Iškepti šakotį – atsakingas malonumas

Iš­kep­ti ša­ko­tį – at­sa­kin­gas ma­lo­nu­mas

Bur­bai­čiuo­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­tis Ste­po­nas Ba­go­čius – pro­fe­sio­na­lus vi­rė­jas kon­di­te­ris, la­biau­siai mėgs­tan­tis kep­ti ša­ko­čius.

Nors vy­riš­kis pa­gal sa­vo pro­fe­si­ją jau se­no­kai ne­dir­ba per šven­tes bū­ti­nai ša­ko­čiu na­miš­kius ir sve­čius pra­džiu­gi­na.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Iš Už­ven­čio ki­lęs, da­bar su šei­ma ki­ta­me Kel­mės ra­jo­no ga­le, Bur­bai­čiuo­se gy­ve­nan­tis Ste­po­nas Ba­go­čius jau­nys­tė­je il­go­kai svars­tė, ku­rią pro­fe­si­ją – me­cha­ni­ko ar vi­rė­jo – pa­si­rink­ti. Ir nė kiek ne­si­gai­li bai­gęs Ra­sei­nių kon­di­te­ri­jos mo­kyk­lą, džiau­gia­si iš­mo­kęs pro­fe­sio­na­liai ga­min­ti.

„Per dve­jus me­tus daug su­ži­no­jau, iš­mo­kau: ir kaip mė­siš­kus, ir kaip sal­džius pa­tie­ka­lus ga­min­ti. Ka­dan­gi mo­kyk­la bu­vo kon­di­te­ri­jos, la­biau­siai mo­kė ke­pi­nių. Pir­ma­sis sa­va­ran­kiš­kas ke­pi­nys bu­vo pa­pras­tas me­duo­lis“, – prisiminė vy­riš­kis.

Pir­mo­ji šei­mi­nin­ka­vi­mo mo­ky­to­ja bu­vo Ste­po­no ma­ma. „Per ka­rą ma­no mo­čiu­tė, ma­mos ma­ma, gy­ve­nu­si Pa­van­de­nė­je, už ke­lių ki­lo­met­rų nuo Už­ven­čio, iš­slaps­tė dvi paaug­les žy­dai­tes. Mer­gi­nos iš­mo­kė pa­gal žy­diš­kas tra­di­ci­jas „nen­dzia­vo­ti“ (far­ši­ruo­ti) ly­de­ką, ki­to­kių sa­vų ska­nu­my­nų. Vė­liau ir aš pra­mo­kau iš sa­vo ma­mos, pra­ver­tė“, – sa­kė S. Ba­go­čius.

Jis užau­go tarp še­šių bro­lių ir se­se­rų. Kon­di­te­ri­jos moks­lus pa­si­rin­ko ir abi vy­res­nės se­se­rys.

De­šimt­me­tį S. Ba­go­čius dir­bo Kel­mė­je: ke­pė gar­sią­sias py­nes, ki­to­kius py­ra­gus. Bu­vo vie­nin­te­lis ke­pė­jas tarp mo­te­rų ir vy­rų, ku­riam bu­vo pa­ti­kė­ta kep­ti ir ša­ko­čius.

„Iš kar­to se­no­jo­je ke­pyk­lė­lė­je ša­ko­čiams kep­ti ne­tu­rė­jo­me spe­cia­lios kros­nies, tik kū­re­na­mą mal­ko­mis. Su­dė­tin­gą ke­pi­nį kep­ti iš­mo­kė ke­pyk­lė­lės ve­dė­jas Rui­bys“, – pa­sa­ko­jo virėjas.

Da­bar, kai iš­ke­pė ne vie­ną de­šim­tį ša­ko­čių, Ste­po­nui vis­kas aiš­ku. O iš pra­džių bu­vo vis­ko. Pir­ma­sis iš­kep­tas ša­ko­tis su­lū­žo, su­trū­ko tik nuo vo­lo nuim­tas. Per daug pri­dė­jo grie­ti­nės, to­dėl ša­ko­tis iš­ke­pė per tra­pus. „Vir­ši­nin­kas lei­do pa­si­da­lin­ti, į na­mus ne­tin­ka­mo par­duo­ti ke­pi­nio par­si­neš­ti. Šei­my­na pri­si­sal­di­no iki so­ties. Duk­ros bu­vo dar ma­žos, la­bai jas pra­džiu­gi­nau“, – šyp­so­jo­si S. Ba­go­čius.

Vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų, pa­sak šei­mi­nin­ko, ir yra pa­ruoš­ti tin­ka­mą teš­lą, iki rei­kia­mos kon­sis­ten­ci­jos iš­plak­ti kiau­ši­nių bal­ty­mus. Per ma­žai iš­plak­si – blo­gai, per daug – ir­gi ne­ge­rai. Vie­nu me­tu pla­ka­mi tik pen­kių kiau­ši­nių bal­ty­mai, tiek pat try­nių mai­šo­ma su cuk­ru­mi. Svar­bu ne­pa­dau­gin­ti ir ne­pa­ma­žin­ti grie­ti­nės.

4 ki­log­ra­mų ša­ko­čiui rei­kia 70 kiau­ši­nių, po ki­log­ra­mą svies­to ir grie­ti­nės, po ki­log­ra­mą 200 gra­mų mil­tų ir cuk­raus, va­ni­li­nio cuk­raus. Tin­ka­miau­si na­mi­niai kiau­ši­niai, svies­tas – at­virkš­čiai, iš par­duo­tu­vės. Na­mi­nis ne­tin­ka, nes yra per rie­bus. Teš­lai pa­ruoš­ti su­gaiš­ta vi­są va­lan­dą. „Bet pro­ce­sas la­bai įdo­mus“, – aiš­ki­no S. Ba­go­čius.

Kai jau teš­la pa­ruoš­ta, pra­si­de­da il­gai trun­kan­tis ša­ko­čio ke­pi­mas. Apie dvi va­lan­das ten­ka di­džiu­lia­me karš­ty­je iš­sto­vė­ti, teš­lą ant elekt­ra su­ka­mo vo­lo pil­ti. Ke­pė­jas yra net ran­kas nu­pli­kęs iki rau­do­nu­mo.

Kai pra­de­da „aug­ti ra­gai“, vi­sas karš­tis į ša­ko­tį pe­rei­na. Kad „ra­gai“ bū­tų daug­maž vie­no­di, vie­nas ki­tam ne­truk­dy­tų, ten­ka juos žirk­lė­mis kar­py­ti.

„Pa­vargs­tu, kol iš­ke­pu, bet ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas vi­sus var­gus at­per­ka. Gra­žu net žiū­rė­ti į sa­vo dar­bą. Ma­no iš­kep­tas ša­ko­tis pui­kiau­siai tin­ka­mas tris mė­ne­sius, tik sau­so­je vie­to­je jį rei­kia lai­ky­ti“, – sa­kė S. Ba­go­čius.

Au­to­rės nuo­tr.

Ste­po­nas Ba­go­čius sa­kė, jog no­rint iš­kep­ti gra­žų ir ska­nų ša­ko­tį, rei­kia il­gai mo­ky­tis, ban­dy­ti, tu­rė­ti daug kant­ry­bės.

Rei­kia mo­kė­ti iš­kep­tą ša­ko­tį nuo vo­lo nuim­ti, kad ne­su­lūž­tų, neįt­rūk­tų.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Praė­ju­sių me­tų ra­jo­no žem­dir­bių šven­tei Ste­po­nas Ba­go­čius iš­ke­pė di­džiu­lį ša­ko­tį.