Naujausios
Gyvatės metai
Mielosios, nežinau, ar džiaugtis man, ar liūdėti... Nes paaiškėjo, kad skiriuosi nuo savęs pačios, kaip diena nuo nakties...
Žodžiu, prieš šventes leidau sau atsipalaiduoti: nuėjau į masažo saloną, pasilaikiau dietos ir apskritai stengiausi pozityviai mąstyti, su viskuo ir visais susitaikyti, visiems atleisti ir skleisti visatos meilę... Mat jau gerokai prieš Kalėdas mane internetu užbombardavo informacija apie galimą pasaulio pabaigą ir su tuo susijusias visuotines meditacijas, kurių metu buvo skleidžiama meilės energija.
Aš, žinoma, privalėjau prisijungti prie visuotinos harmonijos ir, jei atvirai, bijojau nedalyvauti tuose visuotinuose meilės seansuose. Juk reikia būti visada pasirengusiai... Jei kartais pasaulis būtų pasibaigęs, į naująjį reikėtų eiti su aukštesnėm vibracijom...
Tai štai, jau kokia savaitė, kai buvau pasikėlusi savo vibracijas ir plaukdama bulvaru pirkti dovanėlių netikėtai sutikau savo seną klasiokę – tokią, kuri nuo devintos klasės buvo lyg rakštis vienoje vietoje.
Kiekviena, mielosios, turbūt turite tokią geriausią draugę, kuri nepraleidžia progos jums įgelti. Na, tokią vingiuotą su dvišakiu nuodingu liežuviu, kurios kiti metai netrukus prasidės.
– O, Ievute, atrodai pritrenkiančiai, – tiesiog iškošė pro dantis „geriausia draugė“.
– Tikrai? – negalėjau patikėti savo ausimis.
– Eime kavos, papasakosi, kaip reikalai...
Nors ir labai skubėjau, bet susigundžiau pasipuikuoti savo vidiniu ir išoriniu būviu prieš mūsų klasės gražuolę, kuri dabar, tiesą sakant, svėrė kokiais penkiais kilogramais daugiau negu aš, ir jai lūpose nuo amžino nepasitenkinimo jau metėsi buldogo raukšlės.
– Klausyk, kas tau atsitiko? Labai išgražėjai, – papriekaištavo draugė, ir tą minutę aš jai atleidau netgi tai, kad ji man iš panosės nukabino šauniausią klasės vaikiną.
– Nieko, o kas?
– Nu ne ta Ieva, visiškai ne ta moteris... – tęsė.
– O ką, taip skiriasi? – suklusau, įtardama kažką negero.
– Kaip diena nuo nakties, – vis dar stebeilydama į mane ir siurbčiodama kapučino, pareiškė draugė.
– Na, klausyk, perdedi, – bandžiau juokauti, – tai kaip aš anksčiau atrodžiau?
– Jei atvirai, tai atrodei baisiai, kaip statistinė nuo gyvenimo pavargusi moteris.
– Aš taip atrodžiau??!!! Na jau, niekuomet aš taip blogai netrodžiau. Turiu mėgstamą darbą, mylimą vyrą, sveriu normaliai...
– Sakau tau, kad atrodei... Na, ne taip, kad jau visai baisiai, bet... na, neslėpsiu, pobaisiai...
Na, gyvatė ir per Kalėdas gyvatė. Tyliai sau gėriau kavą, nesumodama, ką pasakyti. Ir jutau, kaip silpstu, lyg po kobros įkandimo.
Mano galvoje kaip išprotėjusios sukosi mintys: palauk, negali būti, aš, Ieva, visą laiką įsivaizdavusi, kad esu jauna, plona ir patraukli gazelė, kaip paaiškėjo, visus tuos metus buvau gyvenimo nuvarginta darbinė kumelė... Tai negi aš taip save apgaudinėjau prieš kitus ir prieš veidrodį? Ir kad dabar ant senatvės pagaliau atrodau kiek geriau, tai anokia čia laimė?
Jutau, kaip svyra mano lūpų kampučiai ir kyla spaudimas.
– Na, tai kokios čia tavo paslaptys, klok, – atlikusi savo juodą darbą, lyg niekur nieko draugužė užsisakė šokoladinio torto, dar paaiškinusi, kad šokoladas didina aistrą...
– Aistrą, o tau ji dar praverčia? – nenuoširdžiai nusistebėjau. – Na, žinai, mūsų amžiuje..
– Koks dar amžius, Ievute, tik pažiūrėk į save – uoga... O ir aš dar grieko verta, ar nea?
– Mmmhhmmm... – numykiau sukdama akis į šalį.
– Ką reiškia tas tavo mmmm... Klok atvirai...
– Jei atvirai, tai žinok, galėčiau tau prirodyti savo kosmetikę... Tikrai nenoriu tavęs įžeisti, brangioji, linkiu tik gero, bet labai prastai atrodai... O juk buvai gražiausia klasės mergina, – pajutau burnoje saldų dvišakį liežuvį...
Draugužės akys išsiplėtė, o nukarusiuose lūpų kampučiuose stirksojo apgailėtinas šokoladinio torto gabalėlis.
Mano draugė atrodė taip beviltiškai, kad aš netgi pasišoviau sumokėti už jos kavą.
Ką gi, visuotinos meilės laikas baigėsi, su Gyvatės metais, mielosios...
Ieva, begyvatėjanti...
