Įdomybės: gėlių legendos

Įdo­my­bės: gė­lių le­gen­dos

Jos skir­tin­gos – kuk­lios ir iš­di­džios, kap­ri­zin­gos ir nuo­lan­kios. Gė­lės tu­ri žmo­giš­ką cha­rak­te­rį. Joms rei­kia mei­lės, dė­me­sio, pri­pa­ži­ni­mo... Jos ne­tgi jau­čia sim­pa­ti­jas ir an­ti­pa­ti­jas vie­na ki­tai. Jos pa­žei­džia­mos ir lai­ki­nos, pa­pras­tos ir pa­slap­tin­gos. Sa­ko­ma, jog gė­lės – tai ro­jaus li­ku­čiai. Apie jų ne­že­miš­ką­ją kil­mę sklan­do tūks­tant­me­čių le­gen­dos.

Ast­ras

Iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos, „as­te­ri“ reiš­kia „žvaigž­dė“. Sa­ko­ma, jog ty­kią nak­tį, pa­sto­vė­jus tarp ast­rų, ga­li­ma iš­girs­ti, kaip šios gė­lės kal­ba­si su žvaigž­dė­mis.

Se­no­vės grai­kams ast­ras bu­vo mei­lės, ki­nams – kuk­lu­mo, o veng­rams – ru­dens sim­bo­lis, to­dėl pa­sta­rie­ji šias gė­les va­di­no „ru­dens ro­žė­mis“.

Ast­ri­nių au­ga­lų šei­ma gau­si: apie 1300 gen­čių ir 25000-30000 rū­šių. Lie­tu­vo­je ži­no­mos 189 rū­šys iš 64 gen­čių. Mū­sų dar­že­liuo­se po­pu­lia­riau­si jur­gi­nai, ra­mu­nės, me­det­kos, sau­lu­tės etc. Vie­na rū­šis, tris­pal­vis ast­ras, au­ga na­tū­ra­liai pa­jū­ry­je.

„Ast­rais“ po­pu­lia­ru va­din­ti ir ra­ti­lius. Tai at­ski­ra ast­ri­nių šei­mos gen­tis, ku­riai at­sto­vau­ja vie­nin­te­lė rū­šis – ki­ni­niai ra­ti­liai (Cal­lis­tep­hus chi­nen­sis). Jie na­tū­ra­liai au­ga Piet­ry­čių Azi­jo­je, Ki­ni­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se. Ast­rų tė­vy­nė – Cent­ri­nė, Pie­tų Ame­ri­ka, Af­ri­ka.

Al­pi­niai, An­der­so­no, Fa­re­ro, žyd­rie­ji (ir ki­ti pas mus žie­mo­jan­tys) ast­rai nė­ra reik­lūs, tik mėgs­ta švie­są. Tai dau­gia­me­čiai (re­čiau vien­me­čiai, dvi­me­čiai) žo­li­niai au­ga­lai ar pusk­rū­miai. So­di­na­mi (ir kas 3-5 me­tus per­so­di­na­mi) anks­ti pa­va­sa­rį ar­ba anks­ty­vą ru­de­nį. Dau­gin­ti ga­li­ma sėk­lo­mis ar­ba da­li­jant ke­rą, bet ge­riau­sia – au­gi­niais.

Me­det­ka

... ar­ba na­dat­ka, na­gat­ka. Kar­tais dar va­di­na­ma „va­sa­ros nuo­ta­ka“, mat žie­das vi­suo­met grę­žia­si į sau­lę.

Se­no­vės In­di­jo­je iš me­det­kų pin­da­vo gir­lian­das ir jo­mis puoš­da­vo die­vy­bių skulp­tū­ras.

Pir­mie­ji krikš­čio­nys me­det­kas va­di­no „Ma­ri­jos auk­su“.

Ro­žė

Se­no­vės grai­kų mei­lės ir gro­žio dei­vės Af­ro­di­tės at­ri­bu­tas. Pa­gal le­gen­dą, gra­žiau­sio­ji dei­vė gi­mė iš Ura­no (dan­gaus die­vy­bės) krau­jo ir bal­tų jū­ros pu­tų. ("Af­ros“ grai­kiš­kai reiš­kia „pu­ta“.) Iš jū­ros ji žen­gė į že­mę Kip­ro pa­kran­tė­je (to­dėl dar va­di­na­ma Kip­ri­de).

Kur ėjo gra­žiau­sio­ji dei­vė, ten pra­žy­do bal­tos ro­žės. Ta­čiau to­kios jos bu­vo iki jos siel­var­to die­nos – kai su­ži­no­jo, kad Ado­nis, Kip­ro ka­ra­liaus sū­nus, mir­ti­nai su­žeis­tas me­džiok­lė­je. Af­ro­di­tė bė­go pas my­li­mą­jį, o jos ko­jas žei­dė ro­žių spyg­liai. Taip at­si­ra­do rau­do­nos ro­žės – nu­da­žy­tos Af­ro­di­tės krau­ju.

