Gydytojai taikosi ir prie autobusų

Gy­dy­to­jai tai­ko­si ir prie au­to­bu­sų

Kel­mės ra­jo­no Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro gy­dy­to­jai pa­si­ra­šė Lie­tu­vos me­di­kų są­jū­džio pe­ti­ci­ją, ku­rio­je gi­na­mi me­di­kų ir pa­cien­tų in­te­re­sai.

Šei­mos gy­dy­to­jai Ty­tu­vė­nuo­se pa­cien­tus prii­ma tą pa­čią die­ną. Ta­čiau ten­ka tai­ky­tis ne tik prie pa­cien­tų po­rei­kių, bet ir prie iš kai­mų at­vyks­tan­čių bei iš­vyks­tan­čių au­to­bu­sų gra­fi­ko. O vi­du­ti­nis gy­dy­to­jo at­ly­gi­ni­mas į ran­kas 700–1100 eu­rų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pas šei­mos gy­dy­to­ją – tą pa­čią die­ną

Vi­dur­die­nis Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re. Prie gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tų – tik vie­nas ki­tas pa­cien­tas. Jau­na ty­tu­vė­niš­kė Ai­da sa­ko, jog pas šei­mos gy­dy­to­ją ne­rei­kia re­gist­ruo­tis iš anks­to. Su­sir­gai – ei­ni į po­lik­li­ni­ką, re­gist­ruo­jies ir, šiek tiek pa­lau­kęs, pa­ten­ki pas gy­dy­to­ją.

Į sa­vo re­cep­tų kny­ge­lę įsi­kniau­bu­si gar­baus am­žiaus mo­te­ris pa­tvir­ti­na tą pa­tį.

Gy­dy­to­jai sa­ko, jog pa­ts pi­kas jau praė­jo. Sun­kiau­sia bū­na ry­tą, kai iš kai­mų su­va­žiuo­ja li­go­niai. Pa­vyz­džiui, iš Pa­šiau­šės kraš­to au­to­bu­sas at­va­žiuo­ja aš­tun­tą ry­to. De­vin­tą va­lan­dą iš­va­žiuo­ja at­gal.

Pa­cien­tai per va­lan­dą tu­ri su­spė­ti atei­ti iki po­lik­li­ni­kos, pa­si­kon­sul­tuo­ti su gy­dy­to­ju, gau­ti re­cep­tus, už­suk­ti į vais­ti­nę, nu­si­pirk­ti vais­tų, o kar­tais dar ir į ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nę vais­tų su­si­rgu­siam par­še­liui, jei lie­ka ko­kia mi­nu­tė – dar ir į pre­ky­bos cent­rą.

Au­to­bu­sas iš šio kraš­to va­žiuo­ja tik du kar­tus per sa­vai­tę. Tai­gi, ser­gan­tys žmo­nės tu­ri lauk­ti ne ei­lė­je pas šei­mos gy­dy­to­ją, o au­to­bu­so.

„Jei­gu li­go­niams duo­tu­me ta­lo­nus, jie tu­rė­tų nak­vo­ti au­to­bu­sų sto­ty­je, – svars­to Tytuvėnų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro ir li­go­ni­nės di­rek­to­rius Jo­nas Dau­jo­tis. – Gy­dy­to­jai kaip įma­ny­da­mi sten­gia­si pa­dė­ti tiems kai­mo žmo­nėms. At­sip­ra­šo ki­tų Ty­tu­vė­nų mies­te gy­ve­nan­čių pa­cien­tų ir pir­miau­sia prii­ma at­vyks­tan­čius iš kai­mų. Nė vie­nam ne­pa­sa­ko: „At­va­žiuo­si ki­tą pir­ma­die­nį“.

15 mi­nu­čių – pa­cien­tui tik nu­si­reng­ti ir ap­si­reng­ti

Ty­tu­vė­nų me­di­kai ne­si­skun­džia per di­de­liais krū­viais. Išs­ky­rus tuos at­ve­jus, kai li­go­nis pri­va­lo spė­ti į au­to­bu­są, kiek­vie­nam pa­cien­tui ski­ria­ma tiek lai­ko, kiek rei­kia. Už du­rų lau­kian­tys pa­cien­tai ne­pyks­ta, nes ži­no, jog „dak­ta­ras ne ka­vą ge­ria“.

