Naujausios
Grybautojų krepšiuose gali tykoti ir mirtis
Lietuvoje miškuose aptinkama apie 1200 kepurėtųjų grybų rūšių, tik apie 100 iš jų galima valgyti. Grybautojai, pasak Šiaulių universiteto Aplinkotyros katedros docentės dr. Ritos MIKALIŪNAITĖS, pripažįsta tik pačius vertingiausius maisto požiūriu grybus: baravykus, raudonikius, aksombaravykius.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
– Kiek Lietuvos miškuose yra valgomų grybų rūšių?
– Lietuvos miškuose valgomų grybų yra apie 400 rūšių. Vartoti galima daugiau nei 100 grybų rūšių. Kiti grybai yra menkaverčiai: jų vaisiakūniai yra maži, retai randami arba auga mažais kiekiais.
Dažniausiai renkamų grybų rūšių priskaičiuojama iki 30-ties, o kai kurie grybautojai pripažįsta tik pačius vertingiausius: baravykus, raudonikius, aksombaravykius, gal dar kazlėkus.
Remiantis vokiečių mikologų (mokslininkų, tyrinėjančių grybus) grybų skirstymu pagal maistinę vertę, mažai raudonikiams nusileidžia ir ruduokės, guotės, piengrybiai, kai kurios ūmėdės. Tačiau, jei miške randame daug baravykų, retas grybautojas dės į krepšį grybą, kurio kepurėlės apatinėje pusėje yra lakšteliai.
– Kokie nuodingi grybai panašiausi į baravykus?
– Lietuvoje nuodingų grybų rūšių yra žinoma apie 100, iš jų 20-30 labai pavojingų, kurie patekę į žmogaus organizmą sukelia apsinuodijimus ir gali būti mirties priežastimi.
Iš Lietuvoje augančių 13 baravykų rūšių yra tik viena nuodinga, tai – šėtoninis baravykas. Nevalgomų, neturinčių maistinės vertės – dvi rūšys: gražiakotis bei kartusis baravykai. Grybautojai nerenka ir po ąžuolais augančių baravykų paąžuolių, liaudiškai vadinamų žalbaravykiais, kurie yra kartoko skonio.
– Kaip pažinti nuodinguosius?
– Lengviausia atskirti maistui tinkamus baravykus nuo nuodingųjų taip – perlaužti grybo kepurėlę ir pažvelgti į kepurėlės audinį. Jei ji balta, nekeičia spalvos, dėkime į krepšį. Tačiau jei perlaužus kepurėlės audinys iš baltos, gelsvos ar geltonos spalvos pamėlynuoja, tai geriau tokių baravykų nerinkti.
Nuodingus grybus galima atskirti ir pagal kvapą: šėtoninio baravyko kepurės audinys yra riešutų kvapo, o gražiakočio baravyko - nemalonus ir kartus.
Šėtoninių baravykų rasti Lietuvoje nėra taip lengva. Literatūroje aprašytas atvejis, kad toks baravykas buvo rastas tik Vilniaus apylinkėse.
Šiaulių apskrities miškuose galima aptikti dėmėtąjį baravyką (perkūnbaravykį), kuris yra saugomas, bet maistui tinkamas, nors perpjovus kepurėlę, ji iš geltonos spalvos išblunka iki melsvos, neturi nei skonio, nei kvapo.
Šie baravykai užauga dideli, mėsingi, kepurėlė būna nuo 8 iki 20 centimetrų, žalsvai gelsvai ruda, pilkai žalsvai ruda, aksominio juodumo, o kepurėlės apatinę dalį, kur yra grybų sporos, paspaudus iš raudonai rudos spalvos greitai pamėlynuoja. Šio baravyko kotas yra oranžinės raudonos spalvos bei užauga iki 4-5 centimetrų skersmens bei 15 centimetrų aukščio.
– Kas nutiktų, jei jų suvalgytume?
– Užvalgius baravykų, kurie turi mažą maistinę vertę, gal tik gautume mažiau kalorijų, tačiau, jei užvalgytume šėtoninio baravyko, pirmiausia pajustume pykinimą, viduriavimą, svaigtų galva.
