kės 5–8 cen­ti­met­rų sto­rio.

Ta­čiau mul­čias tu­ri ir mi­nu­sų: po juo il­gai lai­ko­si drėg­mė (kai ku­riems au­ga­lams tai ga­li ne­pa­tik­ti), kar­tais įsi­vei­sia skruz­dė­ly­nai.

Au­ga­lai ne­tu­ri už­gož­ti vie­ni ki­tų

Pa­sak R. Du­bo­sai­tės-Le­peš­ke­vi­čės, prieš so­di­nant au­ga­lus la­bai svar­bu pa­si­do­mė­ti, kiek jie ple­čia­si, ko­kio dy­džio užau­ga, kad gė­ly­ne au­ga­lai neuž­gož­tų vie­ni ki­tų.

Že­maū­gės gė­lės (iki 15 cen­ti­met­rų aukš­čio) so­di­na­mos vie­na nuo ki­tos 10 cen­ti­met­rų at­stu­mu, o aukš­taū­gės – iki 25 cen­ti­met­rų at­stu­mu.

La­bai že­mų au­ga­lų 1 kv. m so­di­na­ma 8–15, že­mų – 6–12 au­ga­lų, vi­du­ti­nio aukš­čio – 3–4 au­ga­lai, aukš­tų – 2–3 au­ga­lai.

Jei­gu gė­ly­ne so­din­si­te au­ga­lus, ku­rie lin­kę la­bai plės­tis (viks­vos, vil­no­to­ji not­ra, ki­ti), rei­kė­tų kaž­kuo at­ri­bo­ti nuo ve­jos ir ki­tų au­ga­lų. Svo­gū­ni­nius au­ga­lus, ku­riuos rei­kia kas­met iš­kas­ti, į gė­ly­ną ga­li­ma su­so­din­ti su vi­sais va­zo­nė­liais, tuo­met bus pa­to­gu juos iš­kel­ti, kai au­ga­lai nu­žy­dės.

La­bai svar­bu au­ga­lus gė­ly­ne de­rin­ti ir pa­gal spal­vą. Pa­sak spe­cia­lis­tės, la­bai gra­žiai at­ro­do kar­tu žy­din­čios mė­ly­nos ir oran­ži­nės gė­lės (pa­vyz­džiui, ši­la­gė­lės ir rak­ta­žo­lės, sna­pu­čiai ir mels­vės).

Įdo­mu tai, kad pil­ki au­ga­lai, pa­vyz­džiui vil­no­to­ji not­ra, gel­to­nų gė­lių fo­ne įgau­na vio­le­ti­nį at­spal­vį.

In­ten­sy­vių spal­vų gė­ly­ną, pa­vyz­džiui, kai do­mi­nuo­ja rau­do­na spal­va, su­švel­nins bal­tai žy­din­tys au­ga­lai.

Ne­rei­kia bi­jo­ti gė­ly­ne de­rin­ti skir­tin­gus at­spal­vius, pa­vyz­džiui, vio­le­ti­nę, švie­siai vio­le­ti­nę ir bal­tą.

Gel­to­nos ir mė­ly­nos de­ri­nį pa­gy­vins ke­le­tas vio­le­ti­nės ar oran­ži­nės spal­vos au­ga­lų.

„Ta­čiau svar­bu, kad gė­lės žy­dė­tų vie­nu me­tu, prie­šin­gu at­ve­ju ne­bus efek­to“, – pa­ste­bi R. Du­bo­sai­tė-Le­peš­ke­vi­čė.

Gė­ly­nų ti­pai

Gė­ly­nai pa­gal for­mą, dy­dį ir pa­skir­tį skirs­to­mi į ke­le­tą ti­pų.

Pei­za­ži­nio (lais­vo, ar­ba ang­liš­ko) ti­po gė­ly­nai iš­si­ski­ria nea­pib­rėž­to­mis for­mo­mis. Jiems ga­li­ma rink­tis įvai­rių aukš­čių au­ga­lus: as­til­bes, im­pe­ra­tas ri­ti­ni­nes „Red Ba­ron“, ša­la­vi­jus, ra­sa­ki­las, sna­pu­čius.

Gra­žiai at­ro­do ir pa­vie­nių gė­lių ke­rai: bi­jū­nai, as­til­bės, ežiuo­lės, eve­mū­rai.

De­ko­ra­ty­vu­mu iš­si­ski­ria par­te­ris. To­kius gė­ly­nus ga­li­ma iš­vys­ti prie dva­rų, rū­mų. Iš au­ga­lų su­ku­ria­mi or­na­men­tai, griež­tos for­mos, o gra­žiau­siai to­kie gė­ly­nai at­ro­do iš vir­šaus.