Ta­čiau biu­rok­ra­ti­nis po­žiū­ris į gy­dy­to­jo ir pa­cien­to san­ty­kį, ma­ny­mas, jog vie­nam pa­cien­tui pa­kon­sul­tuo­ti už­ten­ka 15 mi­nu­čių, pa­sak me­di­kų, ne­be­tel­pa į jo­kius rė­mus.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­gus pen­kio­li­ka mi­nu­čių su­gaiš­ta vien nu­si­reng­da­mas ir ap­si­reng­da­mas. O kol pa­pa­sa­ko­ja, kaip jau­čia­si? Gy­dy­to­jas tu­ri pa­ma­tuo­ti krau­jo spau­di­mą, pa­klau­sy­ti plau­čius, pa­ra­šy­ti siun­ti­mus ty­ri­mams. Jei­gu li­ga aiš­ki, iš­ra­šy­ti ko­kius sep­ty­nis re­cep­tus. Jei siun­ti pas spe­cia­lis­tą, pa­da­ry­ti kar­diog­ra­mą ir krau­jo ty­ri­mus. Ar įma­no­ma vi­sa tai at­lik­ti per 15 mi­nu­čių?

O jei­gu mo­čiu­tė dar no­ri pa­pa­sa­ko­ti apie Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čius sa­vo vai­kus ir anū­kus?

„Ži­no­ma, gy­dy­to­jas ga­li at­šau­ti: „Man ta­vo anū­kai neį­do­mūs, sa­kyk, kas skau­da“. Bet kon­tak­tas su li­go­niu tuo ir bus baig­tas“, – apie ko­le­gų dar­bo pe­ri­pe­ti­jas pa­sa­ko­ja J. Dau­jo­tis.

Ty­tu­vė­niš­kių me­di­kų nuo­mo­ne, vie­nam pa­cien­tui bū­ti­na skir­ti bent po pus­va­lan­dį. Kai ku­riems gal­būt pri­reiks ir dau­giau lai­ko. Pa­vyz­džiui, jei­gu rei­kia nu­sta­ty­ti spe­cia­liuo­sius po­rei­kius ar­ba su­tvar­ky­ti do­ku­men­tus dėl neį­ga­lu­mo nu­sta­ty­mo. Kai ku­riems už­teks ir pen­kio­li­kos mi­nu­čių – taip lai­ko są­nau­dos iš­si­ly­gins.

Per dar­bo die­ną gy­dy­to­jas ga­lė­tų priim­ti 7–8 pa­cien­tus. Nes, pa­cien­tui išė­jus iš ka­bi­ne­to, me­di­ko dar­bas ne­si­bai­gia. Ten­ka baig­ti pil­dy­ti kor­te­les, ku­rios pa­pras­tai pa­stu­mia­mos į šo­ną, kad ne­bū­tų truk­do­mi ki­ti pa­cien­tai.

Daug lai­ko ati­ma pro­fi­lak­ti­nės pro­gra­mos. Dėl vie­nų li­gų pa­cien­tą rei­kia tir­ti kas me­tai, dėl ki­tų – kas dve­ji ar­ba kas pen­ke­ri me­tai. Gy­dy­to­jas pri­va­lo sek­ti – tir­tas ar ne­tir­tas pa­cien­tas. Jei­gu siun­ti­mas iš­ra­šy­tas bent vie­na die­na anks­čiau ne­gu pri­klau­so, iš gy­dy­mo įstai­gos at­skai­to­mi pi­ni­gai.

Daug gy­dy­to­jų lai­ko ati­ma elekt­ro­ni­nių re­cep­tų sis­te­ma. Vie­nas pa­cien­tas pa­ste­bė­jo: „Kol mies­te dak­ta­ras iš­ra­šė vie­ną elekt­ro­ni­nį re­cep­tą, jūs per tą lai­ką ran­ka iš­ra­šė­te pen­kis.“

Gy­dy­to­jo lai­ką kar­tais truk­do ir pik­ty­biš­ki pa­cien­tai, ku­rie atei­na ne pa­gal­bos, o, pri­si­skai­tę įvai­riau­sių inst­ruk­ci­jų, vai­di­na la­bai iš­ma­nan­čius ir tie­siog dis­ku­tuo­ja ar­ba reiš­kia ne­pasi­ten­ki­ni­mą.

„Pa­cien­tas ga­li rink­tis gy­dy­to­ją, o gy­dy­to­jas ne­ga­li rink­tis pa­cien­to. Gal rei­kė­tų keis­ti tvar­ką?“ – svars­tė ty­tu­vė­niš­kiai me­di­kai.

Gy­dy­to­jas tu­ri au­gin­ti viš­tas ir bu­ro­kus

Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re ir li­go­ni­nė­je dir­ba ke­tu­ri šei­mos gy­dy­to­jai ir odon­to­lo­gė. Vi­du­ti­nis gy­dy­to­jo at­ly­gi­ni­mas į ran­kas 700–1100 eu­rų. Gy­dy­to­jai po ket­vir­tį eta­to dar tu­ri li­go­ni­nė­je.