Grybai pagal nuodingumą yra skirstomi į tris grupes: grybai, kurie suerzina virškinimo sistemą: tai būtų kai kurie kartūs piengrybiai, ūmėdės. Jų užvalgius po 1-2 valandų pakyla temperatūra, pykina, vemiama, viduriuojama. Po poros dienų šie simptomai praeina.
Antrai grybų grupei priskiriami nuodingi grybai, kurių nuodai veikia nervų sistemą: paprastoji, žalsvoji ir kitos musmirės. Jų užvalgius po 2-3 valandų prasideda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, gali atsirasti haliucinacijų. Būtina kreiptis pagalbos į medikus. Apsinuodijus šios grupės grybais, pasveikstama.
Trečiai nuodingų grybų grupei priskiriami grybai, kurių toksinai, patekę į žmogaus organizmą, ardo kraujo, kepenų bei smegenų ląsteles. Tai patys nuodingiausi grybai: smailiakepurė bei žalsvoji musmirės, nuodingasis nuosėdis, eglinė kūgiabudė, rausvėjančioji plaušabudė.
Vienas šios grupės grybo vaisiakūnis, patekęs į lėkštę, o po to į žmogaus skrandį, gali būti mirtinas. Kuo jaunesni vaisiakūniai, tuo jie nuodingesni.
Žalsvojoje musmirėje yra nustatyta 16 nuodingų junginių. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia po 8-12 valandų, paros ar ilgesnio laiko tarpo. Nuodams patekus į kraują prasideda vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, sutrinka skrandžio veikla, pakyla temperatūra.
Pavojingiausia yra tai, kad po pirmos tokios pykinimo bangos, ligonis pasijunta geriau, tačiau toksinai, patekę į kepenis ar smegenis, pradeda ardyti ląsteles, ir, kai vėl pasireiškia apsinuodijimo simptomai ir ligonis kreipiasi pas medikus, jie jau niekuo nebegali padėti. Vėlai pradėjus gydyti, ligonis po 5-10 dienų miršta.
Apsinuodijus šios grupės grybais, žmonės daro lemtingą klaidą, nes kai apsinuodijimo požymiai atslūgsta, jie mano, kad pasveiko. Apsinuodijus nuodingais grybais savaime nepasveikstama.
Lietuvos miškuose auga ir kiti nuodingi grybai, kurie nėra mirtinai pavojingi žmonėms: gleiviabudė, nuodingasis pievagrybis, kurie panašūs į valgomus pievagrybius, eglinė kūgiabudė, puokštinė kelmabūdė į kelmučius, geltonasis bei baltarudis baltikai į juosvažąlį bei žalsvąjį baltikus.
– Kokios oro sąlygos geriausios augti grybams?
– Grybams augti reikalingiausia drėgmė, šiluma, atitinkamas šviesos kiekis. Kaip ir kiekvienam organizmui reikalingos yra maisto medžiagos, anglies dioksidas bei mineraliniai junginiai, kurie patenka į grybienos hifus su vandeniu.
Mes renkame grybų vaisiakūnius, kurių užuomazgos pradeda formuotis praėjus atitinkamam laikui po to, kai aktyviai vystosi dirvožemyje esanti grybiena, tai smulkus plonyčių siūlelių (hifų) raizginys. Kokiame gylyje ir kokiu laiku pradeda formuotis vaisiakūniai, kuriuos mes matome, priklauso nuo grybo rūšies.
Dauguma grybų dygsta orui šiek tiek atvėsus.
– Kokiuose miškuose auga baravykai, raudonviršiai, lepšiai, kazlėkai, voveraitės?
– Grybai glaudžiai yra susiję su augalais – draugiškai bendradarbiauja. Grybų smulkūs hifai, kurie panašūs į siūlelius, yra aplipę medžių, krūmų šaknis, į kurias įsiskverbia.
Augalui grybai perduoda vandenį bei jame ištirpusias įvairias mineralines medžiagas, o iš augalų grybai gauna fotosintezės metu susintetintas organines medžiagas.
