Naujausios
Gydytojo sode – nuo ženšenio iki cidonijos
Šiaulietis gydytojas infektologas Algimantas Baublys atšilus orams neįsivaizduoja savęs be žaliosios savo oazės – sodo. Granatmedžiai, citrinmedžiai, figos, šilauogės, cidonija, vynuogės, įvairiausių rūšių gėlės, kelių šimtų kaktusų kolekcija ir kiti augalai už rūpestį augintojui atsidėkoja gausiais žiedais ir derliumi. „Negaliu kitaip“, – apie savo aistrą sako A. Baublys.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Smėlio dykynėje užgimė žaliuojantys sodai
Gydytojas Algimantas Baublys į savo sodą pakvietė atvažiuoti dar žiemą: „Atvažiuokite liepos pradžioje, kai visos gėlės žydės.“ Paskambinus, gydytojas kvietimo neatšaukė, tačiau suglumęs perspėjo, jog šiemet viskas vėluoja lygiai mėnesiu. „Viendienės turėjo žiedais būti aplipusios, o dabar tik pradeda viena kita žydėti“, – perspėjo.
Įžengus į gydytojo puoselėjamą augalų imperiją, žvilgsniu sunku aprėpti jos dydį ir augalų įvairovę. Visi augalai turi savo istoriją.
A. Baublys pradeda savo pasakojimą nuo sklypo. Beveik prieš 30 metų norintys turėti sodo sklypą stovėdavo eilėse ir atėjus tai dienai, kai sklypai būdavo dalijami, reikėjo burtų keliu išsitraukti jo vietą. Kaip tyčia tuokart gydytojas buvo išvykęs į kursus Maskvoje (Rusija). Burtų keliu žengė žmona.
„Paskambina man žmona ir pasakoja, kokia graži vieta prie miško, ant kalno. Bet neprasitarė nė žodeliu, kad ten vien smėlis – sachara, kurioje viešpatavo tik varputynas. Pasodinome bulves. Neužaugo“, – prisiminė sodininkystės pradžią.
Pasiryžo kovoti su smėlėta dykyne. Parvežė ne vieną sunkvežimio priekabą juodžemio, padidino sodo sklypo aukštį apie 30 centimetrų. Žemė nebuvo derlinga, tačiau toks „pagerinimas“ bent šiek tiek pakeitė situaciją: galėjo pasisodinti medelių, užsiauginti kai kurių daržovių.
Gervuogės atėjo ir liko
Šiek tiek tolėliau nuo namo – pavėsinė, atskirta vynuogynų siena, šalia auga gervuogių krūmai. „Jų čia niekas nesodino. Pačios atėjo“, – šypsojosi gydytojas, brūkštelėdamas delnu per uogų kekes.
Prie tvoros augo avietynas. Gausiu aviečių derliumi džiaugėsi kelerius metus – nuskindavo iki 4 kibirų uogų. Vėliau pastebėjo, jog tarp jų ima daugėti gervuogių krūmų. Stebisi, kad kartu sugyventi negalėjo – krūmai iš patvorio ėmė slinkti į sodo gilumą. O aviečių derlius akivaizdžiai sumažėjo, priskindavo stiklinę.
„Dabar vietoj aviečių klesti šilauogės, kai kurios praaugusios ir mane. Šiam augalui reikia rūgščios dirvos, tad parvežiau joms durpių. Dabar turiu šilauogių plantaciją – apie 30 įvairių rūšių. Jų derlius prasideda nuo liepos vidurio, tęsiasi iki rugsėjo pabaigos“, – šypsosi gydytojas.
Literatūroje paskaitęs, jog spanguolėms taip pat patinka rūgšti terpė, gydytojas jų pasodino tarp šilauogių krūmų. Paskaičiavo, jog iš 6 kvadratinių metrų ploto priskindavo kibirą spanguolių. Tokio derliaus sulaukė porą metų, nes įsitvirtinantys šilauogių krūmai ėmė gožti spanguoles, jos ilgainiui sunyko.
„Bruknių plotelį, sodintą prieš gerą dešimtmetį, dar ir dabar auginu. Skoniu ir forma nesiskiria nuo miškinių, tačiau augdamos tarp šilauogių irgi ėmė nykti. Priskiname jau tik simboliškai – litrą“, – pasakojo augintojas.
