Gydytoją užbūrė tapyba ant šilko

Gy­dy­to­ją už­bū­rė ta­py­ba ant šil­ko

Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­ti gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Ri­ta Sa­mie­nė prieš me­tus su­si­rgo ta­py­mo ant šil­ko li­ga, ku­ria už­si­krė­tė nuo duk­ters Unės, sta­čia gal­va pa­si­nė­ru­sios į spal­vų, ma­giš­kai ryš­kė­jan­čių ant leng­vos kaip pū­kas me­džia­gos, pa­sau­lį. Mo­te­ris at­ra­do sa­vy­je glū­dė­ju­sią me­no gys­le­lę, ku­riai da­bar lei­džia lie­tis per kraš­tus. Gy­dy­to­ja tei­gia, kad jai – dar ir po­li­ti­kei, ra­jo­no Ta­ry­bos na­rei, toks už­siė­mi­mas su­tei­kia ra­my­bės, nu­ne­ša tar­si ant spar­nų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ta­py­ti ša­liai, ska­re­lės, kak­la­ry­šiai

Iš dai­lios ne­di­de­lės dė­žu­tės tar­si iš gau­sy­bės ra­go gy­dy­to­ja Ri­ta Sa­mie­nė vie­ną po ki­tos trau­kia ne­si­bai­gian­čias kak­las­ka­res, ša­lius, pa­lai­di­nu­kes, kak­la­ry­šius. Pas­te­li­nių spal­vų rai­bu­liuo­jan­tys bur­bu­lai, la­pai, la­šai lie­te lie­ja­si prieš akis. Šil­kas, pa­sak jo­niš­kie­tės, dėl to jai ypač pa­tin­ka, kad yra be ga­lo leng­vas, plo­nas, vos jun­ta­mas ant odos. Jis uži­ma la­bai ma­žai vie­tos. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad nuo­ta­kos su­kne­lė iš šil­ko tu­rė­tų tilp­ti trau­kiant ją per ves­tu­vi­nį žie­dą.

Gy­dy­to­ja pri­si­me­na, kaip duk­ra Unė, per stu­di­jų mai­nų pro­gra­mą iš­vy­ku­si į Stam­bu­lą (Tur­ki­ja), bū­tent ten su­si­ža­vė­jo vie­ti­nių įval­dy­ta eb­ru tech­ni­ka. Eb­ru me­nas – tai ta­py­ba ant van­dens, nau­do­jant gam­ti­nius mar­mu­ra­vi­mo da­žus. Tep­tu­ku ant spe­cia­liu gam­ti­niu tirštikliu–jūros dumb­liais – su­tirš­tin­to van­dens taš­ko­mas no­ri­mų spal­vų fo­nas, ku­ris vi­zua­liai pri­me­na mar­mu­ro raš­tą. Ta­da eb­ru laz­de­lė­mis, pa­na­šio­mis į ada­tas ar­ba vą­še­lius, tik be lenk­tų ga­lų, ir eb­ru šu­ko­mis ant van­dens for­muo­ja­mi įvai­riau­si raš­tai ir or­na­men­tai. Gau­tas pie­ši­nys per­ke­lia­mas ant po­pie­riaus ar­ba ki­tų na­tū­ra­lių me­džia­gų, jas už­den­giant ant van­dens ir nu­trau­kiant.

Li­ko ap­taš­ky­tos užuo­lai­dos

„Duk­ra iš pra­džių mė­ga­vo­si pieš­da­ma tul­pes, ki­tas gė­les, o pa­skui pe­rė­jo prie abst­rak­ci­jų. Grį­žu­si iš Tur­ki­jos ji pa­siū­lė ir man pa­mė­gin­ti. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad jau įval­džiau šią tech­ni­ką, la­biau esu duk­ros tal­ki­nin­kė. Aš jai sa­kiau, kad už vi­są bend­rą dar­bą man pri­klau­sys 20 pro­cen­tų ska­ro­mis, nes daug pa­stan­gų įdė­ta ir dir­bant lan­gų užuo­lai­dos da­žais nu­taš­ky­tos. Tur­būt to­kiam už­siė­mi­mui reik­tų at­ski­rų dirb­tu­vių“, – tei­gia Ri­ta Sa­mie­nė.

Šil­kas, pa­sak gy­dy­to­jos, dar ap­do­ro­ja­mas spe­cia­lia me­džia­ga, kad raš­tas ne­bluk­tų. Dir­bant rei­kia grei­tai su­ktis, nes ša­lius ar ska­re­les rei­kia iš kar­to nu­da­žius pra­ska­lau­ti ir džio­vin­ti, bet ne­per­džio­vin­ti. Po to – ly­gin­ti.

Tei­kia džiaugs­mą ir nu­si­ra­mi­ni­mą

„Šis už­siė­mi­mas tar­si me­di­ta­ci­ja ir iš­si­lais­vi­ni­mas. Raš­tai ne­si­kar­to­ja, vi­sa­da įdo­mūs, ki­to­kie. Ma­nau, kad da­bar, ku­pi­no­je įtam­pos, er­ze­lio kas­die­ny­bė­je tai yra pui­ki prie­mo­nė sau pa­dė­ti ati­trūk­ti, nu­si­ra­min­ti ir su­tei­kia di­de­lį džiaugs­mą, – sa­ko me­di­kė. – Dai­lės mo­kyk­los nie­ka­da ne­lan­kiau, tad ne­ži­nau, iš kur atei­na tas no­ras sa­vi­raiš­kai. Bet jis at­si­ra­do tik bran­des­nia­me am­žiu­je“.