Dar vie­nas gė­ly­no ti­pas – ap­va­das. Tai siau­ri gė­ly­nai (ne pla­tes­ni nei 30 cm ir gė­lių aukš­tis ne­tu­ri bū­ti aukš­tes­nis nei 30 cm), daž­niau­siai įren­gia­mi prie ta­kų ar­ba no­rint įrė­min­ti gė­ly­ną, at­skir­ti skly­po da­lis. Ap­va­duo­se ga­li­ma so­din­ti ir vien­me­čius, ir dau­gia­me­čius au­ga­lus: buks­me­džius (tik juos rei­kės nuo­lat kar­py­ti), naš­lai­tes, vil­no­taąsias not­ras, le­van­das. Ga­li­ma so­din­ti vie­nos rū­šies au­ga­lus, ga­li­ma ir ke­lių (svar­bu at­si­kar­to­ji­mas).

Lys­vai­tės, ar­ba ra­ba­tės, yra maž­daug 0,5–1 met­ro plo­čio. Taip pat tin­ka so­din­ti prie ta­kų. Jei­gu no­ri­me iš­ti­są se­zo­ną žy­din­čios lys­vai­tės, neap­siei­si­me be svo­gū­ni­nių gė­lių. Šiam gė­ly­no ti­pui ga­li­ma rink­tis be­go­ni­jas, ša­la­vi­jus, ce­lio­zi­jas, žio­vei­nius, gvaz­di­kus, kro­kus, vė­ly­vius, naš­lai­tes.

Lys­vės ti­po gė­ly­nas ga­li bū­ti ir iki 3 met­rų plo­čio ir ne­ri­bo­ja­mo il­gio. Tin­ka įreng­ti prie ša­li­gat­vių. Šiam gė­ly­nui rei­kė­tų rink­tis skir­tin­gų aukš­čių au­ga­lus. To­liau­siai so­di­na­mi aukš­čiau­si, ar­čiau ta­ko – že­mi.

Dau­giaei­lis (mik­so­bor­de­ris) gė­ly­nas daž­niau­siai įren­gia­mas prie aukš­tų tvo­rų, pa­sta­tų sie­nų. To­kio gė­ly­no plo­tis – apie 2 met­rus. Ga­li bū­ti dvie­jų ti­pų: vi­si au­ga­lai vie­no­do aukš­čio ir au­ga­lai su­de­ri­na­mi skir­tin­gų aukš­čių. Aukš­čiau­si – ar­čiau­siai tvo­ros ar sie­nos.

Vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties te­ri­to­ri­jo­se ga­na po­pu­lia­rios klom­bos. Daž­niau­siai jos bū­na ap­va­lios, bet ga­li bū­ti ir ke­tur­kam­pės. Klom­bos cent­ras bū­na aukš­tes­nis už kraš­tus.

Tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas ma­žų skly­pų sa­vi­nin­kams yra gė­li­nės. Tai di­de­li va­zo­nai, dė­žės ir pa­na­šiai, ku­riuo­se ga­li­ma au­gin­ti net dau­gia­me­čius au­ga­lus. Vien­me­čiams au­ga­lams už­teks 30 cen­ti­met­rų gy­lio gė­li­nių, o dau­gia­me­čiams rei­kės 50 cen­ti­met­rų gy­lio.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SPE­CIA­LIS­TĖ: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ro­ber­ta Du­bo­sai­tė-Le­peš­ke­vi­čė įren­giant gė­ly­nus pa­ta­ria lai­ky­tis auk­si­nės tai­syk­lės: 3 da­lys te­ri­to­ri­jos – gė­ly­nai, 5 da­lys – ta­kai, 8 da­lys – ve­ja.

ŠU Bo­ta­ni­kos so­do nuo­tr.

GĖ­LY­NAS: Dau­giaei­lio gė­ly­no (mik­so­bor­de­rio) pa­vyz­dys ŠU Bo­ta­ni­kos so­de.

KLOM­BA: Klom­bos ti­po gė­ly­no įrė­mi­ni­mui ga­li­ma nau­do­ti buks­me­džius, or­na­men­tas ku­ria­mas iš vien­me­čių au­ga­lų.

SPAL­VOS: Pa­va­sa­ri­nis spal­viš­kai pui­kiai su­de­rin­tas derinys– ši­la­gė­lė ir pa­va­sa­ri­nė rak­ta­žo­lė.

LAIS­VĖ: Pei­za­ži­niai, lais­vi ar­ba ang­liš­ko sti­liaus – šie gė­ly­nai iš­si­ski­ria gė­lių įvai­ro­ve. Juo­se daž­niau­siai au­gi­na­mi dau­gia­me­čiai au­ga­lai. Čia de­ra ir eg­zo­ti­niai, ir pa­pras­ti pie­vų au­ga­lai.

DE­RI­NYS: Gė­ly­ne ga­li­ma de­rin­ti ir vie­nos spal­vos au­ga­lus, pa­vyz­džiui, hib­ri­di­nes rykš­te­nes su ru­de­ni­nė­mis sau­lai­nė­mis.

GĖ­LI­NĖ: Gė­li­nės – pui­kus pa­si­rin­ki­mas ne­di­de­liuo­se skly­puo­se. Va­zo­nuo­se ga­li­ma su­kur­ti ne­tgi al­pi­na­riu­mą.