Iš pirmojo rabarbarų derliaus – saldainiai

Iš pir­mo­jo ra­bar­ba­rų der­liaus – sal­dai­niai

Gir­ni­kuo­se (Kel­mės ra­jo­nas) dar­žo­ves au­gi­nan­tis ūki­nin­kas Al­gi­man­tas Vaup­šas jau su­lau­kė ir pir­mo­jo der­liaus – ra­bar­ba­rų. Švie­žius, ne­smul­kin­tus ko­tus ūki­nin­kas par­duo­da Bab­tų so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės ins­ti­tu­tui, ku­ria­me ga­mi­na­mi ra­bar­ba­rų sal­dai­niai pa­sti­lės.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ūki­nin­ko Al­gi­man­to Vaup­šo dar­žo­vių ūky­je ra­bar­ba­rai uži­ma ne­di­de­lę da­lį. Ta­čiau ši dar­žo­vė pir­mo­ji duo­da der­lių. Ant­rus me­tus ra­bar­ba­rų ko­tus ūki­nin­kas par­duo­da So­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės ins­ti­tu­tui Bab­tuo­se, ja­me ga­mi­na­mi ra­bar­ba­rų sal­dai­niai pa­sti­lės.

„Pats sa­vo užau­gin­tų ra­bar­ba­rų sal­dai­nių dar ne­ra­ga­vau, tik ma­čiau lai­dą apie ga­mi­ni­mą“, – šyp­so­jo­si ūki­nin­kas. Ra­bar­ba­rų, kaip ir ki­tų vai­sių, uo­gų, dar­žo­vių pa­sti­lė­se – mi­ni­ma­liai cuk­raus, ta­čiau daug mais­ti­nių me­džia­gų ir vi­ta­mi­nų. To­kios pa­sti­lės tin­ka vai­kams irį suau­gu­siems, ver­ti­nan­tiems svei­ką gy­ven­se­ną.

Al­gi­man­tas Vaup­šas pa­sa­ko­jo, jog šiuo me­tu ra­bar­ba­rų ko­tai – pa­tys mais­tin­giau­si. Juos svei­ka val­gy­ti švie­žius, už­šal­dy­ti žie­mai. Ru­de­nį ra­bar­ba­rai dar sy­kį pjau­na­mi, ta­čiau tuo­met jų ko­tai bū­na kie­tes­ni, ma­žiau sul­tin­gi.

Ra­bar­ba­rus ūki­nin­kas pra­dė­jo au­gin­ti maž­daug prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. Daug lai­ko, pa­sak A. Vaup­šo, pri­rei­kė, kol su šia dar­žo­ve su­si­drau­ga­vo, iš­mo­ko tin­ka­mai ją pri­žiū­rė­ti ir gau­ti ge­riau­sią der­lių.

„Pra­džio­je au­gi­ndami pa­ste­bė­jo­me, jog pa­va­sa­rį ra­bar­ba­rus puo­la ken­kė­jai. Ra­bar­ba­rai – pir­ma­sis po žie­mos pra­de­dan­tis ve­ge­tuo­ti au­ga­las, to­dėl ir ap­nin­ka va­ba­lais. Ten­ka ken­kė­jus nai­kin­ti. Iš­ban­dė­me la­bai daug ir įvai­rių trą­šų, kol ra­do­me tin­ka­mas. Mū­sų ra­bar­ba­rai – veš­lūs, stam­bia­ko­čiai, nors šiaip ra­bar­ba­rų plo­tas su­ma­žė­jo. Per lai­ką da­lis ra­bar­ba­rų kel­mų su­me­dė­jo, pa­se­no“, – pasakojo A. Vaup­šas. Ra­bar­ba­rai, ūki­nin­ko tei­gi­mu, mėgs­ta drėg­mę, ge­rai įdirb­tą, der­lin­gą, pu­ve­nin­gą prie­smė­lį ar­ba prie­mo­lį. Jei trūks­ta drėg­mės, pra­stes­nis bū­na ne tik ra­bar­ba­rų der­lius, bet ir ko­tai tam­pa kie­ti, įgau­na net kar­tu­mo.

Ra­bar­ba­rus ga­li­ma dau­gin­ti se­no­viš­kai, iš­skai­džius kel­mus, ta­čiau, no­rė­da­mas gau­ti ge­res­nę, gry­nes­nę veis­lę, ūki­nin­kas juos au­gi­na iš hib­ri­di­nių sėk­lų. Pir­mie­ji ra­bar­ba­rai išau­gin­ti iš vo­kiš­kų sėk­lų. Vo­kiš­kų ra­bar­ba­rų ko­tų spal­va – raus­va, ki­to­kia ne­gu ža­lia­ko­čių lie­tu­viš­kų. Iš sa­vų ra­bar­ba­rų sėk­lų A. Vaup­šas dar ne­ban­dė šių dar­žo­vių dau­gin­ti. Ra­bar­ba­rai šiuo me­tu gra­žiai žy­di, bran­di­na sėk­las.

Moks­li­nin­kai yra nu­sta­tę, jog ra­bar­ba­rus pir­mie­ji pra­dė­jo au­gin­ti ki­nai maž­daug prieš 5000 me­tų. Eu­ro­po­je ra­bar­ba­rai pa­pli­to apie XVIII am­žiaus vi­du­rį. Ta­čiau Lie­tu­vo­je, ūki­nin­ko Al­gi­man­to Vaup­šo ži­nio­mis, nė­ra daug ra­bar­ba­rų au­gin­to­jų. Po vie­ną ki­tą kel­me­lį žmo­nės už­siau­gi­na sa­vo sta­lui.

Dar­žo­vių au­gin­to­jas Al­gi­man­tas Vaup­šas vi­sų au­ga­lų sė­ją bai­gė praė­ju­sį penk­ta­die­nį.

Apie še­šių šim­tų hek­ta­rų plo­te kaip įpras­tai au­gi­na­mi ko­pūs­tai, mor­kos, bu­ro­kė­liai, bul­vės, ki­tos dar­žo­vė­mis. Šie­met pa­sė­jo ir nau­jos kul­tū­ros – kra­pų. Dau­ge­lį dar­žo­vių ūki­nin­kas per­dir­ba sa­vo ce­che.

Au­to­rės nuo­tr.

DERLIUS: Al­gi­man­tas Vaup­šas au­gi­na vo­kiš­kus ra­bar­ba­rus la­bai stam­biais, raus­vais ko­tais, iš ku­rių Bab­tų ins­ti­tu­tas ga­mi­na sal­dai­nius.

RA­BAR­BA­RAI: Ra­bar­ba­rus ūki­nin­kas pra­dė­jo au­gin­ti maž­daug prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, ta­čiau tik ne­se­niai „su­si­drau­ga­vo“ su šia kul­tū­ra.