Tačiau grybai „bendradarbiauja“ tik su tam tikrais augalais, todėl baravykų reiktų ieškoti pušynuose, eglynuose, beržynuose bei ąžuolynuose. Raudonviršių – lapuočių ir/ar mišriuose miškuose po drebulėmis, beržynuose, kur yra žolėta paklotė. Lepšiai mėgsta drėgnus miškus, kur auga beržai.
Kazlėkų reiktų ieškoti pušynuose. Voveraitės auga spygliuočių, lapuočių miškuose, kur yra samanų paklotė. Jos mėgsta pušų, eglių bei beržų kaimynystę.
– Kokio dydžio grybus draudžiama rinkti?
– Grybų rinkimą reglamentuoja „Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės“, kurios nurodo kokio dydžio grybus galima rinkti.
Šiose taisyklėse minimi tik dviejų genčių grybai: baravykai ir voveraitės. Baravykus draudžiama rinkti, kai jų kepurėlės skersmuo yra mažesnis nei 1,5 centimento, o voveraičių kepurėlių skersmuo mažesnis nei 1 centimetras.
Grybautojus reikia skatinti būti sąmoningiems ir neardyti miško paklotės, norint iškasti iš samanų dar keletą smulkių grybų. Tokiu būdu tik suardome grybienos tinklą ir vėliau toje vietoje grybų neberasime.
R. Mikaliūnaitė pataria, kaip išvengti apsinuodijimų grybais:
1. Jei yra galimybė, įsigyti „Lietuvos grybų atlasą“, sudarytą ilgamečio Botanikos instituto mokslininko hab. dr. Vincento Urbono. Šiame iliustruotame atlase yra išsami informacija apie grybus, jų išvaizdą, augimo vietas bei maistinę vertę.
2. Negrybauti be akinių, jei nusilpęs regėjimas. Jei grybautojai mėgsta rinkti visai mažus baravykus, gali supainioti juos su tuo pačiu metu dygstančiomis gelsvosiomis musmirėmis.
3. Jei grybus gražiai išsukame iš miško paklotės, reiktų nuvalyti apatinę grybo kotelio dalį nuo žemių. Taip išvengsime dirvoje esančių botulizmo bakterijų sporų patekimo į žiemai ruošiamus grybus. Išaugusios bakterijų ląstelės gamina mirtiną toksiną – botuliną.
4. Iš miško parneštus grybus būtina apdoroti tą pačią dieną. Palaikius kurį laiką galima apsinuodyti – grybai tampa kenksmingi.
5. Po šalnų nereikėtų rinkti grybų, nes jų vaisiakūniuose pradeda kauptis kenksmingi junginiai, kurie susidaro skylant baltymams. Rinkti tik jaunus grybus, nes senų, sukirmijusių grybų vaisiakūniuose kaupiasi junginiai, kuriais galima apsinuodyti.
6. Vengti pirkti turguje ar iš kitų žmonių marinuotus ar kitaip apdorotus grybus. Nepirkti turguje nežinomų ar senų grybų.
Asmeninė nuotr.
INFORMACIJA: „Grybai pagal nuodingumą yra skirstomi į tris grupes: suerzinantys virškinimo sistemą, veikiantys nervų sistemą, ardantys kraujo, kepenų bei smegenų ląsteles“, – sakė Šiaulių universiteto Technologijos ir gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros docentė dr. Rita Mikaliūnaitė.
Romos Balsienės (ELTA) nuotr.
PAVOJUS: Mirtinai nuodinga žalsvoji musmirė.
Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.
GIMINYSTĖ: Violetinis nuosėdis – retai randamas grybas, saugotinas, tačiau nenuodingas. Medienos kvapo grybas jaunas būna melsvai violetinis, vėliau įgauna tamsiai violetinės su rudu atspalvį. Šis grybas turi nuodingą giminaitį – nuodingąjį nuosėdį. Nuodingojo grybo kepurėlė būna oranžiškai raudona arba rūdžių spalvos, nemalonaus kvapo. Retai sutinkamas nuodingasis nuosėdis yra priskiriamas prie nuodingiausių grybų.
MUSMIRĖ: Paprastoji musmirė priskiriama prie nuodingųjų grybų, tačiau nėra mirtinai nuodinga. Lietuvoje aptinkama 12 musmirių rūšių.