Tie­sa, ga­lin­giau­sia­jam val­do­vui Dzeu­sui pa­gai­lo Af­ro­di­tės, ir jis pa­pra­šė sa­vo bro­lio Ha­do kar­tais iš­leis­ti Ado­nį iš mi­ru­sių­jų ka­ra­lys­tės į že­mę. Nuo ta­da pu­sę me­tų Ado­nis pra­lei­džia pas Ha­dą, ki­tą pu­sę – že­mė­je su Af­ro­di­te.

Ro­mė­nai Af­ro­di­tę ta­pa­ti­no su Ve­ne­ra – mei­lės, gro­žio ir žy­din­čios gam­tos dei­ve.

Le­li­ja

Ro­mos Bal­sie­nės (EL­TA) nuo­tr.

Egip­tie­čių hie­rog­li­fuo­se le­li­ja iš­reiš­kė že­miš­ko­jo gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mą ir am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo vil­tį.

Grai­kų mi­tas by­lo­ja, kad bal­to­sios le­li­jos išau­go iš Dzeu­so žmo­nos He­ros pie­no. He­ra ne­ken­tu­si He­rak­lio – Dzeu­so ir Tė­bų ka­ra­lie­nės sū­naus, pus­die­vio, to­dėl nuo jos akių bu­vo pa­slėp­tas jo nau­ja­gi­mis. Vis dėl­to He­ra jį ra­du­si ir no­rė­ju­si pa­žin­dy­ti, ta­čiau kū­di­kis įkan­dęs jai į krū­tį, ir pie­no čiurkš­lė vir­tu­si Paukš­čių ta­ko (ki­to­mis kal­bo­mis – Pie­no ta­ko) ga­lak­ti­ka. Ke­li la­šai nu­kri­tę į že­mę – ir to­se vie­to­se užau­gu­sios le­li­jos.

Le­li­jas ver­ti­no ir ro­mė­nų dei­vė Flo­ra, ku­rios gar­bei bu­vo skir­ta žy­dė­ji­mo šven­tė Flo­ra­li­jos. Šven­tyk­las to­mis die­no­mis ro­mė­nai puoš­da­vo bal­tais le­li­jų žie­dais.

Krikš­čio­nys le­li­ją lai­ko Die­vo Mo­ti­nos gė­le. Šis įvaiz­dis daž­nai kar­to­ja­mas pa­veiks­luo­se ir gies­mė­se (Dan­gaus Le­li­ja). Tai skais­ty­bės, ty­ros sie­los ir gai­les­tin­gu­mo sim­bo­lis.

Vie­nas se­niau­sių pa­sau­lio mies­tų – se­no­vės per­sų sos­ti­nė Sū­zai (da­bar Šu­šai) bu­vo pa­va­din­tas gė­lių gar­bei. Ela­mi­tų kal­ba Su­san (ar­ba Su­šun) reiš­kė „Le­li­jų mies­tas“.

Lo­to­sas

EPA-EL­TA nuo­tr.

Pa­na­šus į van­dens le­li­ją (nors nė­ra lūg­ni­nių gen­ties), šis au­ga­las ypač reikš­min­gas Egip­te, In­di­jo­je ir Ry­tų Azi­jo­je. Jis sim­bo­li­zuo­ja sau­lę, die­viš­ku­mą, ty­ru­mą, ra­my­bę. Ir bu­diz­me, ir in­duiz­me gau­su lo­to­so sim­bo­li­kos: Brah­ma vaiz­duo­ja­mas sė­din­tis ant la­po, Bu­da – ant žie­do.

Iš lo­to­so gi­mė egip­tie­čių Sau­lės die­vas Ra. Po­mir­ti­nio gy­ve­ni­mo die­vas Ozy­ris vaiz­duo­ja­mas sė­din­tis ant lo­to­so la­po, švie­sos die­vas Ho­ras – ant žie­do. Taip bū­da­vo iš­reiš­kia­mas lo­to­so ry­šys su sau­le, ku­ri iš­si­sklei­džia ry­tą, o va­ka­re pa­ny­ra į van­de­nį. Egip­tie­čiai pa­ste­bė­jo, kad lo­to­sas mėgs­ta švie­są ir ga­li iš­si­skleis­ti net spin­dint mė­nu­liui.

Se­no­vės In­di­jos mi­to­lo­gi­jo­je že­mė įsi­vaiz­duo­ja­ma kaip di­džiu­lis lo­to­sas ant van­dens, ro­jus – di­de­lis eže­ras, ku­ria­me dau­gy­bė šių van­dens au­ga­lų ir ku­ria­me gy­ve­na skais­čios sie­los.

Lo­to­sas – šva­ros sim­bo­lis: išau­gęs iš pur­vo, nie­ka­da juo ne­su­si­te­pa. Die­vy­bė Šri, ar­ba Lakš­mi, Viš­nos žmo­na, bu­vo va­di­na­ma „gi­mu­sia iš lo­to­so“, „sto­vin­čia ant lo­to­so“ ir pan.

