Iš miesto – į kaimą, paskui savo svajones

Iš mies­to – į kai­mą, pa­skui sa­vo sva­jo­nes

Dan­guo­lė Tar­vy­die­nė ir Ra­mū­nas Gar­ba­čiaus­kis iš Šiau­lių į ne­di­de­lį Bur­nių kai­me­lį ne­to­li Kra­žių (Kel­mės ra­jo­nas) at­si­kė­lė be­veik prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Pa­li­kę bu­tą mies­te, nu­si­pir­ko pa­pras­tą, be pa­to­gu­mų so­dy­bą kai­me, ta­čiau su jiems vie­niems pri­klau­san­čia erd­ve.

„Tik čia, kai­me, ga­li­me įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes: gy­ven­ti nuo­sa­va­me na­me, pa­gal sa­vo no­rus su­si­tvar­ky­ti ir gra­žin­ti ap­lin­ką, val­gy­ti pa­čių užau­gin­tus vai­sius, dar­žo­ves, džiaug­tis gė­lė­mis. Mies­tas to­kių ga­li­my­bių nie­kuo­met ne­su­teiks“, – įsi­ti­ki­nu­si D. Tar­vy­die­nė.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Se­niai sva­jo­jau apie so­dy­bą. Se­ne­liai gy­ve­no Kai­riuo­se, kai­mas man ne­bu­vo sve­ti­mas. Bet mies­tas vis lai­kė. Su vy­ru tu­rė­jo­me dar­bus Šiau­liuo­se, au­go sū­nus ir duk­ra. Suau­gęs sū­nus ne­pa­no­ro į kai­mą kel­tis, to­dėl li­ko mies­te, o mes su dar mo­kyk­los ne­lan­kan­čia, o da­bar – jau vie­nuo­lik­me­te duk­re­le ta­po­me kai­mie­čiai“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

D. Tar­vy­die­nė pa­sa­ko­jo, jog so­dy­bos ieš­ko­jo ir ap­link Kur­šė­nus, ir Pa­ne­vė­žio pu­sė­je. Bu­vo nu­spren­dę kur­tis kai­me, nuo Šiau­lių nu­to­lu­sia­me apie 60 ki­lo­met­rų. Bur­niai – šiek tiek to­liau, bet vi­sais ki­tais at­žvil­giais so­dy­ba kai­me šiau­lie­čiams ir ti­ko, ir pa­ti­ko. At­sik­raus­tė žie­mą, o pa­va­sa­rį jau ki­bo tvar­ky­ti ap­lin­kos. Taip po tru­pu­tį ir tvar­ko­si.

Se­no­je ne­gy­ve­na­mo­je so­dy­bo­je, iki jo­je ap­si­gy­ve­nant D. Tar­vy­die­nei su vy­ru ir duk­ra, prie tro­bos net kar­vės ga­nė­si. Ne­bu­vo li­kę nė krū­me­lio. Nau­jie­ji šei­mi­nin­kai vi­du­je pa­si­jun­gė van­den­tie­kį, įsi­ve­dė ka­na­li­za­ci­ją.

Šei­mi­nin­kų su­ma­ny­mu ša­lia na­mų pa­sta­ty­ta neįp­ras­ta pa­vė­si­nė, ku­rio­je vė­jui pa­pū­tus su­pa­si gir­lian­dos iš spal­vo­tų plas­ti­ki­nių bu­te­lių dug­nų. Iš tos pa­čios „me­džia­gos“ – ir švies­tu­vas. At­si­kė­lę į so­dy­bą, nau­jie­ji jos gy­ven­to­jai iš­va­lė so­dą. Te­ko iš­pjau­ti ne­ma­žai se­nų obe­lų. Ša­kas, dar ne­sut­re­šu­sius ka­mie­nus pa­nau­do­jo pa­vė­si­nei.