Jo­niš­kie­tė pa­sa­ko­ja, kad šil­ko li­ga ta­pu­si to­kia stip­ri, jog vie­nu me­tu net nak­ti­mis kel­da­vo­si pieš­ti, kol neišb­lė­so įkvė­pi­mas, gal­vo­je šmė­žuo­jan­tys vaiz­di­niai.

„Įk­ve­pia pa­tir­ti įspū­džiai. Grį­žu­si iš ke­lio­nės po Ja­po­ni­ją la­bai no­rė­jau ant šil­ko at­kur­ti sa­ku­rų žie­dus. Tai ir pa­da­riau. Ki­tą sy­kį ruo­šiau­si į drau­gės ju­bi­lie­jų. Prie juo­dos su­kne­lės la­bai rei­kė­jo ša­lio. Iš­mar­gi­nau jį gink­me­džio la­pais. Ar­tė­jant Ve­ly­koms, pa­puo­šiau ša­li­kė­lį viš­čiu­ko at­vaiz­du“, – var­di­ja me­di­kė.

Gink­me­džio la­pus, vy­ro kak­las­ka­rės gi­les ji pie­šė nau­do­da­ma kon­tū­rams spe­cia­lius da­žus, ku­rie su­lai­ko į ša­lis sklin­dan­čias spal­vas.

Vi­sus šil­ko dar­bus gy­dy­to­ja ap­siu­va ran­ko­mis.

Ri­tos Sa­mie­nės ir jos duk­ros Unės dar­bai šie­met jau bu­vo eks­po­nuo­ti Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je su­reng­to­se ra­jo­no tau­to­dai­lės dar­bų ir ve­ly­ki­nė­je pa­ro­do­se.

Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės po­rtre­tas

Gy­dy­to­ja, pra­dė­ju­si pieš­ti ant šil­ko, ta­py­bos įgū­džius dar la­biau iš­la­vi­no kur­da­ma Bar­boros Rad­vi­lai­tės po­rtre­tą. Jo­niš­kie­tė pa­sa­ko­ja da­ly­va­vau­si įkve­pian­čio­je pa­skai­to­je apie iš­ki­lias Lie­tu­vos mo­te­ris, taip pat ka­dai­se gal pen­kis kar­tus ma­čiu­si švie­saus at­mi­ni­mo ak­to­rės Rū­tos Sta­li­liū­nai­tės su­kur­tą Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės vaid­me­nį, už­si­de­gė bū­ti­nai tu­rė­ti jos pa­veiks­lą.

„Gal pen­ke­rius me­tus ieš­ko­jau žmo­gaus, ku­ris ga­lė­tų gar­sios ku­ni­gaikš­tie­nės po­rtre­tą nu­ta­py­ti ir ne­ra­dau. Tad vie­ną die­ną nu­spren­džiau, kad pa­ti nu­pie­šiu. Da­bar drau­gai, ap­si­lan­kę sve­čiuo­se, vis klau­sia, kie­no tai dar­bas. O pa­ma­tę apa­čio­je ma­no ini­cia­lus nu­stem­ba: „Ne­jau­gi?“ – pa­sa­ko­jo Ri­ta Sa­mie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ri­ta Sa­mie­nė sa­ko, kad ta­py­mas ant šil­ko ra­mi­na ir tei­kia džiaugs­mą.

Ri­ta Sa­mie­nė vy­rui skir­tą kak­las­ka­rę pa­puo­šė gi­lių pie­ši­niu.

Eb­ru tech­ni­ka tin­ka ir kak­la­ry­šiui.

Ant šil­ko juos­te­lės ga­li­ma pa­ka­bin­ti pa­puo­ša­lą.

Iš ne­di­de­lės dė­žu­tės gy­dy­to­ja vie­ną po ki­to trau­kė duk­ros Unės su­kur­tus ša­li­kė­lius, prie ku­rių ir ji pa­ti pri­si­dė­jo.

Kla­si­ka – bal­ta ir juo­da spal­vos.

Akiai ma­lo­nūs mar­mu­ri­niai raš­tai.

Kai pri­rei­kė ša­li­kė­lio prie šven­ti­nės su­kne­lės, gy­dy­to­ja ant šil­ką iš­pie­šė gink­me­džio la­pais.

Ve­ly­ki­nis Ri­tos Sa­mie­nės pie­ši­nys ant ska­re­lės.

Ri­tos SA­MIE­NĖS nuo­tr.

Šį ša­li­kė­lio pie­ši­nį Ri­ta Sa­mie­nė nu­ta­pė po ke­lio­nės į Ja­po­ni­ją.

Ri­tos Sa­mie­nės ša­li­kė­liai iš­mar­gin­ti gė­lių žie­dais ir ona­men­tais.