Naujausios
Kalnų ropės
Giedrius RUMĖ
Gėlininkas
Lietuviškas šio augalo vardas – kalnaropė. Gėlynuose retai kada jį užtiksite – gėlininkai nedažnai augina. O jei ir papuošė juo savo alpinariumą, tai tikriausiai laiko jį paprasčiausia perkūnrope.
Iš tiesų šie augalai nedaug skiriasi. Labiausiai nepanašūs žiedynų formavimosi ir žydėjimo metu. Jei įprastinės perkūnropės (kalbininkų patyliukais pervardintos į šilropę) žiedkotis beveik plikas, su keliais nedideliais lapeliais, tai kalnaropės jis panašus į masyvų lapuotą bokštą.
Kalnaropės (Orostachys) priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai. Gentyje yra 12 oficialiai pripažintų rūšių (žinomi net 42 skirtingi vardai, bet dauguma jų tik sinonimai). Gamtoje auga Korėjoje, Kinijoje, Mongolijoje, Šiaurės Japonijoje, Rusijos Pietų Urale ir Sibire. Kalnaropės lapai mėsingi (kaip perkūnropių), smailiomis viršūnėmis, auga skrotelėmis.
Žiedai tankiuose šluotelės ar kekės formos žiedynuose, balti, rausvi ar gelsvai žalsvi. Tai monokarpinis augalas – peržydėjusios skrotelės sunyksta, nes bežydėdamas žiedynas išsiurbia iš jų visas maisto medžiagas. Lieka keletas vaikučių, iš kurių kalnaropė ir vėl atželia.
Skirtingai nuo perkūnropių, dukterinės jos skrotelės labai smulkios ir negausios, su silpnomis šaknimis ir auga labai lėtai – iki sekančio žydėjimo praeina 3–5 metai (gamtoje tinkamomis sąlygomis tai įvyksta gerokai greičiau – vos per metus). Kalnaropės labai jautrios drėgmei – jas dažnai pražudo šlapios mūsų žiemos ar net užsitęsę rudens lietūs. Šalčių šie augalai nebijo, tačiau nuo žiemos kritulių juos geriau apsaugoti.
Gėlynuose dažniausiai auginama mažiau lepi O.spinosa rūšis, natūraliai auganti kontinentiniuose Šiaurės Rytų Azijos rajonuose. Ištveria pačias speiguočiausias žiemas (iki 50 laipsnių šalčio!) – žalioms, drėgmės pritvinkusioms skrotelėms jos nė motais. O štai nereti mūsiškių žiemų atlydžiai augalui yra baisus stresas.
Kolekcininkai augina ir kitas kalnaropės rūšis: O.japonica, O.cartilaginea, O.thyrsiflora, O.boehmeri. Deja, daugelis jų Lietuvoje peržiemoja tik patikimai pridengtos nuo žiemos kritulių.
Kalnaropėms derėtų parinkti pačią sausiausią ir karščiausią (nesunkiai ištveria net 60C vidurdienio karščius) alpinariumo vietą. Dirvai nereiklios, tačiau pertręštoje žemėje vystosi pernelyg sparčiai, beveik neišaugina dukterinių skrotelių, dar prasčiau žiemoja (panašu, jog šis augalas geriausiai jaustųsi žvirgždėtame bergždyne). Gerai dera su kitais sukulentais – perkūnropėmis, šilokais. Lepesnes rūšis galima auginti ir kaip kambarinius sukulentinius augalus, tik nepamirškite, kad jos, kaip ir kaktusai, žiemą nelaistomi ir laikomi vėsiame, šviesiame kambaryje.
Giedriaus RUMĖS nuotr.
RŪŠIS: Gėlynuose dažniausiai auginama mažiau lepi O.spinosa rūšis.