Suvargę augalai randa namus
Gydytojas veda sodo takeliu ir apie kiekvieną augalą pasakoja jo istoriją. Sodininko teritorijoje namus rado ne tik ypatingi, reti augalai iš sodininkų katalogų, medelynų, botanikos sodų ar mokslinių centrų, bet ir suvargę, nukainoti iš prekybos centrų.
„Gal pagal profesiją jaučiu poreikį reanimuoti, suteikti dar vieną šansą gyventi. Ir tokiems mano sode atsiranda vietos. Atsigauna. Apima net azartas – išgelbėti“, – juokauja medikas.
Jo šiltnamiuose naujus vainikus skleidžia citrusinių medeliai, įkurdinti šiltai, šviesiai, pakankamai gaudami vandens, genimi. Šaltuoju metų laiku jiems sudaromos tinkamos sąlygos peržiemoti – sunešami į namelio rūsį.
„Citrinmedžiai pražysta, bet kas iš to – jiems šiltasis ir šviesusis laikotarpis pas mus yra per trumpas. Jei norėčiau sulaukti vaisių, reikėtų papildomai šildyti, apšviesti“, – pasakojo subtilybes gydytojas.
Daugelis egzotinių šalių augalų auga vazonuose, juos lengviau pernešti į kitą vietą, rudenį sunešti į namelio rūsį.
Misija – pergudrauti zuikius
Gydytojo sode gausu obelų, kriaušių, trešnių, vyšnių. Kai kurie jauni medeliai kruopščiai aprišti juodais tvarsčiais – gydomi po apšalimo žiemą. Medelių gelbėjimo receptą sužinojo vienoje mokslinėje sodininkų knygoje, gydo gyvulių mėšlo bei molio mišiniu, kuriuo apriša šalnos pakąstus medžius.
„Žinote, kas nepatinka zuikiui? Rūkytų kiaulienos lašinukų kvapas. Viena kaimynė pamokė, kad medelius galima apsaugoti kamieną bei apatines medelio šakeles patrinant lašinukais. Šis metodas pasiteisino“, – šypsojosi A. Baublys.
Prisiminė, jog tik vieną lietingą žiemą, po gausaus lietaus, lašinukų poveikio neliko – nusiplovė. Zuikiai skubiai nuėdė daugelį medelių, augalų išsaugoti nepavyko.
Įvairių gudrybių medikas perskaito sodininkams skirtuose žurnaluose, knygose, kurių per sodininko karjerą turi sukaupęs ne vieną lentyną. Nusijuokia, kad grožinės literatūros kūrinį užtenka perskaityti vieną kartą, o mokslinę sodo literatūrą nagrinėja po keliolika kartų.
Sodo pakraštyje suformuotos kalvelės, ant jų pūpso įvairių rūšių tujos, korėjietiškas kėnis su violetiniais kankorėžiais, kitos kėnių rūšys, kalninė pušelė, kanadinė eglutė ir kiti augalai.
Saulės spinduliuose trečius metus šildosi raudonasis plaštakiškasis klevas, vis dar savo vazone. Jis sužavėjo mediką „karpytais“ lapeliais, tačiau iš vazono „išsikraustyti“ kažin ar galės – neperžiemos.
Šalia įrengtas baseinėlis, vandenyje didžiulius žiedus skleidžia baltosios lelijos, aplink apglėbęs solidus gebenės kilimas.
„Bandžiau baseinėlį kurti žemėje, bet vanduo vis susigerdavo ir nebepasipildydavo. Čia gi smėlis. Teko duobę išbetonuoti, o leliją pasodinti į vazoną“, – šypsojosi išradingasis augintojas.
Sodo naujiena – koloninės obelys
Pakraščiu išsirikiavę naujakuriai – koloninės obelaitės. Tiesūs medelių kamienai aplipę brandinamu derliumi, šakos auga vertikaliai, pasak augintojo, kiekviena šaka auga lyg kamienas.
„Sodinti jas gali nors ir kas pusę metro. Derlius gausus – medis būna apkibęs skaisčiai raudonais obuoliais, noksta jie šalia vienas kito, patogu nuskinti“, – privalumus pasakojo medikas.
Šeimininkas veda prie įvairių rūšių vienuogynų sienos. Apgailestauja, kad dėl šaltos ir vėlyvos vasaros augalai tik dabar nužydėjo, derliaus sunokinti, ko gero, nespės. Kai kurias vynuoges įkurdino šiltnamyje, jos jau nokina kekes.
