„Juodaragis“ nukalė apdovanojimą

„Juo­da­ra­gis“ nu­ka­lė ap­do­va­no­ji­mą

Gra­žiau­sių lie­tu­viš­kų įmo­nių pa­va­di­ni­mų kon­kur­se ap­do­va­no­ji­mą pel­nė kal­vys­te už­sii­man­ti UAB „Juo­da­ra­gis“. Šį var­dą gal­vo­jo tri­se. Ga­liau­siai nu­spręs­ta su­sto­ti ties įmo­nės bend­ra­sa­vi­nin­kio An­ta­no Ba­niu­lio žmo­nos Ra­min­tos pa­siū­ly­mu. Pa­si­rink­ta bu­vo tei­sin­gai: įmo­nė veik­lą pra­dė­jo įver­ti­ni­mu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kal­vio na­mai

Su­ka­me į Ša­ky­ną (Šiau­lių r.), kurioje įsi­kū­ru­si kal­vio An­ta­no Ba­niu­lio šei­ma,  įreng­ta kal­vė. Tik įsu­kus į kie­mą, ga­li­ma įsi­ti­kin­ti: čia gy­ve­na meist­ras, sto­vi jo su­kur­tas suo­le­lis, šaš­ly­ki­nė.

Tarp­du­ry­je pa­si­ti­kęs A. Ba­niu­lis kvie­čia užei­ti. Ko­ri­do­riu­je iš kar­to į akis krin­ta me­ta­lo sau­lu­tė. Tai – A. Ba­niu­lio tė­čio stu­di­jų Tel­šiuo­se bai­gia­ma­sis dar­bas. Švie­saus at­mi­ni­mo tė­čiui sū­nus yra nu­ka­lęs puoš­nų me­ta­lo kry­žių.

An­ta­no tė­tis kal­viu dir­bo Gin­kū­nuo­se. Dirb­tu­vė­les Gin­kū­nuo­se tu­ri ir A. Ba­niu­lis, bet jo­se la­biau už­sii­ma su­rin­ki­mo dar­bais. Ša­ky­no­je kal­vys­tei erd­vės dau­giau.

Na­muo­se ty­lu ir jau­ku: pu­sės me­tų duk­ra Ais­tė mie­ga, ty­lo­mis pra­sliū­ki­na tai vie­na, tai ki­ta ka­tė. Vie­ną murk­lę sve­ti­ma ka­tė at­ne­šė ant kal­vės sto­go ir pa­li­ko. Te­ko pri­glaus­ti.

A. Ba­niu­lis so­dy­bą Ša­ky­no­je įsi­gi­jo prieš maž­daug pen­kio­li­ka me­tų, o iš Šiau­lių su šei­ma at­si­kė­lė prieš penk­me­tį. Ša­ky­na bu­vo mo­čiu­tės gim­ti­nė, tik po trem­ties šei­ma ap­si­sto­jo Šiau­liuo­se.

„Sau lai­ko ne­gai­liu“, – sa­ko An­ta­nas, na­mus įren­gęs pa­ts. Tad kal­viui po­sa­kis, kad šiau­čius – be ba­tų, o kriau­čius – be dra­bu­žių, ne­tin­ka. In­ter­je­re ne­trūks­ta me­ta­lo dar­bų: sve­tai­nė­je sto­vi nu­kal­tas sta­las, užuo­lai­dos pa­ka­bin­tos ant me­ta­lo kar­ni­zų, o ir gar­so ko­lo­nė­lių vie­ta – ant me­ta­lo len­ty­nė­lių.

Tik tvo­ros var­tai te­bes­to­vi dirb­tu­vė­je. Var­tų, šyp­so­si, rei­kia, nes dar vie­nas au­gin­tinis – vo­kie­čių avi­ga­nis – no­ri pa­bė­gio­ti. Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se nu­ma­ty­ti ir laip­ti­nės po­ran­kiai, nes duk­ra spar­čiai au­ga.

Gal­vo­sū­kis dėl pa­va­di­ni­mo

A. Ba­niu­lis at­ne­ša pa­ro­dy­ti gau­tą ap­do­va­no­ji­mą Gra­žiau­sių lie­tu­viš­kų įmo­nių pa­va­di­ni­mų kon­kur­se. Ap­do­va­no­ji­mas nu­ste­bi­no, nes net ne­ži­no­jo, kad toks kon­kur­sas vyks­ta.