„Nie­kur neiš­va­žiuo­jant, už­siau­gi­nant sa­vo bu­ro­kų pra­si­mai­tin­ti už­ten­ka", – iro­ni­zuo­ja gy­dy­to­jai.

Vi­si jie pa­na­šaus am­žiaus, ar­tė­ja prie pen­si­jos. Pri­si­me­na, kai stu­di­ja­vo jų vai­kai, tek­da­vo lai­ky­ti mė­si­nes viš­tas, kad tu­rė­tų ką įdė­ti jiems val­gy­ti. Vie­na gy­dy­to­ja ir kar­vę bu­vo įsi­tai­siu­si.

„Iš­si­mo­kęs de­šimt me­tų, 40 me­tų dir­bęs ir mo­kė­jęs mo­kes­čius, gy­dy­to­jas gau­na 300 eu­rų pen­si­jos, – apie me­di­kų so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas kal­ba gy­dy­to­ja Ja­ni­na Kas­cė­nie­nė. – Pe­ti­ci­jos tuš­čio­je vie­to­je ne­gims­ta.“

Ty­tu­vė­niš­kių me­di­kų nuo­mo­ne, ap­mo­kė­ji­mo už pri­si­ra­šiu­sius pa­cien­tus sis­te­ma ne­vi­siš­kai tei­sin­ga. Pa­vyz­džiui, Ty­tu­vė­nuo­se pri­si­ra­šę tik 4000 gy­ven­to­jų. Apie 300 iš jų ne­apdraus­ti. Kiek­vie­nam gy­dy­to­jui ten­ka maž­daug po tūks­tan­tį pa­cien­tų. Bu­vu­si pe­diat­rė Auš­ra Pe­le­nie­nė ap­tar­nau­ja kiek dau­giau ne­gu ko­le­gos, nes gy­do ir vai­kus.

Už kiek­vie­ną pri­si­ra­šiu­sį pa­cien­tą li­go­nių ka­sos mo­ka vi­du­ti­niš­kai apie 42 – 110 eu­rų per me­tus. Su­mos kiek­vie­nai am­žiaus gru­pei – skir­tin­gos. Dau­giau­sia lė­šų ski­ria­ma už pri­si­ra­šiu­sius vai­kus, ma­žiau­sia – už pen­si­nin­kus. Ka­dan­gi pen­si­nin­kų mies­te ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se la­bai daug, va­di­na­si, Li­go­nių ka­sų ski­ria­mos lė­šos – ma­žes­nės. Iš tų lė­šų Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ras tu­ri iš­gy­ven­ti. Na­tū­ra­lu, jog gy­dy­to­jams išei­na ne per di­džiau­si at­ly­gi­ni­mai.

Šian­die­ni­niai pa­gal pa­sky­ri­mą į Ty­tu­vė­nus atė­ję dirb­ti me­di­kai dir­ba ir už to­kius pi­ni­gus. Ta­čiau jau­ni nea­teis jų pa­keis­ti, jei­gu liks se­no­ji ap­mo­kė­ji­mo už dar­bą sis­te­ma.

Juo­lab kad gy­ven­to­jų ma­žė­ja. Per me­tus Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ras pra­ra­do 200 pri­si­ra­šiu­sių­jų pa­cien­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro šei­mos gy­dy­to­jai (iš de­ši­nės) Ja­ni­na Kas­cė­nie­nė, dir­ban­ti jau 39 me­tai, Kris­ti­na Nor­kie­nė, čia pa­skir­ta 1983 me­tais, Auš­ra Pe­le­nie­nė bei Aud­rius Strel­čiū­nas, dir­ban­tys nuo 1982-ųjų ir di­rek­to­rius Jo­nas Dau­jo­tis (de­ši­nė­je) vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo tik vie­no­je dar­bo­vie­tė­je – Ty­tu­vė­nų po­lik­li­ni­ko­je ir li­go­ni­nė­je.

Ke­tu­rias­de­šimt me­tų Ty­tu­vė­nuo­se dir­ban­ti odon­to­lo­gė Ie­va Dau­jo­tie­nė ir jos pa­dė­jė­ja Ire­na Bui­vy­die­nė džiau­gia­si, jog dan­tims gy­dy­ti da­bar tu­ri daug to­bu­les­nę apa­ra­tū­rą ne­gu anksčiau.

Lau­kian­čių pa­cien­tų po­pie­tę ne­daug.

Prieš ke­le­rius me­tus Ty­tu­vė­nų pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ras ap­tar­na­vo 7 tūks­tan­čius žmo­nių, da­bar – tik 4 tūks­tan­čius.