Lo­to­sai kaip at­ski­ra au­ga­lų šei­ma bu­vo iš­skir­ti 1829 m. ir pa­va­din­ti 'Ne­lum­bo­na­ceae'. Ši šei­ma tu­ri vie­nin­te­lę gen­tį 'Ne­lum­bo', o ši – tris au­ga­lų rū­šis: tai rie­šu­ti­nis (ar­ba in­diš­ka­sis), gel­to­na­sis (ar­ba Ni­lo le­li­ja) ir pen­kia­la­pis lo­to­sas.

Eg­zis­tuo­ja ir so­do lo­to­sų veis­lės, su­kur­tos žmo­gaus ran­kų: bal­ti 'Pyg­maea Al­ba', raus­vi 'Li­ly Pons', rau­do­ni 'Ker­me­si­na', kre­mi­niai 'Mrs Per­ry D. Slo­cum', taip pat pri­tai­ky­ti aug­ti sta­ti­nė­se sod­riai rau­do­ni 'Mo­to Bo­tan'.

Pa­kal­nu­tė

Ro­mos Bal­sie­nės (EL­TA) nuo­tr.

Tarp se­no­vės kel­tų skli­do pa­sa­ko­ji­mai, esą pa­kal­nu­tės – tai el­fų bran­ge­ny­bės. Pa­sak le­gen­dos, jau­ni me­džio­to­jai, miš­ke ty­ko­ję žvė­rių, pa­ma­tė el­fą su sun­kiu ne­šu­liu, ir jį pa­se­kė. El­fas ne­šęs di­džiu­lį per­lą ir jį pa­slė­pęs ant kal­no po se­nu iš­si­ke­ro­ju­siu me­džiu. Vie­nas me­džio­to­jas nu­spren­dė per­lą pa­siim­ti, ta­čiau kai tik jį pa­lie­tė, vi­sas lo­bių kal­nas nu­griu­vo. Žmo­nės puo­lė rink­ti pa­bi­ru­sių per­lų, ta­da pa­si­ro­dė el­fų ka­ra­lius ir vi­sus per­lus pa­ver­tė gė­lė­mis.

Krikš­čio­nių le­gen­da by­lo­ja, jog pa­kal­nu­tės išau­go iš Die­vo Mo­ti­nos aša­rų, kai bu­vo nu­kry­žiuo­tas Kris­tus. Dar jos va­di­na­mos an­ge­lų aša­ro­mis.

(P. S. Ne­se­niai Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pa­nai­ki­no drau­di­mą pre­kiau­ti pa­kal­nu­tė­mis. Tai nė­ra sau­go­ma rū­šis, nes pla­čiai pa­pli­tu­si vi­so­je mū­sų ša­ly­je.)

GĖ­LIŲ HO­ROS­KO­PAS

Gel­to­na­sis gen­ci­jo­nas (sau­sio 1-10 d.)

Da­gys (sau­sio 11-20 d.)

Šla­mu­tis (sau­sio 21-31 d.)

Ama­las (va­sa­rio 1-10 d.)

Šun­vyš­nė (va­sa­rio 11-19 d.)

Mi­mo­za (va­sa­rio 20-28 d.)

Aguo­na (ko­vo 1-10 d.)

Le­li­ja (ko­vo 11-20 d.)

Rus­me­nė (ko­vo 21-31 d.)

Mag­no­li­ja (ba­lan­džio 1-10 d.)

Hor­ten­zi­ja (ba­lan­džio 11-20 d.)

Jur­gi­nas (ba­lan­džio 21-30 d.)

Pa­kal­nu­tė (ge­gu­žės 1-10 d.)

Por­tu­la­ka (ge­gu­žės 11-21 d.)

Ra­mu­nė (ge­gu­žės 22-31 d.)

Var­pe­lis (bir­že­lio 1-11 d.)

Sau­lu­tė (bir­že­lio 12-21 d.)

Tul­pė (bir­že­lio 22-lie­pos 1 d.)

Van­dens le­li­ja (lie­pos 2-12 d.)

Naš­lai­tė (lie­pos 13-23 d.)

Erš­kėt­ro­žė (lie­pos 24-rugp­jū­čio 2 d.)

Sau­lėg­rą­ža (rugp­jū­čio 3-12 d.)

Ro­žė (rugp­jū­čio 13-23 d.)

Del­fi­nas (rugp­jū­čio 24-rug­sė­jo 2 d.)

Gvaz­di­kas (rug­sė­jo 3-11 d.)

Ast­ras (rug­sė­jo 12-22 d.)

Vir­žis (rug­sė­jo 23-spa­lio 3 d.)

Ka­me­li­ja (spa­lio 4-13 d.)

Aly­va (spa­lio 14-23 d.)

Fre­zi­ja (spa­lio 24-lapk­ri­čio 2 d.)

Or­chi­dė­ja (lapk­ri­čio 3-12 d.)

Bi­jū­nas (lapk­ri­čio 13-22 d.)

Kar­de­lis (lapk­ri­čio 23-gruo­džio 2 d.)

Kiaul­pie­nė (gruo­džio 3-12 d.)

Lo­to­sas (gruo­džio 13-22 d.)

Edel­vei­sas (gruo­džio 23-31 d.)

Pa­ren­gė Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