Šį kon­kur­są Vals­ty­bi­nė kal­bos ins­pek­ci­ja de­vin­tą kar­tą bu­vo su­ren­gu­si Tarp­tau­ti­nės gim­to­sios kal­bos die­nos pro­ga. Kal­bos ins­pek­ci­ja 14 gra­žiau­sių pa­va­di­ni­mų iš­rin­ko iš be­veik 11 tūks­tan­čių praė­ju­siais me­tais įre­gist­ruo­tų įmo­nių.

A. Ba­niu­lis įmo­nę įre­gist­ra­vo kar­tu su ko­le­ga Ma­riu­mi Gurs­kiu. Pas­ta­ra­sis dėl bend­ro rei­ka­lo grį­žo iš emig­ra­ci­jos.

Abiem te­ko ge­ro­kai pa­suk­ti gal­vą dėl pa­va­di­ni­mo: „Gal­vo­jo­me gal dvi sa­vai­tes. Vi­so­kių pa­va­di­ni­mų bu­vo­me pri­gal­vo­ję, bet daug jų jau užim­ti. No­rė­jo­me, kad bū­tų vie­nas žo­dis, be il­gų­jų rai­džių, be no­si­nių.“

Gal­vo­sū­kį pa­dė­jo iš­spręs­ti A. Ba­niu­lio žmo­na gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė Ra­min­ta. Pir­mo­ji R. Ba­niu­lei į gal­vą atė­ju­si min­tis bu­vo „Vie­na­ra­gis“. Bet ir šis pa­va­di­ni­mas jau bu­vo įre­gist­ruo­tas. Pa­mąs­čiu­si, kad me­ta­las yra juo­das, pa­siū­lė „Juo­da­ra­gį“.

No­ri dirb­ti už­sie­nie­čiams

Kal­vė­je A. Ba­niu­lis už­de­ga žaizd­rą. Me­ta­lo juos­tos įraus­ta iki švie­čian­čio rau­do­nu­mo. Ima vie­ną, de­da ant prie­ka­lo ir ka­la. Kaukšt! Į ša­lis pa­sklin­da žie­žir­bų vir­ti­nė.

Kal­vys­te A. Ba­niu­lis už­sii­ma ge­rą de­šimt­me­tį, yra tau­to­dai­li­nin­kas: „Iš tik­rų­jų ne­no­rė­jau kal­viu bū­ti. Laks­čiau su ka­me­ra. Bet tė­vas tru­pu­tį pri­spau­dė ir li­kau su šiuo ama­tu. Da­bar pri­pra­tau, net ne­gal­vo­ju keis­ti.“

Anks­čiau dir­bęs pa­gal vers­lo liu­di­ji­mą, įsteig­ti įmo­nę ap­si­spren­dė dėl rin­kos už­sie­ny­je.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį dau­giau­siai ga­mi­nių ke­lia­vo į Vil­nių – Šiau­liuo­se už­sa­ky­mų ne­bu­vo. Dar­bai yra pa­sie­kę ir Lat­vi­ją, Vo­kie­ti­ją, Ang­li­ją, Skan­di­na­vi­jos ša­lis. To­li­miau­sias taš­kas – JAV. Lie­tu­vių ka­vi­nei ga­mi­no rek­la­mi­nį sten­dą – už­sa­ko­vams bu­vo pi­giau nu­si­ga­ben­ti už At­lan­to, nei už­sa­ky­ti vie­to­je.

„Da­bar no­rė­tų­si pa­si­lik­ti tik dar­bą su už­sie­nio ša­li­mis. Už­sie­nie­čių ki­toks su­pra­ti­mas, jie la­biau ver­ti­na dar­bą. Lie­tu­vo­je ne vi­si įver­ti­na kal­vys­tę, ne­sup­ran­ta, už ką pi­ni­gus rei­kia mo­kė­ti“, – sa­ko A. Ba­niu­lis.

Įmo­nės vi­zi­ja – apie de­šimt dar­buo­to­jų, ku­rie la­biau ga­min­tų ne me­ni­nius, o pa­pras­tes­nius dar­bus.

„Me­ni­niai dar­bai – ge­rai, bet ne­ži­nia, kiek pa­ts svei­ka­tos tu­rė­si. No­ri­si, kad dar­buo­to­jai ga­lė­tų dirb­ti“, – sa­ko A. Ba­niu­lis.