Pa­vė­si­nė­je vie­tą ra­do ir se­ni daik­tai iš šei­mi­nin­kų ar­ti­mų­jų, drau­gų na­mų. „Pri­kal­bi­no­me, kad mums ati­duo­tų, neiš­mes­tų se­nų ži­ba­li­nių lem­pų, ly­gin­tu­vų. Pas­ta­rie­siems net pa­kel­ti rei­kia ne­ma­žos jė­gos. Vie­nas ly­gin­tu­vas, nors iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do kai­ti­na­mas ang­li­mis, yra elekt­ri­nis, sve­ria ma­žiau­siai de­šimt ki­log­ra­mų. O mū­sų mo­čiu­tės jais ly­gi­no dra­bu­žius“, – sa­kė Dan­guo­lė Tar­vy­die­nė.

84 arų so­dy­bo­je stie­bia­si so­das su vais­me­džiais ir vaisk­rū­miais. Yra vie­tos ir gė­ly­nams su pi­na­vi­jo­mis, le­li­jo­mis, rū­to­mis, ki­to­mis gė­lė­mis. Ir šilt­na­miams. Ne pir­mus me­tus der­lių duo­da apie 10 arų uži­man­tis braš­ky­nas. Mo­te­ris au­gi­na ir po­mi­do­rų dai­gus. Dar­žo­vių priau­gi­na ir sau, ir mies­tie­čio sū­naus šei­mai. Lai­ko viš­tų, ne­rei­kia pirk­ti kiau­ši­nių, tu­ri triu­šių. Tik kar­vės ne­lai­ko, pie­no iš kai­my­nų nu­si­per­ka.

Prie­šais so­dy­bą šei­mi­nin­kė įren­gė upe­liu­ką su ak­me­nuo­tais kran­tais. Ak­me­nų rei­kė­jo ne­ma­žai, vien iš sa­vo ap­lin­kos neuž­te­ko, to­dėl Dan­guo­lė Tar­vy­die­nė pa­si­siū­lė į tal­ką kai­my­nams ak­me­nų rink­ti. „Kai­my­nų lau­kai nuo ak­me­nų bu­vo iš­va­duo­ti, ir man ak­me­ni­mis rū­pin­tis ne­be­rei­kė­jo“, – šyp­so­jo­si.

Mo­te­ris pri­pa­žįs­ta: kai­me nė­ra leng­va, bet jai la­bai pa­tin­ka po že­mę kaps­ty­tis, ką nors so­din­ti, au­gin­ti. „Pa­vargs­tu, tie­sa, bet nuo­var­gis po dar­bų yra ma­lo­nus. Dir­ba­me, tvar­ko­mės juk sau ir dėl sa­vęs“, – įsi­ti­ki­nu­si Dan­guo­lė Tar­vy­die­nė.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas Ra­mū­nas Gar­ba­čiaus­kis dar tu­ri ir dar­bą – dvi sa­vai­tes per mė­ne­sį Šve­di­jo­je dir­ba vai­ruo­to­ju. Pa­ja­mų vien iš ūkio neuž­tek­tų šei­mos pra­gy­ve­ni­mui.

Au­to­rės nuo­tr.

SVA­JO­NĖ: Dan­guo­lė Tar­vy­die­nė prieš še­še­rius su tru­pu­čiu me­tų Šiau­lius iš­kei­tė į ne­di­de­lį Bur­nių kai­me­lį ne­to­li Kra­žių. Ir nė die­nos ne­si­gai­lė­jo dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo. „Kai­me ga­liu įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes“, – tvir­ti­no.

PA­VĖ­SI­NĖ: Pa­vė­si­nė­je – gir­lian­dos ir švies­tu­vas iš plas­ti­ki­nių bu­te­lių dug­nų – šei­mi­nin­kės iš­mo­nė.

PRAEI­TIS: Nau­jo­je pa­vė­si­nė­je vie­tos at­si­ra­do se­niems daik­tams.

UPE­LIS: Ak­me­nys su­gu­lė į bū­si­mo upe­lio kran­tus.

UŽUO­LAI­DOS: Žie­mą mo­te­ris pa­siu­vo užuo­lai­das nau­jai su­tvar­ky­tam kam­ba­riui.

RANK­DAR­BIAI: Dan­guo­lei Tar­vy­die­nei pa­tin­ka ir rank­dar­biai. Ap­megz­tas lem­pos gaub­tas pa­tal­pai su­tei­kia ir jau­ku­mo, ir žais­min­gu­mo.

RŪ­TOS: Prie so­dy­bos – ir se­no­viš­kas rū­tų dar­že­lis.