Naujausios
Iš kartos į kartą – ir amatininkai, ir kūrėjai
Spaudžių kaime (Kelmės rajonas) gyvenanti Zosė Einingienė – siuvėja ir siuvinėtoja. Jos sūnus Kęstutis moka dirbti įvairiausius medžio, apdailos ir mūro darbus. Dukra Danutė, pasukusi profesionalumo keliu, dailės paslapčių moko jaunuosius šaukėniškius. Z. Einingienės mama buvo puiki audėja.
Taip ir tęsiasi iš kartos į kartą amatininkų ir kūrėjų dinastija.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Namai – be liūdesio
Zosė Einingienė, gimusi Svilės kaime netoli Šaukėnų, atitekėjo į netoliese esančius Spaudžius, vyro Juozo tėviškę. Su savuoju žmogumi kartu varge ir džiaugsme išgyveno 58 metus.
Dabar, ir pati garbingo amžiaus sulaukusi, penkmetį jau našlauja, bet liūdesio į širdį stengiasi neįsileisti.
Jos sūnus Kęstutis Einingis savo išmone ir rankomis baigia prikelti senelių namus, įsirengė antrąjį namų aukštą, kad galėtų su šeima tėviškėje gyventi. Židinyje jaukiai traška malkos, skleidžiasi šiluma ir ramybė. Vyriškis ne tik pats židinį sumūrijo, bet ir sumeistravo duris, laiptus, sudėjo parketą. Yra ir baldų pasigaminęs. Pavasario laukia darbai lauke – reikia baigti įrengti balkoną.
Zosės Einingienės dukra Danutė Rimkevičienė, dailės paslapčių mokanti šaukėniškių vaikus, nors ir gyvena Šiauliuose, dažnai grįžta į tėviškės namus. Primygtinai mamos prašymu gipsiniais ornamentais išpuošė lubas. „Kaip man gražu! Dukra ir dažė, ir remontavo“, – džiaugėsi spaudiškė.
Audėja, kirpėja, siuvėja
Zosės Einingienės virtuvėje, ant stalo, – senoviška rankinė siuvimo mašina „Zinger“. Bet mašina stovi ne šiaip sau, dėl grožio. Kai prireikia, šeimininkė ir susiuva, ir užlopo.
Z. Einingienės mama mokėjo austi. „Man šis amatas nepasidavė. Nelabai ir patiko. Užtat svajojau būti kirpėja. Bet svajonė neišsipildė“, – pasakojo moteris, pamėgusi siuvinėjimą, kurio iš draugės išmoko.
Nedaug siuvinių išlikę: keletas našlaitėmis „pražydusių“ lininių pagalvėlių, virtuvės sieną puošia takelis, visiems linkintis skalsos. Dabar Zosė Einingienė jau nebesiuvinėja – nebe tokios šviesios akys, greitai ir rankos pavargsta.
Z. Einingienė jaunystėje Šiauliuose pas patyrusią siuvėją mokėsi siūti. Bet mokytoja staiga mirė, kitos nebeieškojo. Tuo siuvimo mokslai ir baigėsi. Nors kuklinosi, tvirtindama, jog daug ko nespėjusi išmokti, ankstesniais laikais visą kaimą apsiūdavo. Ir iš aplinkinių vietovių su medžiagomis pas siuvėją eidavo prašyti, kad suknelių, sijonų, kostiumėlių, kelnių pasiūtų.
Bičių ir paukščių karalystė
Pro namų langus atsiveria įvairiausi akiai malonūs vaizdai: kalneliai ir vingiuoti keleliai, dar užsikloję pilkuma, miškų tarytum užbrėžta horizonto linija. Tylios sode obelys.
Bet tokia ramybė ir tyla – laikina. Pavasarį medžiai sučiulbės įvairiausiais paukščiais. Naminių sparnuočių būrys – kalakutai, žąsys, antys, pūkinės ir šilkinės vištelės – pasklis po kiemą.
Atsibus ir bitelės, kurios kol kas miega Kęstučio Einingio sumeistrautuose vienuolikoje avilių. Z. Einingienė, jauna būdama, bitelėmis rūpindavosi, jas prižiūrėdavo.
Dabar malonią, bet nelengvą pareigą bitininkauti perėmė sūnus ir spaudiškės anūkė. „Po truputį jau susigaudo. Jei labai kas nors neišeina, nepavyksta, padedu, parodau, patariu. Tiek ir begaliu. Bitininkauti reikia sveikatos“, – sakė Zosė Einingienė.
Autorės nuotr.
BITĖS: Ilgus metus Zosė Einingienė rūpinosi bitelėmis, jas prižiūrėdavo. Ir dabar sode – vienuolika bičių avilių.
SIUVĖJA: Prireikus, ir dabar, Zosė Einingienė ką nors pasisiuva senovine siuvimo mašina.
SIUVINIAI: Tarp nedaugelio išlikusių Z. Einingienės siuvinių – pagalvėlės su „pražydusiomis“ našlaitėmis, takelis virtuvėje ant sienos, visiems linkintis skalsos.
ŽIDINYS: Kęstutis Einingis pats sumūrijo židinį, pats ir mėgaujasi jo šiluma bei jaukumu.
NAMAI: Spaudžių kaime stovintis Zosės Einingienės namas, daugiausia sūnaus Kęstučio rūpesčiu, tarsi iš naujo atgimsta.