Apie kū­ry­bą vis pa­sva­jo­ja, tik lai­ko pri­trūks­ta. Bet ir kas­die­ni­uo­se dar­buo­se ieš­ko įdo­me­sių spren­di­mų: „Kai da­rau var­tus, vis tiek sten­giuo­si kaž­ką nau­jo pa­siū­ly­ti, ieš­kau raš­to. Vie­no­dus dar­bus kep­ti man nė­ra no­ro.“

Šiuo me­tu po­pu­lia­riau­si už­sa­ky­mai – var­tų, tvo­rų. Kal­vė­je sto­vi tre­ji var­tai: vie­ni iš­ke­liaus į Lon­do­ną, ant­ri – į Šiau­lius, tre­ti liks na­muo­se.

Prieš ke­le­tą me­tų bu­vo šaš­ly­ki­nių bu­mas. Iš pra­džių gir­dė­jo abe­jo­nių, kas to­kias di­de­les, su sto­ge­liu, bran­gias pirks. Idė­ja pa­si­tei­si­no. Tik ga­min­ti šaš­ly­ki­nes at­si­bo­do. Kai pa­na­šias pra­dė­jo ga­min­ti ki­ti kal­viai, neuž­py­ko: „Vis tiek yra ką veik­ti.“

Tik­ros pa­sa­gos kal­viui kal­ti ne­te­ko: tik su­ve­ny­ri­nes, ne­šan­čias lai­mę.

Sa­vas sti­lius

Pa­sak A. Ba­niu­lio, kal­vys­tės ama­tas Lie­tu­vo­je yra gi­liai įsi­tvir­ti­nęs. Prieš ke­le­tą me­tų jau­tė­si pa­ki­li­mas, da­bar su­si­do­mė­ji­mas tru­pu­tį at­slū­gęs.

Į pre­ky­bos cent­rus ve­ža­mi len­kiš­ki, is­pa­niš­ki me­ta­lo ga­mi­niai. To­kie dar­bai pi­ges­ni, bet, pa­sak An­ta­no, di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos ne­pa­si­jau­tė: jų įmo­nės klien­tai la­biau yra tie, ku­rie su­pran­ta kal­vys­tę.

Ne­ma­žai kal­vių yra ir Šiau­liuo­se, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sti­lių. Sa­vą­jį sti­lių An­ta­nas va­di­na kla­si­ki­niu, mėgs­ta iš­lai­ky­ti at­si­kar­to­jan­čius raš­tus.

Ne­mėgs­ta „ge­le­žies dau­žy­to­jų“, ku­rie ap­dau­žo me­ta­lą, bet kaip su­vi­ri­na ir sa­ve va­di­na kal­viais. Ar­čiau šir­dies – se­no­vi­nė kal­vys­tė, kai dau­giau ne vi­ri­na­ma, o nau­do­ja­mos ap­ka­bos, knie­dės, įdo­mūs su­ri­ši­mai.

Me­ta­lo dar­bai A. Ba­niu­liui pro akis ne­pras­lys­ta net žiū­rint fil­mus. Pa­ma­tęs dė­me­sio ver­tą vaiz­dą, stab­do įsi­žiū­rė­ti. Juo­kia­si: kai to­kį dar­bą da­rai, bet ko­kį vi­rin­tą daik­tą ei­ni pa­čiu­pi­nė­ti.

Kal­viams da­bar tiek fi­zi­nės jė­gos, kiek anks­čiau, ne­be­rei­kia, dar­bą pa­leng­vi­na pneu­ma­ti­nis kū­jis. Bet pa­mo­si­kuo­ti plak­tu­ku ant prie­ka­lo ten­ka.

A. Ba­niu­lis sa­ko, kad ras­ti dar­buo­to­jų nė­ra leng­va. Daž­nas no­ri bėg­ti į už­sie­nį, dirb­ti pa­pras­tą dar­bą ir už­si­dirb­ti. Atsidavu­sių ras­ti sun­ku, nors dar­bą ir ge­rai dir­ba, ir iš­ma­no.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po An­ta­no Ba­niu­lio smū­gių plak­tu­ku šo­ka žie­žir­bos.

„Ka­la­me vis­ką, ko pa­pra­šo. Nuo bal­dų, tvo­rų iki me­ni­nių dir­bi­nių“, – „Juo­da­ra­gio“ veik­lą api­bū­di­na An­ta­nas Ba­niu­lis.

Ra­min­ta ir An­ta­nas Ba­niu­liai nu­ste­bo su­ži­no­ję, kad UAB „Juo­da­ra­gis“ Gra­žiau­sių lie­tu­viš­kų įmo­nių pa­va­di­ni­mų kon­kur­se pel­nė ap­do­va­no­ji­mą. Pa­va­di­ni­mą su­gal­vo­jo Ra­min­ta.

An­ta­no Ba­niu­lio su­kur­ti me­ta­lo dar­bai puo­šia in­ter­je­rą.