Naujausios
Iš sportininko kelio pasuko į žemės ūkį
44-erių metų Šlapakių kaimo (Joniškio rajonas) ūkininkas Vaidas Martinaitis dar besimokydamas mokykloje trenerių buvo atrinktas siekti sportininko karjeros, tačiau tėvams pradėjus kurti ūkį tarsi nejučiomis pats į jį įsiliejo. Dabar Vaidas be žemės sunkiai save įsivaizduoja. Vyras sako, kad nedideliam ūkininkui būtų gerai su kitais kooperuotis, tačiau reiktų tokių pat ūkių, kad visi nariai būtų lygiaverčiai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Mama talkina kaip vairuotoja
Ūkininkas Vaidas Martinaitis tapo Kepalių seniūnijos 2014 metų ūkininku ir buvo apdovanotas rajono žemdirbių šventėje. Jis sako net nustebęs, kai sulaukė tokio įvertinimo, nes seniūnijoje yra gerokai stipresnių, keliskart didesnius ūkius valdančių žemės ūkio atstovų.
Tačiau nedidelio 68 hektarų ūkio šeimininkas dirba be skolų, sėkmingai pasinaudojo dviejų europinių projektų parama, įsigydamas reikalingos technikos. Vyras aktyviai dalyvauja įvairiuose seminaruose, kur gilina žinias, daug metų bendradarbiauja su konsultavimo tarnyba, tvarkančia buhalteriją.
Ūkyje jis pats sau šeimininkas ir darbininkas.
„Nebent mamą kaip vairuotoją „samdau“, kada reikia į laukus sėklas vežti“, – šypsosi ūkininkas. Jo mama Liucija Martinaitienė priduria, kad 1994 metais išsilaikė B kategorijos vairuotojo teises. O dar anksčiau, būdama vos 17–18 metų, su pusesere jau lakstė motociklais. Nulėkdavo ir į Joniškį, ir į šokius Jakiškių kaime.
„Buvome pašėlusios merginos“, – sako L. Martinaitienė, 14 metų dirbusi kolūkio bibliotekininke, vėliau – sandėlininke.
Riba išgyvenimui
Vaidas Martinaitis užsiima augalininkyste, sėja rapsus, miežius, kviečius, kultūras, dėl kurių realizavimo sudaromi išankstiniai sandėriai. Dar svarsto apie galimybę auginti pupas, bet joms reikia džiovyklos, turėti, kur sandėliuoti.
„Ūkininkas priklausomas nuo gamtos. Buvo metai, kai kūlėme po šešias tonas iš hektaro, užteko ir sėklai, ir pardavimui, ir kaina gera buvo. O kitąmet iššalo pasėliai ir vos po 1,5 tonos iš hektaro gavome“, – dėsto V. Martinaitis.
68 hektarai – tikrai mažas ūkis pagal dabartinius mastelius.
„Sakyčiau, kad tai yra riba, nuo kurios jau galima normaliai išgyventi“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad jis visai neprieštarautų galimybei kooperuotis su kitais žemdirbiais, tačiau reiktų rasti tokio pat arba artimo dydžio ūkį valdantį šeimininką. Jei ūkiai skiriasi du ar tris kartus, jau prasideda nesutarimai: juk bendrai naudojama technika viename ūkyje dirbs daugiau, kitame – keliskart mažiau, tad sudėtingiau bus suderinti sąnaudas, investicijas, technikos naudojimo laiką, remontą.
Šlapakiai – priemiestinis kaimas, vos trys kilometrai iki pagrindinio kelio, dar keli – iki Joniškio. Pro ūkininko namo langus tiesiai per laukus matyti bažnyčia ir miestiečių namai. Iš dalies tai gerai – netoli grūdų elevatorius, ir šiaip su reikalais pasiekti miestą nesudėtinga. Tačiau ir plėstis nėra kur. Visa žemė aplink supirkta, be to, ji priemiestinė ir derlinga, brangiai kainuoja, net daugiau kaip 20 tūkstančių litų (5792,4 euro) už hektarą.
Užsiėmė akademiniu irklavimu
Vaidas Martinaitis pasakoja į žemės ūkį patekęs tarsi likimo rankos vedamas.
Dar mokykloje vaikiną pastebėjo kūno kultūros mokytojas, skatinęs dalyvauti lengvosios atletikos treniruotėse ir varžybose. Aštuntoje klasėje į mokyklą atvykę treneriai pagal turėtus duomenis jį pasirinko akademiniam irklavimui ir jaunuolis išvyko mokytis į sporto mokyklą Trakuose, vėliau – Vilniuje. Dalyvaudavo respublikinėse bei sąjunginėse varžybose.
Sporto mokykloje vaikinas baigė vidurinę, bet toliau sportinės karjeros netęsė. Galvojo tapti kūno kultūros mokytoju, tačiau nepavyko įstoti. Dar svarstė apie laivų mechaniką, bet pagaliau pasirinko sukarintą vairuotojų mokyklą. Po jos baigimo įsidarbino Joniškio rajono tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Kadangi buvo menkas vairuotojo atlyginimas, dar kurį laiką dirbo betonuotoju.
Vėliau tėvas paragino eiti į Juliaus Janonio kolūkį.
Trąšas barstė rankomis
Tėvams atsiėmus savą žemę natūraliai į darbus įsitraukė ir Vaidas.
„Savo ūkio ateitis tada atrodė miglota. Tėvai už pajus gavo „pusantrinį“ traktorių, seną plūgą, priekabą ir kultivatorių. Neturėjome nei tręštuvo, nei purkštuvo. Tėvas važiuodavo, o aš iš priekabos rankomis trąšas barsčiau. Dalis jų buvo sušokusios gabalais“, – dabar tarsi epizodą iš seno filmo pasakoja Vaidas Martinaitis.
Kai tėčio neliko, jaunas vyras tapo pagrindiniu darbininku. 1996 metais įregistravo savo ūkį, tad kitąmet jau galės švęsti jo 20-metį.
Autorės nuotr.
PARAMA: Ūkininkas Vaidas Martinaitis didelę dalį technikos įsigijo, gavęs europinę paramą.
KELIAS: Vaidas Martinaitis kažkada užsiėmė akademiniu irklavimu, bet, baigęs sporto o vėliau – sukarintą vairuotojų mokyklas, pasuko žemdirbio keliu.