Gyvenimas dovanoja jau antrą šimtmetį

Gy­ve­ni­mas do­va­no­ja jau ant­rą šimt­me­tį

Ver­bū­nuo­se (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­čiai Sta­nis­la­vai Pet­raus­kie­nei su­ka­ko 101-eri me­tai. Pas­vei­kin­ti jos praė­ju­sį sa­vait­ga­lį su­gu­žė­jo ne tik gi­mi­nai­čių.

Al­gi­man­tas BRI­KAS

brikas@skrastas.lt

Pas­vei­kin­ti at­vy­ku­sius Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, Ku­žių se­niū­ni­jos at­sto­vus su­ti­ko su­kak­tu­vi­nin­kės duk­ros An­ta­ni­na ir Onu­tė, bend­ra­vo su jais.

S. Pet­raus­kie­nė sė­dė­jo lo­vo­je ir ty­lė­da­ma ste­bė­jo, kas de­da­si kam­ba­ry­je. Kai at­pjo­vė šven­ti­nio tor­to bei ša­ko­čio, neat­si­sa­kė ir ji. Mėgs­ta to­kius ska­nu­my­nus.

Kai pro to­li­mą­jį kam­ba­rio lan­gą pa­ste­bė­jo ant ke­liu­ko su­sto­ju­sį au­to­mo­bi­lį, po­nia Sta­nis­la­va su­kru­to: kas tai? Akys dar neap­gau­na.

S. Pet­raus­kie­nė jau ke­le­tą me­tų lei­džia nei­šei­da­ma iš kam­ba­rio, bet ar­ti­mie­siems vis pri­me­na, kaip ką da­ry­ti, kur ką ne­šti, pa­dė­ti. Sa­ko, kad anks­čiau tai taip, kaip jie, ne­da­ry­da­vę. Vis­kas jai rū­pi.

Va­sa­rą, kai nė­ra vė­jo, ją iš­ve­ža į lau­ką pa­si­džiaug­ti sau­le bei duo­na kve­pian­čiu Ver­bū­nų oru.

Kol ko­jos lai­kė, ji bu­vo ku­pi­na rū­pes­čių ir dar­bų. Dar­buo­da­vo­si po na­mus, nors ir bu­vo pra­šo­ma jos nie­ko ne­dirb­ti. Anot duk­te­rų, „mes į bul­ves – ir ji į bul­ves. O va­ka­re ją jau rei­kia par­neš­ti“.

Pet­raus­kai ki­lę iš Kel­mės ra­jo­no, Gai­lių. Dir­bo vie­tos ta­ry­bi­nio ūkio fer­mo­se. Dar­bo, rū­pes­čių ne­trū­ko dar ir to­dėl, kad gi­mė ke­tu­ri sū­nūs ir dvi duk­ros.

Kai me­lio­ra­ci­jos va­jų pra­dė­ju­si val­džia pri­ver­tė kel­tis iš gim­to­sios so­dy­bos, 1975-ai­siais pa­rė­jo gy­ven­ti į Ver­bū­nus – čia jau bu­vo įsi­kū­rę du jų sū­nūs.

Jų duk­ra An­ta­ni­na Pet­raus­kai­tė sa­ko, kad ma­ma vi­sa­da bu­vo ra­mi, ty­li, sa­vy­je ne­lai­kan­ti jo­kio pyk­čio. Jai ne­rū­pė­jo dėl šne­kų ei­ti per kai­mą. Ir da­bar li­ku­si la­bai rū­pes­tin­ga: jei kas nors at­vyks­ta, jai rū­pi, ar vis­kas ant sta­lo pa­dė­ta, kur ei­ni, ką da­rai. Ne­si­no­ri jai nuo rū­pes­čių lik­ti nuo­ša­ly­je.

Sta­nis­la­va ir Jo­nas Pet­raus­kai tu­ri 13 anū­kų, 16 proa­nū­kių ir vie­ną pro­proa­nū­kį. Iš jų tik ke­le­tas, iš­vy­kusių į už­sie­nį, ne­ga­li at­vyk­ti jos pa­svei­kin­ti su 101-uo­ju gim­ta­die­niu.

Sve­čius kar­tu su­tin­ka ir Jo­nas, su ku­riuo jau 75-erius me­tus drau­ge.

At­sis­vei­kin­da­ma Ire­na Si­ma­naus­kie­nė, Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja, pa­ža­dė­jo, kad at­vyks ir ki­tais me­tais ver­bū­niš­kę pa­svei­kin­ti su dar vie­nu gim­ta­die­niu.

Au­to­riaus nuo­tr.

SU­KAK­TIS: Ša­lia 101-ąjį gim­ta­die­nį šven­čian­čios Sta­nis­la­vos Pet­raus­kie­nės – jos vy­ras Jo­nas.