Sodininkas mėgsta eksperimentuoti – šiemet pirmą kartą augina vynuoges tokios rūšies, kurios subrandina dideles, pailgas, baltos spalvos uogas.
Gydytojas rodo: štai čia magnolijos, šalia – kelių rūšių rojaus obuoliukus nokinančios obelaitės, aktinidija – mažieji kiviai, aiva arba taisyklingai vadinama cidonija.
„Skonis kaip svarainio, pūkuoti lyg persikai, forma – kriaušės. Subręsta labai sultingas ir didelis vaisius. Turi daug vitamino C. Prieš kelerius metus parsivežiau iš retų augalų augintojo iš Kauno“, – pasakojo A. Baublys.
Šiltnamyje atostogauja kaktusai
Žengiame į šiltnamį. Ponas Algimantas pakelia užklotą. Pasirodo šimtai mažyčių vazonėlių su įvairiausiais kaktusais. Didžiąją dalį kaktusų A. Baublys daigino pats, kai kuriuos iš sėklų-dulkių, parsisiųstų iš įvairių pasaulio kraštų.
„Jiems – vasaros atostogos. Pavasarį savo kaktusų kolekciją iš buto pervežu čia, kur daug šilumos, šviesos ir drėgmės. Spalio pradžioje vešiu atgal. Čia jie neišgyventų“, – sakė kolekcijos savininkas.
Tame pačiame šiltnamyje šiluma mėgaujasi figmedžiai, kai kurie net su nokinamomis figomis. Raudonais žiedais aplipę granatmedžiai, jie sunokina apie 2 centimetrų dydžio vaisius, šviežiais vainikais atsinaujinę citrinmedžiai, kinkanas su pailgais vaisiais, vazonėlyje į šviesą tiesiasi alyvmedis, vaisių sunokinti nespėja – pritrūksta šilumos.
Gydytojas užduoda klausimą, koks augalas nokina uogas lyg aviečių, lapai lyg aviečių, bet ne avietė? Gudriai šypsodamasis atsako: ženšenis. Pastatęs vazonėlius su augalu šiltnamio pašonėje, po kurio laiko pastebėjo, kad ženšenis pro vazono dugną jau įsiskverbęs į dirvožemį ir gyvena savarankišką gyvenimą, nesušalė ir žiemą. „Arbatų negeriu, kelia kraujospūdį“, – šypsojosi vesdamas prie kitų augalų.
Apėjome ratą ir sustojame ten, kur ir pradėjome ekskursiją – prie rožyno. Įvairiausių spalvų, dydžio, kvapų rožių.
„Ar niekada nebandžiau surašyti visų turimų augalų? Nebandžiau. Tai neįdomu. Įdomiau auginti, rūpintis ir stebėti“, – šypsojosi išpuoselėto sodo šeimininkas.
Jono TAMULIO nuotr.
VAIŠĖS: Algimantas Baublys pavaišino sultingais viendienių žiedais, šių gėlių rūšių turi apie 100.
SPALVA: Korėjietiško kėnio kankorėžiai – ryškiai violetiniai.
DERLIUS: Šilauogių derliumi sodo savininkai džiaugiasi nuo liepos vidurio iki rugsėjo pabaigos, paruošia atsargų žiemai.
GUDRYBĖ: Baseinėlį, kad jame nenusektų vanduo, teko betonuoti.
VAISIAI: Didžiulis cidonijos krūmas sunokina kriaušės formos, svarainių skonio, pūkuotų lyg persikas vaisių.
PRAKTIŠKUMAS: Pomidorai auga šiltnamyje su įrengtais betoniniais borteliais. Šeimininkas tvirtina, kad tai didžiulis patogumas: sėdint ant jų lengviau ravėti, paliejus, neišbėga vanduo.
ATOSTOGOS: Vasarą šiltnamyje „atostogauja“ kaktusų kolekcija.
ŽYDĖJIMAS: Visi kaktusai žydi, tik reikia jiems sudaryti geras sąlygas.
SKIRTUMAI: Šiltnamyje vynuogės jau nokina vaisius, lauke augančios tik dabar nužydėjo.
GRANATMEDIS: Granatmedžio žydėjimo laikas, iki rudens jis sunokins ir mažyčių vaisių.
GĖLĖS: „Rožės pirktos iš įvairiausių vietų, jos nėra labai jautrios, net žiemą nenušąla“, – sakė sodo šeimininkas Algimantas Baublys.